Žemės pluta

Žemės pluta – išorinis tvirtas Žemės apvalkalas. Giliau slūgso Žemės mantija, kurią nuo plutos skiria Moho paviršius. Žemės plutos masė apie 2,8×10¹⁹ t (21 % – okeaninė pluta ir 89 % – kontinentinė). Pluta sudaro tik 0,473 % visos Žemės masės. Žemės pluta storiausia yra žemynuose – nuo 30 iki 150 km (lygumose 30–40 km, kalnuose 40–150 km). Žemynuose žemės plutą sudaro 4 sluoksniai: nuosėdinis arba išorinis, metaforinis, granitinis ir bazaltinis. Po vandenynais ji tėra 1,6–10 km storio; ten ją sudaro bazalto sluoksnis, kurį dengia nuosėdinės uolienos.

Pagal sudėtį, storį ir amžių skiriami du Žemės plutos tipai: žemyninė pluta po žemynais, šelfais ir pakraštinėmis jūromis bei vandenyninė pluta po vandenynų duburiais.

Kontinentinė (žemyninė) pluta

Ši pluta yra didelio storio. Kontinentinėse lygumose – platformose, plutos storis yra 35–45 km, o kalnynuose storis šokteli net iki 55–70 km. Didžiausias kontinentinės plutos storis aptinkamas Himalajuose bei Anduose – 70–75 km. Ši pluta sudaryta iš nuosėdinių uolienų dangos paviršiuje, o po ja – magminių – metamorfinių uolienų storymė, kuri sudaryta iš „bazaltinio“ bei „granitinio“ sluoksnių. Skiriama ir subkontinentinė pluta, būdinga salų lankams (Kurilų, Aleutų ir kt.) ir kontinentų pakraščiams. Artima kontinentinei plutai, tačiau yra kur kas plonesnė (20–30 km). Būdingas bruožas – tankių sluoksnių atskyrimo nepakankamumas (neaiškumas).

Kontinentinės (Žemyninės) plutos sandara

Žemyninės plutos apačioje irgi driekiasi bazaltinis sluoksnis, tik dvigubai storesnis negu po vandenynais. Po bazaltiniu sluoksniu (po Moho paviršiumi) dažnai aptinkama eklogitų. Bazaltinį sluoksnį dengia stora rūgščių, daugiausia granitinių ir metamorfinių uolienų danga, kurios tankis 2,65 g/cm³. Granitinės plutos apatinę dalį dažniausiai sudaro tikri granitai, virš jų būna amfibolitiniai gneisai, o dar aukščiau – žalieji skalūnai. Bendras žemynų granitinės plutos storis maždaug lygus bazaltiniai plutai – apie 20 km. Didesnėje žemynų dalyje ant granitinės plutos slūgso dar 0,5–2,0 km ir daugiau storio nuosėdinių uolienų, kurių tankis 2,4–2,5 g/cm³. Kai kur nuosėdinių uolienų dangos nėra ir granitinės plutos paviršius yra atidengtas. Nemažuose žemynų plotuose ant granitinės arba nuosėdinės plutos vėl slūgso iki 1–2 km storio bazaltų danga, – tai žemynų plutos savotiškos inversijos.

Žemės pluta skiriasi nuo branduolio ir mantijos savita kristaline medžiagos agregatine būsena. Ji sudaryta iš natūralių junginių – mineralų, kurie savo ruožtu jungiasi į mineralų bendrijas – uolienas. Yra atpažinta daugiau nei 2 000 mineralų, bet uolienas sudaro ne daugiau kaip 200 mineralų deriniai. Iš jų 40 gausūs. Deguonis – gausiausias litosferos elementas – susijungia su siliciu, metalais ir kitais elementais, sudarydamas įvairiausius oksidus. Gausiausią mineralų grupę sudaro silikatai – silicio ir deguonies junginiai su kaliu, natriu, kalciu, magniu ir geležimi. Labai dažnai dalį silicio pakeičia aliuminis – susidaro aliumosilikatai. Silikatams ir aliumosilikatams kartu tenka apie 80 % plutos masės.

