Jacques-Louis David

Žakas Lui Davidas

Žako Lui Davido autoportretas (1794 m., Luvras, Paryžius)
Gimė	1748 m. rugpjūčio 10 d. Paryžius
Mirė	1825 m. gruodžio 29 d. (77 metai) Briuselis
Palaidotas (-a)	Per Lašezo kapinės

Veikla	tapytojas

Vikiteka	Jacques-Louis David

Žakas Lui Davidas (pranc. Jacques-Louis David, 1748 m. rugpjūčio 10 d. – 1825 m. gruodžio 29 d.) – Prancūzijos XVIII a. pb – XIX a. pr. tapytojas. Portretistas, istorinių paveikslų tapytojas. Vienas garsiausių Europos klasicizmo dailininkų. Žymiausiais jo kūriniais minimi paveikslai „Horacijų priesaika“, „Marato mirtis“, „Napoleono ir Žozefinos karūnavimas“.

Biografija

Žakas Davidas gimė 1748 m. rugpjūčio 10 d. Paryžiuje. Jo tėvas Morisas Davidas buvo prekiautojas ir žuvo dvikovoje, kai Žakui buvo 9 metai. Mama Geneviève Buron buvo iš kilusi iš statytojų ir architektų giminės, bei turėjo tolimų giminystės ryšių su dailininku Fransua Bušė. Globojamas dėdžių iš motinos pusės Ž. L. Davidas įgijo platų klasikinį išsilavinimą. Giminės tikėjosi jį tapsiant architektu, Davidas pasirinko tapytojo profesiją. Su Fransua Bušė rekomendacija Davidas įstojo mokytis pas Joseph-Marie Vien (1716–1809), kuris buvo nuoseklus klasicistinio stiliaus šalininkas prieš rokoko meną. Žakas Davidas sunkiai įvaldė klasicistinį stilių, pirmieji jo darbai buvo rokoko stiliaus paveikslai, kuriais jis imitavo Fransua Bušė. Nuo 1771 m. Davidas šiais paveikslais 4 kartus bandė laimėti Paryžiaus aukštosios dailės mokyklos „Romos prizą“ ir 1774 m. jam tai pavyko su „Antiochu ir Stratonika“. „Romos prizas“ suteikė dailininkui teisę nemokamai studijuoti Romoje, kurioje Davidas buvo sužavėtas Italijos aukštojo renesanso ir ankstyvojo baroko meistrų kūrybos.

„Horacijų priesaika“ (1784, Luvras, Paryžius)

Nuo 1775 iki 1780 m. Ž. L. Davidas studijavo Italijoje ir jo prancūziško rokoko stilistika kardinaliai pasikeitė į klasicistinę. 1779 m. jis lankėsi Neapolyje, susipažino su Herkulaniumo ir Pompėjos antikiniu palikimu. Jo persivertimą į klasicizmą iliustruoja paveikslas „Prašantis išmaldos Belizaras“, kuris buvo pradėtas Italijoje ir baigtas dailininkui grįžus į Paryžių.

Dar prieš grįždamas į Prancūziją Ž. L. Davidas iš atsiliepimų pradėjo garsėti savo talentu Paryžiuje. 1781 m. jo paroda Paryžiaus Salone padarė didelį įspūdį publikai ir kritikams. 1782 m. dailininkas vedė Charlotte Pécoul, karališkojo statinių prižiūrėtojo dukterį, kas jam garantavo ir socialinę padėtį, ir finansinį stabilumą. Su Joseph-Marie Vien tarpininkavimu 1783 m. dailininkas buvo priimtas į Prancūzijos dailės akademiją už paveikslą „Andromachė aprauda Hektorą“. Dailininkas buvo užsakytas sukurti paveikslą „Horacijus, ginantis savo sūnų prieš liaudį“ karališkuoju užsakymu 1783 m. Salonui. Davidas užvėlino užsakymo įgyvendinimą ir savo iniciatyva pakeitė jo temą. Tai buvo garsiausiu jo paveikslu žinoma „Horacijų priesaika“, eksponuota 1785 m. Salone, kuri užtvirtino Davidą kaip pirmaujantį to meto Prancūzijos tapytoją. Iki Prancūzijos revoliucijos Davidas nutapė dvi kapitalines drobes: „Sokrato mirtis“ (1787 m.) ir „Brutas savo namų atriume po sūnų mirties“ (1789 m.).

„Napoleonas, kertantis Alpes San Bernaro perėjoje“ (1802, Versalio rūmai, Versalis)

