Armėnijos karalystė (viduramžiai)

Armėnijos karalystė (arm. Հայոց թագավորություն, Hajik t’agavorut’iwn), dar žinoma kaip Bagratunių karalystė (arm. Բագրատունիների թագավորութիւն, Bagratunineri t’agavorut’iwn), Bagratunių Armėnija (arm. Բագրատունեաց Հայաստան, Bagratuneats Hayastan), Ani karalystė (arm. Անիի թագավորություն, Anii t’agavorut’iwn) – feodalinė armėnų valstybė, IX–XI a. egzistavusi Armėnijos kalnyne.

Բագրատունեաց Հայաստան Armėnijos karalystė
Buvusi karalystė
← 880 – 1045 →   →
Vėliava
Location of Armėnija Karalystės teritorija 1000 m.
Sostinė	Bagaranas (885–890) Širakavanas (890–929) Karsas (929–961) Ani (961–1045)
Valdymo forma	monarchija
Era	Viduramžiai
- Įkurta	880 m., 880
- Užėmė Bizantija	1045 m.

Apėmė taip vadinamąją Didžiąją Armėniją, kuri užima Armėnijos, vakarų Azerbaidžano, rytų Turkijos ir dalies Irano teritorijas.

Raida

Įkūrimas

Po to, kai V a. Sasanidų Persija panaikino Armėnijos karalystės likučius, armėnai nebeturėjo savo valstybės. Armėnijos kalnyną valdė Romos imperija, Sasanidų imperija, o vėliau - Arabų kalifatas, kuris šį didelį regioną administravo kaip Arminijos emyratą. Čia rezidavo Kalifato skiriami arabai emyrai, tačiau vietos armėnai irgi turėjo savo vadus, kurie titulavosi kunigaikščiais (išchanais) ir dažniausiai buvo atstovaujami senos ir kilmingos Mamikonianų giminės.

Arabai bandė krašte diegti islamą ir vykdė arabizaciją, tačiau sulaukė agresyvaus krikščionių armėnų pasipriešinimo. Sukilimai buvo malšinami žiauriai, dėl ko beveik išnaikintos senosios kilmingosios armėnų giminės (ypač Mamikonianai), o atskiruose regionuose ėmė formuotis naujos dinastijos. Tarp jų buvo Bagratuniai (Taike), Rštuniai, Arcruniai (Vaspurakane), Kamsarakanai (Airarate), Siuni (Siunike) ir kiti.

774-775 m. armėnų sukilimo metu susidorojimas su Mamikonianų likučiais buvo ypač žiaurus, dėl ko galėjo iškilti Bagratuniai. Jie palaikė palyginus šiltus santykius su arabais ir nedalyvavo daugumoje sukilimų. Dėl to jie išvengė persekiojimų ir sunaikinimų. Tuometinis jų lyderis Ašotas Msakeris 804 m. iš arabų gavo kunigaikščio titulą. 826 m. mirdamas jis paliko savo valdas sūnums Bagratui II ir Smbatui Išpažinėjui. 850 m. jie, kartu su Vaspurakano kunigaikščiu Ašotu Artsruniu sukilo prieš arabus, tačiau sukilimas vėl buvo žiauriai numalšintas.

Smbato sūnus Ašotas I ėmė konsoliduoti valdžią savo tėvonijoje Taiko regione ir pradėjo armėnų išsivadavimo iš arabų kovą. Į sąjungą atėjo Bizantijos imperija, kuri stengėsi paremti krikščionių kovą prieš musulmonus, o kartu tikėjosi religinės sąjungos tarp Rytų krikščionių ir Armėnų bažnyčių. Sėkmingai laviruodamas tarp Kalifato ir Bizantijos, Ašotas galiausiai gavo pripažinimą iš abiejų šių imperijų, ir Bagarano mieste 884 ar 885 m. karūnavosi Armėnijos karaliumi. Jį kaip siuzereną pripažino kiti galingi armėnai kunigaikščiai: Vaspurakano Artsruniai ir Siuniko Siuni dinastija.