Aliumosilikatų grupėje svarbiausi yra feldšpatai: kalio feldšpatas – ortoklazas, natrio – albitas, kalcio – anortitas. Jiems artimi yra feldšpatidai, turintys mažiau silicio rūgšties: kalio feldšpatidas – leucitas, natrio – nefelinas. Iš kitų aliumosilikatų galima paminėti piroksenus (pav. augitas), amfibolus (pav. raginukė), žėručius (biotitas, muskovitas) granatus (piropas, almandinas,grosuliaras) ir kt.

Žemės plutoje apie 60 % masės sudaro feldšpatai ir feldšpatidai, 16 % piroksenai ir amfibolai, 4 % – žėručiai. Apie 12 % masės tenka kvarcui, kuris kartu yra ir silikatas, ir oksidas. Iš kitų paminėtinas opalas (amorfinis silicio hidroksidas),hematitas, magnetitas, limonitas,korundas. Kitas dar gausokas grupes sudaro sulfidai (piritas, markazitas, chalkopiritas, galenitas), karbonatai (kalcitas, magnezitas, dolomitas, sideritas), fosfatai (apatitas), hologenidai (halitas, fluoridas).

Apie 90 % žemės plutos (iki Moho paviršiaus) masės sudaro magminės kilmės uolienos, susidariusios kristalizuojantis magmai. Pagrindinis jos komponentas yra silicio dioksidas.

Žemyninė ir vandenyninė Žemės pluta

Kontinentinės (Žemyninės) plutos įvairovė

Dažniausiai žemyną sudaro viena pirmykštė platforma, prie kurios vėliau prisišliejo poleozojinė platforma, o pagaliau ir orogenas – jaunų kalnų ruožas. Tokia paprasta struktūra būdinga Europai, Šiaurės Amerikai,Pietų Amerikai, Australijai. Nenormalūs šiuo atžvilgiu tik du žemynai: Afrika ir Azija.

Afrika beveik ištisai sudaryta iš pirmykštės platformos; rytinėje dalyje sulaužyta ir virtusi orogenu. Tuo tarpu Azija apima net septynias nedideles pirmykštes platformas, kurias jungia paleozojinės platformos; čia kalnų ruožai tęsiasi ne pakraščiu, kaip normaliuose žemynuose, o viduriu.

Pietiniai žemynai daugiausiai susidarę iš pirmykščių platformų, šiauriniai žemynai įvairesni - juose pirmykštės platformos užima daug mažesnį plotą. Ypač išsiskiria Azija, iš kurios ploto pirmykštės platformos sudaro tik 27%. Didelę jų dalį užima Arabijos ir Indostano pusiasaliai – pietinių žemynų atplaišos, prisišliejusios prie Azijos. Azija yra intensyviausiai tebeaugantis žemynas.

Nevienodą žemynų tektoninę sandarą iš dalies atspindi ir orografinės žemynų dalys. Skiriamos žemumos (iki 300 m virš jūros lygio), aukštumos (jei paviršius kalvotas) arba plynaukštės (jei paviršius plokščias) – nuo 300 iki 500 m, Žemi kalnai bei žemi plokščiakalniai (500-1000 m), vidutiniai kalnai arba vidutiniai plokščiakalniai (1000-3000 m), aukšti kalnai arba aukšti plokščiakalniai (>3000 m). Žemumos esančios žemiau jūros lygio, vadinamos depresijomis.

Visuose žemynuose (išskyrus Anktartidą) nevienodi aukščiai yra litosferos plokščių judėjimo atspindys. Judėdami litosferos blokai išlankstė paviršių ir kartu sukūrė įvairias žemynų žemės plutos atmainas.

Žemynų žemės pluta skirstoma į: a) Pirmykštes (prekambrines) platformas; b) paleozojines platformas; c) kalnodarines sritis – orogenus. Pastarosiose srityse kalnai iškyla arba geosinklinoje iš pereinamosios litosferos, arba susidaro sulaužytų platformų vietoje.