Prancūzijos Didžiąją revoliuciją Davidas pasitiko entuziastingai. Jis tapo jaunųjų ir maištaujančių dailininkų frakcijos lyderiu Akademijoje, parėmė Paryžiaus Komuną, Nacionalinę asamblėją ir Jakobinų klubą. Jis dėjo pastangas, kad būtų apribotos akademikų privilegijos ir to pasiekė 1793 m. būdamas Visuomenės švietimo komiteto nariu. Jis buvo Robespjero draugu ir balsavo už karaliaus Liudviko XVI nukirsdinimą, trumpai pirmininkavo Konventui. 1790 m. Jakobinų klubas jam užsakė paveikslą revoliucijos tema „Priesaika teniso aikštėje“, kurio dailininkas tinkamai neužbaigė. Davidas aktyviai dalyvavo to meto revoliucinėje kultūrinėje veikloje, kūrė kostiumus šventėms, dekoracijas, nemokamai atlikinėjo revoliucijos veikėjų portretus (vienas žymiausių − „Marato mirtis“). Po jakobinų valdžios žlugimo 1794 m. Ž. L. Davidas buvo apšauktas „meno tironu“. Iš pradžių kvietęs išgerti nuodų taurę kaip Sokratas kartu su Robespjeru, dailininkas teisinosi prieš Konventą ir po kelis mėnesius 1794 ir 1795 m. praleido įkalintas kalėjime. Po Direktorijos valdžios įsitvirtinimo Davidas buvo išteisintas ir iki 1799 m. Napoleono atėjimo į valdžią pasitraukė iš politikos. Šio laikotarpio reikšmingiausia drobe įvardijama „Sabinės“. Ž. L. Davidas įkūrė dailės mokyklą savo studijoje, kurioje mokėsi keletas šimtų būsimųjų Prancūzijos menininkų.

Žakas Davidas pirmąkart susitiko Napoleoną 1797 m. šiam šlovingai grįžus iš karų Italijoje. Populiarus karo lyderis užsakė viso stoto portretą dailininkui (nebaigtas). 1799 m. Napoleonas tapo pirmuoju konsulu ir de facto Prancūzijos diktatoriumi. Po Napoleono pergalės Marengo mūšyje Ispanijos karaliaus užsakymu Ž. L. Davidas 1801 m. nutapė paveikslą „Napoleonas, kertantis Alpes San Bernaro perėjoje“, vaizduojantį karo lyderį, paties Napoleono apibūdinimu, „ramiu ant nartaus žirgo“. 1804 m. Napoleonas karūnavosi Prancūzijos imperatoriumi ir paskyrė Ž. L. Davidą oficialiu dvaro tapytoju. Jam buvo užsakytos 4 ypač didelių matmenų Napoleono karūnavimo iškilmes vaizduojančios drobės. Tik dvi buvo baigtos: „Napoleono ir Žozefinos karūnavimas“ ir „Standartų įteikimas“. Napoleonas nutraukė šiuos projektus dėl nuolatinio Davido pinigų ir didesnių įgaliojimų prašymų. Davidas pats dalyvavo Napoleono karūnacijoje Paryžiaus Notr Damo katedroje. Napoleono karūnavimo paveiksle dailininkas atidėjo kiek į šalį klasicistinės dailės normas ir rėmėsi Rubenso baroko stiliaus paveikslu „Marijos Mediči karūnavimas“. „Napoleono ir Žozefinos karūnavimas“ laikomas vienu reikšmingiausių Davido kūrinių, „Standartų įteikimas“ buvo ženkliai mažiau vykęs kūrinys.

Po 1814 m. Napoleono valdžios nuvertimo Ž. L. Davidas sugebėjo išsilaikyti neapkaltintas ir suorganizavo Paryžiuje savo „Leonido“ eksponavimą. Po Napoleono grįžimo į valdžią iš Elbės salos Davidas vėl buvo paskirtas pirmuoju imperatoriaus tapytoju ir pasirašė lojalumo Napoleonui deklaraciją, kas buvo labai drąsu, nes Napoleono pralaimėjimas jau tuomet buvo aiškus. Po Vaterlo mūšio Liudvikas XVIII pasiekė, kad Ž. L. Davidas būtų ištremtas iš Prancūzijos. 1816 m. jis apsistojo Briuselyje, kur gyveno ir kūrė iki mirties. Jo talentas nebuvo smukęs ir šiame vėlyvajame laikotarpyje. Garsiausiu šio meto paveikslu įvardijamas „Marsas, nuginkluojamas Veneros ir gracijų“ (baigtas iki 1824 m.). Žakas Davidas mirė 1825 m. gruodžio 29 d. Briuselyje po to kai jį, grįžtantį iš teatro, kliudė karieta. Davidą buvo uždrausta palaidoti Prancūzijoje. Paryžiaus Per Lašezo kapinėse palaidota širdis, o palaikai − Briuselio Saint-Josse-ten-Noode kapinėse. Jo mokiniais buvo Fransua Žeraras, Antuanas Žanas Gro ir Ž. O. D. Engras.

Darbų galerija

„Antiochas ir Stratonika“ (1774, Aukštoji dailės mokykla, Paryžius)
„Suzanne Le Peletier de Saint-Fargeaum portretas“ (1787, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
„Sokrato mirtis“ (1787, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Lavuazjė su žmona“ (1788, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Marato mirtis“ (1793, Karališkieji Belgijos dailės muziejai, Briuselis)
„Dama Verninac“ (1799, Luvras, Paryžius)
„Napoleono ir Žozefinos karūnavimas“ (1805−1808, Luvras, Paryžius)
„Napoleonas savo kabinete Tiuilri rūmuose“ (1812, Nacionalinė Vašingtono dailės galerija)
„Grafienė Vilain XIIII su dukterimi“ (1816, Londono nacionalinė galerija)
„Marsas, nuginkluojamas Veneros ir gracijų“ (1824, Karališkieji Belgijos dailės muziejai, Briuselis)

Nuorodos

Vikiteka: Jacques-Louis David – vaizdinė ir garsinė medžiaga