Adamavos emyratas

Adamavos emyratas (fulb. Adamava laamu) – istorinė fulbių valstybė Vakarų Afrikoje, Adamavos regione (dabartinės Nigerijos, Kamerūno, Čado teritorijose).

Adamavos emyratas
nebėra
← 1809 – 1901 →   →   →
Location of Adamavos emyratas
Sostinė	Jola
Valdymo forma	monarchija
Era	XIX a.
- Įkūrimas	1809 m., 1809
- Panaikinimas	1901 m.

Istorija

Emyratas susiformavo pačioje XIX a. pradžioje, įtakotas Hausalande vykusių fulbių džihado procesų. Musulmonai gyvulių augintojai fulbiai, jau seniau gyvenę regione, paėmė valdžią. 1809 m. vienas iš fulbių džihado vadų, – Modibo Adamo, – įsitvirtino plynaukštėje. Jo garbei valstybė pavadinta Adamava. Ji buvo valdoma iš Jolos miesto, o jos valdovai tituluoti baban-lamido. Formaliai ji buvo laikoma ryčiausia Sokoto sultonato dalimi, imperijos „laukiniais rytais“, nors iš tiesų buvo nepriklausoma valstybė.

Tarp 1810-30 m. vyko emyrato ekspansija į pietus, kurios metu pavergtos palyginus gerai organizuotos vietinių tautų (kirdi) grupės – gbajai, mbumai, duru. Tokiu būdu emyratas išsiplėtė visoje Adamavos plynaukštėje, tapdamas didele ir svarbia valstybe. Jos ekonomikos pagrindas buvo vergų prekyba.

Valdymas

Kadangi fulbių užkariavimai Adamavos regione vyko nevieningai ir necentralizuotai, atskiri karo vadai kūrė smulkias valstybėles, – lamidatus. Šie lamidatai formaliai pripažino Adamavos emyro, valdančio Joloje, valdžią, bet iš esmės jautėsi nepriklausomi savo teritorijose ir neretai kovojo tarpusavyje. 1850 emyratą sudarė apie 40 tokių lamidatų.

Šiauriniai lamidatai Jola, Garua, Marua, Mindifas, Bindiras ir kt. buvo labai smulkūs. Jie išaugo į svarbius prekybinius centrus, tačiau jiems nuolat grasino atsigavusios kirdi tautos, kurios kėlė nuolatinius neramumus ir trukdė prekybai. Tai pamažėle vedė į šių lamidatų nestabilumą ir nusilpimą.

Pietiniai lamidatai, tuo tarpu, buvo stiprūs ir dideli: Ngaunderė, Buba Ndžida, Banjo, Tibatis. Juose fulbiai buvo mažuma, tačiau sėkmingai išnaudojo vietinę gentinę kirdžių diduomenę, tuokdamiesi su ja, ir skatindami priimti savus papročius, kalbą bei religiją. Ilgainiui daug vietinių kultūriškai tapo fulbiais. Čia nesireiškė įtampa tarp kirdi ir fulbių. Pietiniai lamidatai turėjo galimybes stiprėti ir plėstis tolyn į pietus. Jų pagrindinis ekonomikos šaltinis buvo vergų prekyba.

Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Fulbių imperijos. Adamavos emyratas yra ryčiausia imperija, žymima rudu apskritimu

Valdovai (baban lamido)

• Modibo Adama 1810–1847
• Haman Lawal b. Aadama 1847–1872
• Umaru Sanda b. Aadama 1872–1890
• Djubayru b. Aadama 1890–1901/02

Taip pat skaitykite

• Fulbių džihadas
• Sokoto kalifatas
• Fulbiai

Nuorodos

• Adamavos regiono istorija Archyvuota kopija 2011-10-19 iš Wayback Machine projekto.