Akademizmas

Akademizmas (kitaip akademicizmas, akademinis stilius, dar vadinamas pompastiškuoju stiliumi, nuo pranc. L'Art pompier) – tapybos ir skulptūros stilistika, paveikta Europos meno akademijų nustatytų kūrybos principų ir metodų. Dažniausiai šiuo terminu apibūdinamas XIX a. akademinis menas, kuriame centrinę vietą užėmė Prancūzijos meno akademijos auklėtinių kūryba.

Istorija ir stilistika

Pirmoji meno akademija Europoje buvo įkurta 1563 m. Giorgio Vasari iniciatyva Florencijoje, Italijoje. Ši įstaiga turėjo reguliuoti visų meninių darbų tuometinėje Toskanos didžiojoje hercogystėje atitikimą tam tikriems standartams (visų pirma Tridento susirinkimo reikalavimams). Akademija kartu buvo ir meno mokykla. Daugelis akademikų šioje įstaigoje vaidino formalų vaidmenį, pvz., Mikelandželas taip ir neatvyko į Florenciją. 1577 m. Romos menininkai įkūrė Šv. Luko akademiją, kurioje mokiniai ne vien buvo apmokomi amato, bet ir buvo bandoma nubrėžti teorinius meno kūrybos principus. 1582 m. Karačiai Bolonijoje įsteigė savo Accademia degli Incamminati. Tai buvo mokykla, labiau panaši į dailininkų dirbtuves,^{[reikalingas šaltinis]} tačiau Karačiai joje apmokė mokinius ne tuo, ką patys mokėjo, o stengėsi perteikti tuos tapybos pagrindus, kurie buvo užfiksuoti aukštojo renesanso meistrų kūryboje. Taip formavosi pirmoji akademinė mokykla, mokiniai buvo mokomi nutapyti veidą kaip Rafaelis, ranką − kaip Ticianas, šešėlius − kaip Koredžas. Tradiciškai, kitu idealiu meno pavyzdžiu buvo antikinis menas.

Viljamo Adolfo Bugro „Nekaltybė“ (1893). Bugro įvardijamas žymiausiu Prancūzijos akademizmo dailininku

Akademijų Italijoje pavyzdžiu pradėjo kurtis akademijos kitose šalyse. Užuot samdę ir kvietę menininkus iš Italijos, monarchai buvo suinteresuoti ugdyti dailininkus savo šalyse. 1648 m. buvo įsteigta Prancūzijos tapybos ir skulptūros akademija Paryžiuje Romos Šv. Luko akademijos pavyzdžiu. Ji turėjo ugdyti menininkus specialiai Prancūzijos karaliaus dvarui. Prancūzijos akademija sėmėsi pavyzdžio iš prancūzų dailininkų, dirbusių Italijoje: Klodo Loreno ir Nikola Puseno. Prancūzų akademizmui didžiulės įtakos turėjo Akademijos direktorius Šarlis Le Brenas (1619 − 1690). Jo pastangomis buvo įvesta sistematizuota mokymo programa, kuri stengėsi vienyti pripažintų Europos meistrų, kaip Rubensas, Rafaelis, Ticianas ir kitų, dailės principus. XVIII a. įsikūrė meno akademijos Didžiosios Britanijos ir Rusijos imperijose. Ilgainiui pradėjo formuotis akademinio mokymo sąlygotas stilius, kuriam būdingas idealizuotas eklektinis vaizdavimas. Naują postūmį akademizmui suteikė XVIII a. paplitęs klasicizmas, kuris greitai buvo adaptuotas ir priimtas beveik visų akademijų kaip oficialus akademistinis stilius. Prancūzijos akademistinei mokyklai didžiulę įtaką turėjo Žakas Lui Davidas (1748−1825) ir Žanas Ogiustas Domenikas Engras (1780-1867). Įtakos turėjo XIX a. pradžioje pradėjęs plisti romantizmo stilius. Meno akademijose buvo bandoma suvienyti šiuos stilius į vientisą sistemą. Buvo teigiama, kad kai kurie akademizmo auklėtiniai, kaip Frančeskas Hajesas (1791−1882) Italijoje, esą buvo pasiekę šių stilistikų sintezės harmonijos.

Daugelis žymių menininkų, kaip Engras ir Eženas Delakrua Prancūzijoje, Džošua Reinoldsas Anglijoje, Ilja Repinas Rusijoje, Antonijas Kanova Italijoje, buvo akademikai, tačiau akademizmo terminas visų pirma priskiriamas akademijų mokiniams, kurie siekė formalistinių akademinių principų taikymo mene.^{[reikalingas šaltinis]} Prancūzijos akademijos rengiama kasmetinė paroda „Salonas“ sutraukdavo daugybę lankytojų. Meno kūrinius parodai atrinkdavo Akademijos komisija. „Geriausieji“ laimėdavo specialius prizus. Sėkmė „Salone“ dailininkui garantuodavo žinomumą, pelningus užsakymus ir sėkmingą būsimą karjerą. Viešąjį meninį skonį formuodavo akademikų įvertinimas. Jų aprobuotus kūrinius įsigydavo karaliai ir imperatoriai, turtingi aristokratai, savivaldybės, bažnyčios. Jaunieji dailininkai dažnai tapydavo sava maniera, tačiau paskutiniaisiais potėpiais suteikdavo paveikslams formalią akademistinę stilistinę pakraipą.^{[reikalingas šaltinis]}

XIX a. akademizmui būdingas istorinių ir alegorinių scenų vaizdavimas, teatrališkumas. Nuogas kūnas vaizduojamas nuglaistytu, spindinčiu. Vengiama bet kokio „negražumo“ ar „purvinumo“ paveiksluose, ignoruojami savo laikmečio motyvai, realizmas. Paveikslams būdingi alegoriniai pavadinimai: pvz., žmogaus portretas gali būti pavadintas „Vakaras“. Istoriniuose paveiksluose paprastai šlovinama monarchija. Portretuose vaizduojami labiau idealizuoti asmenybių prototipai, nei realūs žmonės. XIX a. akademistinis stilius buvo nepaprastai populiariu. Akademistinių dailininkų šlovė pradėjo blėsti tik pačioje XIX a. pabagoje. XX a. daugelis jų buvo užmiršti arba prisimenami tik paniekinama prasme impresionistinės ir modernistinės dailės tyrinėjimo kontekste. XX a. pabaigoje pastebimas susidomėjimo akademizmu grįžimas. Tarp XX a. stilistikų akademizmu dažnai įvardijama išėjusi iš mados ir formaliai taikoma kuri nors XX a. meno srovė.