Pirmykštės (prekambrinės) platformos

Didelę žemynų dalį užima seniausi granitinės žemės plutos sustorėjimai, susidarę archėjaus ir proterozojaus erose – prieš milijardus metų. Tai pirmykštės platformos – žemynų branduoliai. Jos turi granitinį metamorfizuotą pamatą, kuriame matomos kelis kartus vykusios raukšlėdaros, kalnodaros, magmos įsiterpimų žymės. Po šių audringų laikotarpių, vykusių prieš milijardus metų, žemės pluta atrodė kaip dabar Indonezijoje, taigi dar nebuvo susikonsolidavusi. Tik po to, kai iškilę kalnai suiro, susiformavo tvirtas pamatas, ant kurio vėliau klostėsi nuosėdinė platformų danga.

Ant tokios pirmykštės platformos dabar yra Lietuva, kurios kristaliniame metamorfiniame pamate irgi matoma raukšlių, nusitęsiančių submeridianine kryptimi: Rytų Lietuvoje senesnių, Vakarų – jaunesnių.

Paleozojinės platformos

Nemažą žemynų ploto dalį užima jaunesnė pluta, susiraukšlėjusi ir susikonsolidavusi poleozojaus eroje. Čia raukšlėdara, vulkanizmas, kalnodara vyko du kartus – paleozojaus pradžioje (prieš 0,4 mlrd. metų) ir eros pabaigoje (prieš 0,2 mlrd. metų). Tuo metu iškilę kalnynai vėliau nuiro, raukšlinis pamatas stabilizavosi, ant jo susiklostė mezozojaus ir kainozojaus erose susidariusi nuosėdinė danga. Taip susiformavo jaunesnės (paleozojinės) platformos. Jos dabar yra judresnės už pirmykštes, prekambrines, turi daugiau iškilusių neaukštų luistinių kalnų.

Kalnodarinė (orogeninė) sritis

Kitas žemynų dalis sudaro dar nebaigusi konsoliduotis žemės pluta. Vienur ji susiraukšlėjusi mezozojuje (prieš 150-100 mln. metų), kitur kainozojuje (prieš 50-20 mln. metų) arba tebesiraukšlėjanti, bet visur dar vyrauja aukštoki kalnai, tarp kurių gausu gilių duburių, pripildytų vandens arba prineštų sąnašų. Vidinės jėgos, formuodamos šiuos kalnus bei duburius, kai kur sulaužė ir platformų pakraščius. Sulaužytos prekambrinės Šiaurės Amerikos platformos pakraštyje iškilo Uolinių kalnų ir Kolorado plynaukštė. Tektoniniams procesams sulaužius paleozojinės Kazachstano platformos pakraštį, iškilo Altajaus ir Tian šanio kalnynai. Afrikoje, iškilus didžiulio skliauto pavidalo rytinei pirmykštės platformos daliai ir įsmukus to skliauto viduriui, susidarė Rytų Afrikos ir Etiopijos kalnai.

Šios kitados konsoliduotos žemės plutos dalys vėl tapo judresnės.

Okeaninė (vandenyninė) pluta

Okeaninė pluta sudaryta daugiausia iš bazalto. Granito – gneisinio sluoksnio čia nėra. Šios plutos storis ženkliai skiriasi nuo kontinentinės – jis mažesnis ir siekia 5–12 km. Pagal plokščių tektonikos teoriją, o okeaninė pluta formuojasi okeaniniuose vidurio gūbriuose taip vadinamose spredingo zonose. Subdukcijos zonose okeaninė pluta lydosi ir tampa mantijos dalimi. Dėl subdukcijos dabartinė okeaninė pluta yra palyginti jauna (seniausia sutinkama juros periodo). Šio tipo plutos storis siekia 4 km, vietomis 40 km. Bendra tendencija – kuo senesnė pluta tuo ji storesnė. Skiriama, subokeaninė pluta ji, būdinga pareinamosioms zonoms ir aptinkama pakraštinių (vidinių) jūrų giliavandenėse įdubose (Viduržemio, Juodoji, Ochotsko, Kaspijos jūros). Bendras šios plutos storis 10–25 km, yra didelė (4–10 km arba netgi 15–20 km) nuosėdinių uolienų storymė.

Okeaninės (vandenyninės) plutos sandara

Vandenyninė pluta yra gan vienoda, sudaryta iš sunkokų bazinių, daugiausia bazaltinių arba panašių į bazaltus uolienų, kurių tankis 2,85 g/cm³.

