Armėnijos karalystė

Šis straipsnis – apie senovinę valstybę. Apie viduramžių armėnų karalystę, žiūrėkite straipsnį Armėnijos karalystė (Bagratuniai)

Armėnijos karalystė – istorinė valstybė Azijoje su pertrūkiais gyvavusi 331 m. pr. m. e. – 428 metais. Jos pagrindinės teritorijos buvo dab. Armėnijos kalnyne (Senovės Armėnijos kultūriniame regione – dabartinės Armėnija, pietų Gruzija, rytų Turkija, šiaurės vakarų Iranas), tačiau didžiausios ekspansijos laiku I a. pr. m. e. Armėnijos imperija valdė ir dideles žemumas šiaurės Irake, Sirijoje, Azerbaidžane.

'Մեծ Հայք' Armėnijos Karalystė
Romos klientė nuo 34 m. pr. m. e. Tarpais Partų ir Sasanidų klientė
← 331 m. pr. m. e. – 428 →   →
Vėliava Herbas
Location of Armėnijos Karalystė Armėnijos imperija didžiausio išsiplėtimo laikais 80 m. pr. m. e.
Sostinė	Armaviras (331-210 m. pr. m. e.) Jervandašatas (210–160 m. pr. m. e.) Artašatas (160–I a. pr. m. e.) Tigranakertas (77-69 m. pr. m. e.) Vaharšapatas (120–330 m.) Dvinas (335-428 m.)
Valdymo forma	karalystė
Dinastijos
331–190 m. pr. m. e.	Orontidai
189 m. pr. m. e.–1 m.	Artašesidai
52–428 m.	Aršakuniai
Istorija
- Įkūrimas	331 m. pr. m. e. m.
- Prijungimas prie Persijos	428 m.

Didžiumą savo istorijos karalystė nebuvo suvereni valstybė, o pripažino vasalitetą galingesnėms monarchijoms: Seleukidų, Romos, Partų, Sasanidų imperijoms. 387 m. Karalystė buvo padalinta tarp Sasanidų ir Rytų Romos imperijos, ir monarchiją išlaikė Sasanidų teritorijoje, kol buvo galutinai inkorporuotą į pastarąją 428 m.

Kad atskirti nuo kitos panašiu metu egzistavusios armėnų valstybės (Mažoji Armėnija), ši valstybė dar vadinama Didžiaja Armėnija (arm. Մեծ Հայք, Mec Haik). Tačiau šis terminas nepainiotinas su nacionalistine Didžiosios Armėnijos idėja, išvystyta XX a.

Istorija

Orontidai (331–189 m. pr. m. e.)

Orontidų Armėnija apie 250 m. pr. m. e.

Karalystės pirmtakė buvo de facto nepriklausoma Achemenidų imperijos Armėnijos satrapija, valdoma Orontidų dinastijos. 331 m. pr. m. e. satrapas Orontas III, pasinaudodamas Aleksandro Makedoniečio invazija į Persiją, Gaugamelos mūšyje paskelbė nepriklausomybę. Tai laikoma Armėnijos karalystės įkūrimu.

Orontidams pavyko apsiginti nuo Aleksandro karvedžių ir išlaikyti savo dinastiją, tačiau karalystė buvo laikoma pavaldi Makedonijos imperijai. Po Aleksandro mirties ji perėjo Seleukidų įtakos sferon. Seleukidai laikė čia savo vietininkus, kurie rezidavo tiek Orontidų sostinėje Jervandašate, tiek provincijos mieste Arsamosatoje (Copko regione). Tai ilgainiui lėmė, kad Copkas (Sofena) atsiskyrė nuo Armėnijos kaip Sofenos karalystė.

Artašesidai (189 m. pr. m. e. – 12 m.)