Įtvirtinimas

Širakavano katedra, kurioje glaudėsi ir karalių rezidencija

890 m. Ašotui mirus, sostą paveldėjo jo sūnus Smbatas I. Jis savo sostine padarė Širakavaną. Jis toliau stengėsi palaikyti gerus santykius tiek su Kalifatu, tiek su Bizantija, tačiau tuo pačiu siekė galutinai atsikratyti arabų valdžios Armėnijos kalnyne. Tuo metu Dvine vis dar rezidavo Arminijos emyrai, kurio pareigas užėmė Muhammad ibn Abi'l-Saj. Smbatas paėmė Dvino miestą, išvydamas emyrą. Muhamadas savo galios centrą perkėlė į rytus, į Azerbaidžaną (dab. šiaurės Iranas), o jo pradėta dinastija vadinama Sadžidais.

Sadžidai nesusitaikė su šiuo pralaimėjimu ir neatsisakė interesų Armėnijoje. 901 m. į valdžią atėjus Yusuf Ibn Abi'l-Saj, šis pasinaudojo Armėnijos galingųjų giminių tarpusavio nesutarimais. Kadangi Bagratuniai nesutarė su Vaspurakano Arcruniais, Sadžidai palaikė pastarųjų pusę, o 908 m. karūnavo Gagiką Arcrunį Vaspurakano karaliumi. Tada nusiaubė visą Armėniją ir 914 m. paėmė Smbatą į nelaisvę, kuri jis nukankintas mirė.

Šis Sadžidų poelgis naujai suvienijo armėnų kunigaikščius. Vaspurakano karalius perėjo į Bagratunių pusę. Bizantija taip pat įsijungė į karą, palaikydama Armėnijos pusę. Tuometinis Smbato įpėdinis buvo Ašotas II, kuris suvienijo armėnų kunigaikščius ir Bizantiją į bendrą kovą prieš arabų valdžią. Karas baigėsi galutiniu Sadžidų pasitraukimu iš Armėnijos, o Ašotui 919 m. buvo suteiktas titulas Šachanšachas, t. y. "karalių karalius", taip patvirtinant jo aukščiausią valdžią visame regione.

Klestėjimas

Armėnija X a. II pusėje

Nuo 919 m. Amėnija patyrė stabilumo laikotarpį, kada galėjo vystytis valstybingumas, suklestėti menas ir kultūra. Arabų Kalifato interesai regione buvo nusilpę, Bizantija kovojo su arabais Sirijoje Hamdanidais. Todėl Armėnija buvo palikta likimo valiai ir galėjo vystytis nepriklausomai.

Ašoto II įpėdinis buvo Abasas I, kuris perkėlė sostinę į Karsą. Nuo 961 m. į valdžią atėjęs Ašotas III sostinę perkėlė dar kartą, ir ją galutinai įtvirtino Ani mieste. Ši vieta labai tiko dėl savo strateginės padėties: ji buvo karalystės geografiniame centre, netoli nuo svarbiausių prekybinių kelių ir kartu ganėtinai sunkiai prieinama. Ani greitai tapo politiniu, kultūriniu ir religiniu Armėnijos centru.

Karalystė politiškai nebuvo visiškai vieninga. Centrinė valdžia iš esmės apėmė tik Airarato istorinį regioną, o Armėnijos periferijose susikūrė beveik nepriklausomos karalystės. Dalyje jų (pvz. Karso karalystė, Taširo karalystė, Taiko karalystė, Tarono karalystė) įsitvirtino Bagratunių giminės atšakos. Kitose, kaip kad Vaspurakano karalystėje, Siuniko karalystėje ar Arcacho karalystėje liko valdyti senosios giminės - Arcruniai, Siuni dinastija, Ašanšachai ir kiti.

