1793 m. Prancūzijos Konstitucija
| 1793 m. Prancūzijos Konstitucija | |
 | |
| Informacija | |
|---|---|
| Valstybė | Prancūzija |
| Priimta | 1793 m. birželio 24 d. |
| Galiojo iki | 1793 m. birželio 24 d. – 1795 m. rugpjūčio 22 d. |
| Turinys | |
| Valdymo forma | Respublika, tiesioginė demokratija |
| Įstatymų leidžiamoji valdžia | Įstatymų leidybos korpusas |
| Vykdomoji valdžia | Vykdomoji taryba |
1793 m. Prancūzijos Konstitucija (pranc. Acte constitutionnel du 24 juin 1793 arba Constitution montagnarde) – konstitucija, priimta 1793 m. birželio 24 d., pakeitė 1791 m. konstituciją.[1] Galiojo iki 1795 m. rugpjūčio 22 d., kai priimta III respublikos metų konstitucija.[2]
Priėmimo aplinkybės
redaguotiPagal naują konstituciją išrinktame Nacionaliniame susirinkime, susirinkusiame 1791 m. spalio 1 d., išryškėjo kelios politinės grupės: feljanai, pasisakę už konstitucinę monarchiją, ir žirondistai bei jakobinai (montanjarai), pasisakę už tolesnį revoliucijos vykdymą. Tolesnius įvykius paskatino ir pats karalius, mėgindamas pasitraukti iš Paryžiaus ir priešintis Konstitucijos nustatytai tvarkai. Įsiliepsnojo sukilimas, 1792 m. rugpjūčio 10 d. po rūmų šturmo karalius pašalintas iš sosto, Nacionalinis susirinkimas nutarė sušaukti Nacionalinį konventą, nustatė jo rinkimų tvarką. Nustota rinkėjus skirstyti į aktyvius ir pasyvius (reikalavimai – 21 m., pragyventi 1 m., nebūti tarnu), tai turėjo išplėsti rinkėjų korpusą, sustiprinti vidurinių sluoksnių pozicijas Konvente. Karaliaus ministrai pakeisti Laikinąją vykdomąją taryba (daugiausiai iš žirondistų). Priimta ir bet kurios konstitucijos galiojimo sąlyga – turi būti priimta tautos, taip naikinant 1791 m. konstituciją. 1792 m. rugsėjo 25 d. Konvento dekretas paskelbė Prancūzijos respubliką, 1793 m. sausio 21 d. giljotinuotas Liudvikas XVI.[3] Todėl suaktyvėjo Prancūzijos užsienio priešai, vidaus politinių jėgų kova. 1793 m. balandžio 6 d. nutarta sudaryti Visuomenės gelbėjimo komitetą,[4] kuriam pavesta kontroliuoti Laikinosios vykdomosios valdžios tarybos sprendimus, juos pagreitinti, organizuoti gynybą išorėje ir viduje. Sudėtingos politinės, ekonominės padėties sąlygomis į valdžia atėjo už respubliką, tolesnę revoliuciją pasisakantys jakobinai. Visi šie pokyčiai paskatino naujos konstitucijos priėmimą.
1792 m. gruodžio 11 d. Brissot, Pétion de Villeneuve, Marquis de Condorcet, Vergniaud, Gensonné, Th. Payne, Sieyès, Barère ir Danton buvo pavesta parengti naują konstituciją. Pirmieji šeši buvo žirondistai, Robespjero priešai.[5]
Valstybinė santvarka
redaguotiRespublika, vienintelė tiesioginė demokratija Europoje.
Įstatymų leidybos korpusas, kuris faktiškai tebuvo įstatymų projektavimo institucija, nes visus įstatymus turėjo sankcionuoti piliečiai savotišku referendumu. Įstatymai reglamentavo civilinę ir baudžiamąją teisę, respublikos pajamas ir išlaidas, mokesčius, karo skelbimą ir kt. (54 str.). Teisės aktai, nepriskirti prie įstatymų, vadinami dekretais ir juos galėjo leisti pats Įstatymų leidybos korpusas. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Renka visi 21 m. vyrai, netarnai, pragyvenę kantone 6 mėn. tiesioginiais rinkimais pirminiuose susirinkimuose pagal gyvenamą vietą.
