Alebarda

Alebarda (angl. halberd) – dvirankis ilgakotis ginklas sudėtine galva. Visa galva nukaldinta iš vieno metalo gabalo, pagrindiniai galvos elementai – kirvuko galva su ietišku smaigaliu, kirvuko penties vietoje – kablys.

Švediškos XVI a. alebardos

Įvairios alebardos (trečia-dešimta) ir alebardų tipo ginklai

Alebardininkai (rekonstrukcija)

Popiežiaus šveicarų gvardiečiai su tradicine apranga ir ginkluote

Alebardos labai paplito XIV–XV a. Pavadinimas, spėjama, kilęs iš vidur. vokiečių aukštaičių kalbos žodžio helmbarte: helm 'kotas' (iš sen.vok.aukšt. halb 'rankena') + barte 'kirvis' (iš sen.vok.aukšt. barta, iš bart 'barzda').

Alebardos kotas ties galva dažnai būdavo sutvirtintas metalo juostomis, einančiomis nuo alebardos galvos, kad koto neitų nukirsti kalaviju ar kirviu.

Kaunantis alebarda naudojami du pagrindiniai kovimo būdai – kirtis kirvuko ašmenimis ir dūris pikišku smaigaliu. Kablys paprastai skirtas raiteliams nutraukti nuo arklių arba pėstininkams – iš rikiuotės. Kai kurių alebardų kablys galėjo būti panaudotas šarvams pramušinėti.

Alebardos buvo pagrindinis ankstyvųjų šveicarų armijų XIV–XV a. ginklas. Vėliau šveicarų kariuomenė ėmė naudoti ir pikas, kas leido efektyviau atremti riterių atakas. Vokiečių landsknechtai, periminėję šveicarų kariavimo metodus, irgi naudojo alebardas, papildytas pikomis, tik artimoms kirstynėms naudojo trumpus kalavijus katzbalgerius, o ne šveicarų naudotus pusantrarankius kalavijus bei durklus. Vėliau rikiuotėje ėmė įsigalėti pikos, ir alebardų reikšmė ėmė mažėti.

Kol pikininkų rikiuotės kovėsi su kitais pikininkais, alebardos buvo naudingos, bet, kai pikininkų rikiuotė tapo daugiau pagalbine (pagrindinė buvo šauliai), ginančia lėtai ginklus užtaisančius arkebūzininkus, vėliau – muškietininkus nuo staigių kavalerijos atakų, alebardininkų dalis pėstininkų rikiuotėje ėmė sparčiai mažėti, kol XVI a. viduryje visiškai išnyko.

Po to alebardos dar porą šimtų metų buvo naudojamos kaip rūmų sargybinių ginklas, jas iki šiol naudoja Vatikano Šveicarų gvardija.