Žlugimas

Armėnijai patiriant stabilumo ir klestėjimo laikotarpį, stiprėjo ir vakarinė jos kaimynė Bizantijos imperija. Ji turėjo interesų šiame krašte ir siekė plėsti savo teritorijas Armėnijos sąskaita. Jau 967 m. prie Bizantijos prisijungė pirmoji armėniška valstybė - Tarono karalystė. Nuo XI a. pradžios Armėnijos pietines sienas siaubė tiurkai nomadai, dėl ko kai kuriems Armėnijos karaliams Bizantija atrodė kaip stabilumo garantas. Todėl 1016 m. prie Bizantijos prisijungė Vaspurakano karalystė.

1017 ar 1020 m. mirus Armėnijos karaliui Gagikui, valdžią dalinosi jo sūnūs Havhanas Smbatas (rezidavo Ani) ir Ašotas IV (turėjo Dviną). Jie praleido nuolatiniame kare su sustiprėjusiais musulmonais (Šadadidais) ir klajokliais tiurkais. Abiems broliams mirus 1040 ir 1041 m., Bizantija pareiškė savo teises į Armėniją. Paskutinysis valdovas Gagikas II buvo priverstas atiduoti Armėniją Bizantijai, už tai gaudamas domeną Kapadokijoje. 1045 m. Armėnijos karalystės didžioji dalis buvo inkorporuota į Bizantijos sudėtį. Nepriklausomybę išsaugojo tik kelios periferinės karalystės rytuose ir šiaurėje: Karso, Taširo, Siuniko ir Arcacho.

Likimas

Bagratunių karalystė buvo paskutinė visas istorines armėnų teritorijas valdžiusi valstybė. Bizantijos užkariautose teritorijose (t. y. vakarų Armėnijoje) armėnų kunigaikščiai nesulaukė žadėtos apsaugos. Po kelių dešimtmečių valdžią čia perėmė tiurkai seldžiukai, kurie ypač žiauriai persekiojo krikščionis armėnus, sukeldami jų egzodą. Manoma, kad vien iš Vaspurakano migravo apie 400 tūkst. žmonių. Nemažai armėnų diasporos prisiglaudė Kilikijos regione, kur vėliau įkūrė savo karalystę.

Armėnus išstumiant iš jų gimtųjų teritorijų, nuo XI a. juos keitė nomadai tiurkai ir kurdai. Jie tapo naujais krašto gyventojais ir sparčiai islamizavo ir kurdizavo kraštą. Didelėje dalyje Armėnijos karalystės žemių įsigalėjo kurdų kalba, ir jos tapo Kurdistano dalimi.

Armėnų valstybingumas išsaugotas tik rytų Armėnijoje (dab. Armėnija, vakarų Azerbaidžanas), kur dar kelis šimtmečius gyvavo paskutinės jų karalystės.

Visuomenė ir politika

Amberdo pilis, viena iš Armėnijos karalystės tvirtovių

Valstybės gyventojų dauguma buvo armėnai, ir armėnų kalba buvo pagrindine bendravimo priemone, o religija išliko krikščionybės atmaina Armėnų apaštališkoji bažnyčia. X a. arabų keliautojai rašė, kad armėniškai buvo kalbama ir tokiose vietose kaip Dvinas ar Nachičevanė Tiesa, krašto islamizacija jau buvo prasidėjusi, ir pietinėse teritorijose (pvz. Aldzniko ar Tarono regionuose buvo nemažai arabiškai kalbančių musulmonų).

Armėnijos valdovas, tituluojamas šachinšachu, turėjo neribotą valdžią, tačiau provincijose turėjo skaitytis su vietos diduomene ir karaliais, kurie jautėsi savo valdose ganėtinai nepriklausomi.

Valstybės ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis, ir ekonomika laikėsi ant valstiečių (ramik). Jie dažniausiai buvo traktuojami kaip baudžiaunikai ar ne vergai, neturėjo nuosavos žemės, ir turėjo mokėti didelius mokesčius žemvaldžiui, karaliui ir bažnyčiai.