Vientisa vyriausybė nenumatoma, vadovauti bendram valdymui pavesta Vykdomajai tarybai, kurios nariams pavedama vadovauti atskiroms konkrečioms žinyboms, šie vadovai nėra tarpusavyje susiję. Įstatymų vykdomosios valdžios rinkimas: trijų pakopų rinkimai – pirminiuose susirinkimuose išrinkti rinkėjai departamentuose renka po vieną deputatą, iš kurių Korpusas renka 24 Tarybos narius. Pusė tarybos narių kasmet atnaujinama.
Žmogaus teisių įtvirtinimas
redaguotiKonstitucija pradedama nauja Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuri buvo daug radikalesnė ir dvigubai didesnės apimties – 35 str., nemažai nuostatų kartojasi iš ankstesnės. Teigiama, kad vyriausybė steigiama įgimtoms teisėms, tokioms kaip laisvė, lygybė, saugumas, nuosavybė, lygybė prieš įstatymą, saugoti. Jakobinų deklaracija pateikė platesnį išvestinių laisvių sąrašą: susirinkimų laisvė, religinių apeigų laisvė, peticijų teikimo laisvė. Nurodomos ir socialinės teisės: teisė į išsilavinimą, profesijos pasirinkimą, sutarčių sudarymą. Teigiama, kad visuomenė turi išmaitinti neturtėlius duodama darbo, negalinčius dirbti remti (jakobinų socialinė atrama – sankiulotai). Tauta yra suvereni, gali keisti Konstituciją, vyriausybei pažeidžiant jos teises, tauta gali ir turi sukilti.
Galiojimas ir modifikacijos
redaguoti1793 m. spalio 10 d. konstitucija buvo suspenduota.[6] Šios konstitucijos galiojimas faktiškai buvo atidėtas taikos laikotarpiui, nes įstatymų priėmimas referendumu netiko sudėtingai padėčiai valdyti. Pagal „Revoliucinės valdymo tvarkos tvarkos steigiamąjį įstatymą“ (1793 m. gruodžio 4 d.), visų trijų valdžių funkcijas perėmė Nacionalinis konventas, dalį vykdomosios valdžios funkcijų atliko Visuomenės gelbėjimo komitetas, atskiri konvento deputatai, vadinami komisarais, atstovavo konventui departamentuose ir kariuomenėje, tesiminę veiklą išplėtojo Revoliucinis tribunolas, kuris vykdė terorą ir kovojo su kontrrevoliucija, už jam teismingus nusikaltimus vienintelė bausmė buvo mirtis.
Svarbiausios nuostatos
redaguotiPreambulėje skelbiama apie luomų panaikinimą. Skelbiamas tautos suverenitetas (3 str. „Apie valstybės valdžias“). Reglamentuotas administracinis teritorijos suskirstymas – departamentai – distriktai – kantonai – taip siekiama panaikinti feodalinio skirstymo į senjorijas liekanas. Įtvirtintas nesikišimo į kitų valstybių vyriausybes principas, skelbiami draugiški santykiai su kitomis laisvomis tautomis.[7]
Išnašos
redaguoti- ↑ Arthur Augustus Tilley. Modern France– A Companion to French Studies. CUP Archive, 1922, p. 339.
- ↑ Lyons, Martyn (1975). France under the Directory (2008 ed.). Cambridge University Press. ISBN 978-0521099509, p. 15.
- ↑ French Revolution. History.com. Nuoroda tikrinta 2022–03-07.
- ↑ Raphael Matta Duvignau „Le Comité de salut public (6 avril 1793 - 4 brumaire an IV)“ // „La Révolution française. Cahiers de l’Institut d’histoire de la Révolution française“ 20 décembre 2012, Vol. 3, ISSN 2105-2557, DOI 10.4000/lrf.773 [1]
- ↑ Walter, G. (1961) Le vaincu du neuf Thermidor, p. 44-48. In: L’œuvre, vol. II, part III. Gallimard.
- ↑ Annie Smart. Citoyennes– Women and the Ideal of Citizenship in Eighteenth-Century France. University of Delaware, 2011, p. 203.
- ↑ Vilentas Vadapalas. Tarptautinė teisė. Eugrimas, 2006, 92 psl.