Ties Moho paviršiumi pasirodo peridotitų, piroksenitų, iš kurių sudaryta viršutinė mantijos dalis. Bazaltinę vandenynų plutą iš viršaus dengia tik plonas purių nuosėdų sluoksnis. Atvirame vandenyne ne storesnis kaip 0,4–1,0 km. Tik vandenynų pakraščiuose nuosėdų danga yra kelis kartus, o kartais ir dešimteriopai storesnė.

Okeaninės (vandenyninės) plutos įvairovė

Vandenynų dugno pluta susidarė mezozojaus arba kainozojaus erose. Skiriamos atsparios sritys – okeaninės (vandenyninės) platformos, kurioms būdingas gylis – apie 4000 m. tai vandenyno guolis, kuris užima 53 % vandenynų ploto. Okeanines (vandenynines) platformas skiria judrios povandeninių kalnų sritys, kurios užima apie 16 % vandenynų ploto. Nekonsoliduotai okeaninei (vandenyninei) plutai reikia skirti ir giliausius povandeninius įlinkius – lovius (iki 9-12 km gylio), užimančius 1% vandenynų ploto. Likę 30 % - tai šelfai ir panuovaliai (žemyno šlaitai) – esantys kontinentinės (žemyninės) plutos, taip pat ir probleminės prigimties įdubos visuose trijuose tarpužemių jūrose, ypač Azijos žemyno ir Ramiojo vandenyno sąlyčio vietoje.

Šelfai (iki 200-250 m gylio) yra normalūs žemynų tęsiniai, kuriuos apsėmė jūros, pasibaigus senoviniam apledėjimui. Jų dugne dar aiškiai matyti kitados upių išgraužti slėniai, ledynų palikti kalvagūbriai ir kitokios sausumos reljefo formos. Ant tokių šelfų yra Baltijos, Šiaurės, Barenco ir kitos jūros. Palei Rytų Aziją jūrų dugno formavimosi sąlygos buvo sudėtingesnės. Pavyzdžiui, Ochotsko jūros duburys trilypis. Didelės šios jūros dalies gylis iki 200 m – tai normalus šelfas. Visoje vidurinėje dalyje dugnas staiga nusileidžia į 800-1000 m gylį, nors jame dar irgi matomos kitados sausuma tekėjusių upių slėnių žymės. Spėjama, kad tai yra nugrimzdę šelfai – nugramzdinti buvusio kontinento (žemyno) pakraščiai. Čia, storai kontinentinei (žemyninei) plutai panirus giliai į mantiją, plutos apačia lydosi ir plonėja, netenka kontinentinės (žemyninės) plutos bruožų, ji virsta Okeanine (vandenynine) pluta.

Didžiausius plotus vandenynų dugne užima platūs (apie 1 – 2 tūkstančius km pločio) kalnuoti ruožai, nutįsę vandenynų viduriu dešimtimis tūkstančių kilometrų. Tai vientisa vandenynų vidurio kalnagūbrių sistema, kurios ilgis 45 000 km. Vandenynų vidurio kalnagūbriai iškyla virš gretimų okeaninių (vandenyninių) platformų apie 2-3 km. Vulkaniniai kūgiai, išaugę ant kalnagūbrių keterų, vietomis išnyra virš vandens lygio. Toki iškilimai sudaro salas. Pavyzdžiui, Azorų salos, San Paulo , Tristano da Kunijos salos Atlanto vandenyne, Velykų sala Pacifike.

Vandenynų dugne yra ir kita rūšis kalnų – tai vulkaniniai kalnai. Jų kūgių virtinės nusitęsia per 2000–5000 km. Įspūdingiausias vulkaninių kalnų kūrinys – tai Pacifiko vakarų kalnagūbris, anksčiau vadintas Imperatoriaus kalnais, kurių tolesnį tęsinį sudaro Havajų salynas. Prasidėjęs į pietus nuo Kamčiatkos pusiasalio ir Aleutų salyno sandūros, šis kalnagūbris 3000 km tęsiasi į pietus, pamažėliais krypdamas į pietryčius. Staigiau ta pačia linkme pasukęs, jau Havajų vardu vadinamas, jis nutįsta dar 2000 km.