Armėnija nekaldino savo atkirų pinigų, o naudojo Bizantijoje bei Kalifate kursavusias monetas. Per ją ėjo svarbūs prekybiniai keliai, kurie jungė Kalifatą, Bizantiją ir Kijevo Rusią. Svarbiausi miestai, kurie aptarnavo šiuos prekybinius kelius, buvo Karsas, Ani, Dvinas ir kiti. Svarbiausios prekės iš Armėnijos buvo tekstilė (vilna ir šilkas), metalo dirbiniai, juvelyrika, žirgai, druska, vynas, oda ir kailiai. Taip pat kraštas garsėjo savo raudonais dažais (arm. որդան կարմիր, vordan karmir), kurie gaminami iš vietinio vabzdžio (Porphyrophora hamelii).

Menas ir kultūra

Ani miesto katedra

Ečmiadzino evangelijos puslapis, 989 m.

Armėnijos nepriklausomybės šimtmetis leido iš naujo atgimti armėnų krikščioniškai kultūrai, kuri patyrė priespaudą nuo V a. Šiuo laikotarpiu galutinai susiformavo armėnų architektūros stilius, ir buvo statoma labai daug vienuolynų, bažnyčių. Jo tradicija rėmėsi senovės armėnų architektūros pavyzdžiais, bet inkorporavo nemažai islamiškosios ir bizantiškosios architektūros detalių. Žymiausias architektūros pavyzdys yra istorinis Ani miestas, kuris, pasak legendų, turėjo daugiau nei 1000 bažnyčių. Nemažai gražiausių laikotarpio statinių priskiriami Arhitekto Trdato rankai.

Vienuolynai tapo svarbiausiais meno ir mokslo centrais, kuriuos rėmė to meto diduomenė. Čia suklestėjo armėnų raštija, buvo sukurta daugybė viduramžių literatūros kūrinių: istorijos ir religijos, filosofijos darbų. Žymiausi to meto švietėjai ir filosofai buvo Grigor Narekatsi ir Grigor Magistros. Tuo laikotarpiu formavosi ir nacionalinis epas Dovydas Sasunietis.

Suklestėjo ir armėnų miniatiūra, kuri daugiausiai rėmėsi Bizantijos tradicija. Armėnai dailininkai stengėsi atkurti žmogaus kūno natūralias pozicijas, bet perėmė tradicijų ir iš musulmoniškos kultūros.

Taip pat skaitykite

• Bagratuniai

Literatūra

• Bournoutian, George A. (2006). A Concise History of the Armenian People: From Ancient Times to the Present. Costa Mesa, CA: Mazda.
• Chamchyants, Mikhail (2005). History of Armenia from B.C. 2247 to the Year of Christ 1780, or 1229 of the Armenian Era: Volume 2. Boston: Adamant Media Corporation.
• Hewsen, Robert H (2000). Armenia: A Historical Atlas. Chicago: University Of Chicago Press.
• Hovannisian, Richard G. (ed.) The Armenian People from Ancient to Modern Times, Volume I, The Dynastic Periods: From Antiquity to the Fourteenth Century. New York: Palgrave Macmillan, 1997. ISBN 978-0-312-10169-5.
• Garsoïan, Nina. (1997) The Independent Kingdoms of Medieval Armenia" in The Armenian People from Ancient to Modern Times, Volume I, The Dynastic Periods: From Antiquity to the Fourteenth Century. Richard G. Hovannisian (Ed.) New York: Palgrave Macmillan.
• Grousset, René. Histoire de l'Arménie: des origines à 1071. Paris: Payot, 1947. (in French)
• Kouymjian, Dickran. Arts of Armenia [Architecture]. Armenian Studies Program at California State University, Fresno.
• Toumanoff, Cyril. "Armenia and Georgia." Cambridge Medieval History. vol. vi: part 1. Cambridge: Cambridge University Press, 1966.
• Yuzbashyan, Karen. N. Армянские государства эпохи Багратидов и Византия, IX-XI вв. Moscow, 1988.