200 m. pr.m. e. Orontidų dinastijos valdžią Armėnijoje galutinai panaikino Seleukidų karalius Antiochas Didysis, savo strategu Armėnijoje paskyręs karvedį Artašesą. Šis, 190 m. pr. m. e. pasinaudodamas Seleukidų karais su Roma, paskelbė nepriklausomybę. Kartu su juo nepriklausomybę paskelbė kitas strategas Zariadras Sofenoje.

Artašeso pradėta dinastija vadinama Artašesidais. Jis įkūrė naują miestą Artašatą, kurį padarė savo karalystės sostine. Naujasis miestas sugebėjo tapti strateginiu tašku, per kurį kirtosi Helenistinio pasaulio keliai tarp Baktrijos, Graikijos, Indijos ir Juodosios jūros kultūrų. Naujoji karalystė ne tik konsolidavo valdžią pagrindiniame armėnų regione Airarate, bet ir išplėtė kontrolę į kitus regionus Armėnijos kalnyne.

Karalystė nuolat susidūrė su didesnių kaimynių – Romos ir Partų imperijos grėsme. Nepaisant to, ji sugebėjo išlaikyti savo pozicijas. Artašesidų atšaka kurį laiką netgi valdė Iberiją.

Didžiausios ekspansijos Armėnija pasiekė valdant Artašeso anūkui Tigranui. 83 m. pr. m. e. pasinaudodamas neramumais Seleukidų imperijoje, jis sugebėjo užbaigti jos egzistenciją Sirijoje. Iki 66 m. pr. m. e. Armėnijos karalystei priklausė beveik visas Kaukazas ir didelės teritorijos dabartinėje Sirijoje, Libane, Turkijoje, Irake, Irane. Tigranas sostinę perkėlė į naujai pastatytą ir strategiškai patogesnį Tigranakertą. Labai trumpam Armėnija tapo viena iš didžiausių valstybių Romos imperijos rytuose.

66 m. pr. m. e. Tigranakerto mūšis su Roma atnešė Armėnijai pralaimėjimą, o 34 m. pr. m. e. Markas Antonijus ją dar kartą nukariavo. Tačiau Romos pilietiniame kare Markui Antonijui pralaimėjus, Armėnijos priklausomybė išlaikyta paverčiant ją buferine zona ir Romos kliente. Jos teritorijos stipriai apkarpytos. Visi tolimesni Artašesidai buvo pasodinami į sostą romėnų ir atstovaudavo Romos interesams. Tiesa, į šį procesą siekė kištis ir Partų imperija, remdama kitus pretendentus į sostą, ar netgi paimdama kontrolę, kas atsitiko 37–47 m. ir 51–58 m.

Aršakuniai (52–428 m.)

Aršakunių Armėnijos teritorija

Vidinių neramumų ir nuolatinių įpėdinių kaitos laikais tuometinio Partų imperatoriaus Vologaso I brolis Tiridatas I buvo panaudotas kaip svertas stiprinti Partų valdžią šalyje. Tiridato giminė buvo dalis Partų valdančiosios dinastijos Aršakidų, todėl jos atstovai vadinami Armėnijos aršakidais, ar Aršakuniais. 62 m. jis galutinai įsitvirtino soste, ir nors pripažino Armėniją kaip Romos klientę, Partų įtaka šalyje tik stiprėjo. Tai parodė įvykiai po Tiridato mirties, kuomet 110 m. Partų imperatorius Osroes I savavališkai pasodino savo sūnėną į sostą.

Atsakomoji Romos reakcija buvo Trajano invazija į Armėniją 113 m., kurios metu karalystė buvo panaikinta ir paversta Armėnijos provincija. Tiesa, ši provincija egzistavo tik 4 m. iki Trajano mirties 117 m. 118 m. Adrianas atkūrė Armėnijos karalystę, atiduodamas ją valdyti Partų imperatoriui. Ir vėliau Romos ir Partų imperijos (nuo 224 m. – ją pakeitusios Sasanidų imperijos) konkurencija dėl Armėnijos tęsėsi. Tai labiausiai reiškėsi pretendentų į sostą žaidimuose.