Povandeninių vulkaninių kūgių virtinės Pacifike sudaro taip pat Centrinius Polinezijos Sporadus, Tubuajo salas, Maršalo salas ir kt. Indijos vandenyne šiam tipui priklauso Meldyvų, taip pat Maskarenų salynai. Tropikų vandenyse vulkaninių kūgių viršūnės yra aplipusios koralų kolonijomis, todėl šie salynai dažniausiai koraliniai.

Dar viena povandeninių kalnų grupė – tai luistiniai (horstų) kalnagūbriai jie yra siauri (vos 100 –200 km pločio), stačių šlaitų ir plokščių keterų gūbriai. Nustatyta, kad į viršų išslėgti okeaninės (vandenyninės) litosferos luistai, apjuosti giliųjų lūžių. Šiam tipui priklauso meridianinis Rytų Indijos kalnagūbris, susijungęs su Australijos – Antarktidos kalnagūbriu, Banginių kalnagūbris Pietų Atlanto vandenyne, Naskos kalnagūbris Pietryčių Pacifike, taip pat Mendelejevo kalnagūbris Arkties vandenyne. Jie rodo, kad litosfera slegiama iš šonų, - taigi susidarę analogiškai kaip sausumos luistiniai kalnai.

Vandenyno vidurio kalnagūbrių reljefo ypatybės

Jų viduriu tęsiasi išilginiai kloniai, abipus juosiami bazaltinės plutos gūbrių, statesniais šlaitais nusileidžiančių į klonius. Dėl to spėjama, kad kalnagūbrio vidurys – tai įsmukęs rifas, analogiškas Tanganikos grabenui. Toks rifas rodo, kad žemės pluta skėtėsi. Vandenynų kalnagūbriai labai skiriasi nuo žemynų kalnynų, kurie atsiranda tektoninėms jėgoms slegiant litosferą – raukšlėjant plastiškus sluoksnius arba skaldant luistais standžius.

Žemės plutos sandara po Lietuvos teritorija

Ikikvartero geologiniai žemės sluoksniai

Lietuvoje žemės plutos storis labai nevienodas. Žemaitijoje ji yra 40–42 km storio, Vidurio Lietuvoje pluta gilėja ir Aukštaitijoje siekia 50–55 km. Plutos sandara taip pat skiriasi. Vakaruose viršutinę beveik 30 km storio plutos dalį sudaro uolienos, artimos granitui. Apatiniame vos 10–15 km storio sluoksnyje vyrauja sunkesnės uolienos, artimos bazaltui- gabrui. Plutos sandaros kaita čia nedidelė. Rytų Lietuvoje, kur pluta storesnė, jos sudėtis įvairesnė. Čia viršutinis, „granitinis“ sluoksnis daug plonesnis, o apatinis, „bazaltinis“, storesnis. Plutą sudarančių sluoksnių storis labai nevienodas, o juos skiriantys paviršiai nelygūs – lyg būtų sustumti ir užslinkę vienas ant kito. Šie Lietuvos plutos sandaros ypatumai turėjo didelės įtakos ir nuosėdinės dangos bei paviršiaus raidai. Didžioji dalis žemės plutos sudaryta iš kristalinių uolienų. Dalis jų – pirminės nuosėdinės ir vulkaninės uolienos, kurios žemės gelmėse, veikiamos aukštos temperatūros ir slėgio, persikristalizavo, deformavosi. Tai daugiausia gneisai ir skalūnai, tarp jų pasitaiko marmuro, susidariusio iš klinties ir dolomito, amfibolito – buvusio bazalto lavos. Kai kurios šių uolienų yra iš dalies išsilydžiusios – jose pilna įmantrios formos gyslučių, susidariusių iš granito sudėties lydalo. Tokios mišrios sudėties uolienos vadinamos migmatitais. Tarp šių uolienų yra ir tokių, kaip antai gabras, granitas, dioritas, kurios išsikristalizavo iš magmos. Vietomis jos sudaro didelius kūnus, pvz., tarp Druskininkų ir Merkinės, kelių šimtų metrų gilumoje, tįso Randamonių plutonas, sudarytas iš gabro, diorito, granodiorito. Visą šiaurės vakarinę Žemaitijos dalį užima didžiulis, maždaug 8000 km2 ploto, Kuršių plutonas, sudarytas iš uolienų, vadinamų čarnokitoidais. O tarp Kintų, Šilutės ir Šilalės yra didžiulis granitinis kūnas, vadinamas Žemaičių Naumiesčio miestelio, kurio viduryje jis yra, vardu. Lietuvos paviršiuje galima rasti tik kristalinių uolienų riedulių, ledyno atvilktų iš Šiaurės šalių, o kristalinė pluta čia ištisai uždengta nuosėdinėmis uolienomis. Dėl to ji ir vadinama kristaliniu pamatu. Nuosėdinė storymė, slūgsanti ant šio pamato, yra įvairaus storio. Ploniausia ji Pietų Lietuvoje. Čia gręžinyje, išgręžtame pačiame Čepkelių raisto pakraštyje, granitas pasiektas vos 211 m gylyje. Šiaurės ir vakarų kryptimis kristalinis pamatas gelmėja. Vilniuje jo gylis yra apie 500 m, ties Kaunu – jau apie 1 km, o vakaruose, apie Klaipėdą, jau daugiau kaip 2 km. Nuosėdinę storymę sudaro įvairios sudėties sluoksniai, daugiausia smiltainio ir smėlio, molio, klinties, dolomito, mergelio, kreidos, gravelito, konglomerato ir kitokių uolienų. Jie susidarė įvairiu laiku: apatiniai, seniausieji, – maždaug prieš 600–700 mln. m., o jauniausieji – jau ledynmečiu ir po jo, t. y. jau „mūsų laikais“. Lietuvoje esama visų periodų darinių nuo prekambro iki neogeno, t. y. vendės, kambro, ordoviko, silūro ir t. t.

Žemės plutos įvairovė

Lietuvos reljefo kilmė ir žemėvaizdžiai

Pagrindinius Lietuvos reljefo bruožus – lygumas, aukštumas, plynaukštes, gūbrius – suformavo ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Dabartinio reljefo formas didesnėje šalies dalyje sukūrė paskutinysis (Nemuno) ledynas ir tik nedidelė Pietryčių Lietuvos dalis – Ašmenos aukštumos Medininkų kalvynas (su aukščiausia Lietuvos viršukalve – 293,8 m Aukštojo kalnu) ir Eišiškių plynaukštė yra priešpaskutiniojo apledėjimo palikimas. Ledynai, aktyviai akumuliuodami glacigeninius darinius (morenas) bei sustumdydami apačioje slūgsančias įvairaus amžiaus bei kilmės nuogulas, suformavo visas stambiausias Lietuvos aukštumas, o tirpstančio ledo pakraščiuose liko kalvagūbriai. Ledynams visiškai ištirpus, centrinėse ledyno plaštakų bei liežuvių dalyse liko moreninės lygumos. Jas daug kur „perdirbo“ ledynų tirpsmo vandenų srautai (pvz., Pietryčių Lietuvos smėlėtoji lyguma) ar pasitvenkę šių vandenų baseinai. Pastariesiems nusekus, jų vietose likusios smėlingos nuosėdos buvo supustytos į kopas. Ledynui tirpstant susiformavo ir dabartinio upių tinklo užuomazgos. Prieš 13-11,5 tūkstančių metų, galutinai nutirpus paskutiniojo ledyno likučiams ir atšilus klimatui, prasidėjo vėliausiais kvartero sistemos laikotarpis – holocenas. Jo metu kaupėsi (ir dabar tebesikaupia) nuosėdos upėse bei ežeruose, vyko intensyvus vandens telkinių pelkėjimas – susidarė sapropelio, durpių klodai. Intensyviai kaupiantis sąnašoms Baltijos jūroje bei vėjui perpustant šias nuosėdas jūros krantuose, gimė Kuršių nerija. Ryškų pėdsaką dabartiniame reljefe paliko eroziniai procesai, vykstantys iki šiol – jų dėka slėnių ir kalvų šlaitus išvagojo griovos, kurios sendamos virto raguvomis, o nuslinkusių nuogulų sluoksnis, vadinamas deliuviu, padengė upių ir statesnių kalvų šlaitus.