IV a. pradžioje Armėnijos karalystė tapo pirmąja valstybe, priėmusia Krikščionybę. 387 m. karalystę pasidalino Rytų Romos imperija ir Sasanidai. Pastarojoje Aršakuniai išsaugojo savo dinastiją kaip Sasanidų klientai iki 428 m.

Administraciniai vienetai

Nachangai

Didžiąją dalį istorijos, ypač Aršakunių laikotarpyje, Armėnijos karalystės teritorija buvo gana pastovi ir ribojosi Armėnijos kalnynu. Ji buvo administruojama kaip 15 provincijų (nachangų ar ašcharų), kurios savo ruožtu buvo dalinamos į gavarus. Nachangų egzistencija buvo tokia ilga, kad jie tapo Armėnijos istoriniais regionais su savitomis kultūrinėmis ypatybėmis. Nachangai buvo šie:

• Aukštutinė Armėnija (Karenitida), 23860 km² (Garinas)
• Copkas (Sofena); 18890 km² (Arsamosata)
• Aghdznikas (Arzanena), 17532 km² (Tigranakertas)
• Turuberanas (Tarontida), 25008 km² (Manzikertas)
• Kordžajakas (Korduena), 14707 km² (Pinikas)
• Moghas (Moksoena), 2962 km² (Moksas)
• Persarmėnija (Sigriana), 11010 km² (Heras)
• Vaspurakanas (Basorepida), 40870 km² (Vanas)
• Sjunikas, 15237 km² (Bagaberdas)
• Arcachas (Orchistena), 11528 km² (Šuša)
• Paitakaranas (Kaspiana), 21000 km² (Paitakaranas)
• Utikas (Otena), 11315 km² (Partavas)
• Gugarkas (Gogarena), 16765 km² (Ardahanas)
• Taikas, 10179 km² (Oltis)
• Airaratas (Araksena), 40105 km² (Armaviras)

Armėnijos imperijos laikais be šių provincijų Armėnija administravo ar vasalitetą primetė ir šiems Artimųjų Rytų regionams: Kilikijai, Sirijai, Komagenai, Osroenai, Adiabenai, Medija Atropatenai;

Kultūra

Armėnijos karalystė buvo reikšmingas armėnų tautos laikotarpis, kurio metu formavosi vieningas armėnų etnosas ir armėnų kultūra. Dar Orontidų laikais armėnai buvo stipriai paveikti helenizmo kultūros, kuri tik sustiprėjo Artašesidų laikotarpiu.

Garni šventykla

Karalystėje buvo išpažįstama pagoniška armėnų religija, į kurios panteoną įtraukti tiek vietiniai armėniški, tiek persiški, graikiški ar semitiški personažai. Svarbiausios dievybės buvo Aramazdas (tapatintas su Dzeusu), jo žmona Anahita, perkūnijos dievas Vahagnas ir kt. Aršakunių laikais Armėniją pasiekė Krikščionybę, kuri valstybine religija tapo IV a. pradžioje. Taip Armėnijos karalystė tapo pirmąja pasaulyje krikščioniška valstybe.

Karalystėje buvo naudojama armėnų kalba, nors kai kurios provincijos turėjo dideles kurdiškai, utiškai, kaspijiškai kalbančias populiacijas. Per visą laikotarpį išsikristalizavo klasikinė armėnų kalba, arba grabaras. Armėnų kalbai užrašyti buvo naudojamas aramėjų raštas ir graikų raštas, ir tik 405 m. Mesropas Maštocas sukūrė specifinį armėnų raštą.

Karalystės laikotarpiu buvo statomi nauji miestai, gynybinės tvirtovės, pagoniškos šventyklos, kurių palikimo išlikę labai nedaug. Bene žymiausias statinys išlikęs iš pagonybės laikotarpio yra Garni šventykla, pastatyta pagal graikiškų šventyklų modelį.