Tektoniniai judesiai ir lūžiai

Lietuvos teritorijoje geologinėje praeityje yra buvę žymių tektoninių judesių, kuriuos galime apjungti į du ryškius etapus: ikiplatforminį ir platforminį. Pirmajame etape susiformavo archėjaus-proterozojaus kristalinių uolienų pamatas, o antrajame - nuosėdinė danga, apimanti nuogulas nuo vendo iki kvartero imtinai. Pagrindiniai struktūriniai teritorijos elementai nustatomi pagal nuosėdinės dangos padėtį kristalinio pamato atžvilgiu. Respublikos vakarinėje dalyje yra įdauba (Baltijos sineklizė), o pietinėje dalyje - stambi pakiluma (Mozūrijos-Baltarusijos anteklizė). Tarp jų yra visa eilė pakeltų ir nugramzdintų blokų. Baltijos sineklizėje kristalinio pamato paviršius svyruoja nuo –1000 m iki -3000/-4000 m., bendras kristalinio pamato reljefo polinkis yra pietvakarių krypties. Baltarusijos-Mozūrijos anteklizės šiaurės vakarinio šlaito reljefas Pabaltijo teritorijoje yra lėkštas. Absoliutus gylis svyruoja nuo -200 iki –1000 m. Visame anteklizės šlaite stebima banguota, monoklina, palinkusi šiaurės vakarų kryptimi. Pilniausi pjūviai yra Baltijos sineklizėje, kuri per geologinės raidos istoriją dažniausiai grimzdo, mažiausias prekvartero sluoksnių storis yra Baltarusijos-Mozūrijos anteklizėje, kur vyravo tektoninis kilimas. Čia po kvartero danga nedideliu plotu atsidengia kambro, ordoviko ir silūro sluoksniai, gelmėjantys šiaurės vakarų kryptimi. Vidurinio devono sluoksniai anteklizės šlaite palinkę šiaurės rytų ir pietvakarių kryptimi, todėl pokvartero paviršiuje jie atsidengia orientuotai submeridianine kryptimi. Kito struktūrinio-tektoninio plano viršutinio permo, apatinio triaso ir kreidos sluoksniai anteklizės šlaite palinkę į pietvakarius. Todėl jų sluoksniai atsidengia po kvartero danga ir tęsiasi subplatumine kryptimi. Baltijos sineklizėje viršutinio ir vidurinio devono horizontų ir apatinio karbono svitų sluoksniai slūgso platuminės krypties įduboje. Toliau į pietus devono sluoksnius perdengia jau minėti kito struktūrinio-tektoninio plano viršutinio permo, apatinio triaso ir kreidos sluoksniai. Jų geologinės ribos karpytos dėl intensyvios ledynų egzaracijos ir vandenynų erozijos. Šiaurėje jos tęsiasi platumine, o rytuose – submeridianine kryptimi.

Lietuvos teritorijoje išskiriama visa eilė tektoninių lūžių, kurie buvo ir yra aktyvūs įvairiose savo egzistavimo stadijose. Tik nedaugelis iš jų yra seismiškai aktyvūs šiuolaikiniame etape. Neotektoniniame etape gana aktyviai pasireiškė vertikalūs žemės plutos judesiai. Dauguma pagrindinių lūžių kontroliavo paleoįrėžių formavimąsį. Be to, Lietuvoje konstatuoti ir neotektoniai horizontalūs blokų persistūmimai (vienas jų yra Drūkšių ežero rajone). Neotektoniškai aktyvūs lūžiai turi nemažai įtakos formuojantis galimų žemės drebėjimo židinių atsiradimo zonoms bei kontroliuoja jų erdvinį pasiskirstymą. Aktyvūs lūžiai sudaro sudėtingą įvairaus amžiaus dizjungtyvinių struktūrų sistemą, kuri skaido teritorijos kristalinį pamatą ir nuosėdinę dangą. Žemės drebėjimai šiuolaikiniame etape betarpiškai susiję su pagrindinėmis neotektoniškai aktyviomis linijinėmis zonomis bei jų susikirtimo mazgais.

Nuorodos

Lietuvos geologijos tarnyba Archyvuota kopija 2007-10-26 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

A. Basalykas, „Žemė – žmonijos buveinė“, Vilnius „Mokslas“, 1985 m.