Brūkšnys

Skyrybos ženklai
apostrofas ( ' ) ( ’ ) skliausteliai ( ( ) ) ( [ ] ) ( { } ) ( ⟨ ⟩ ) dvitaškis ( : ) kablelis ( , ) brūkšnys ( ‒ ) ( – ) ( — ) ( ― ) daugtaškis ( … ) ( ... ) šauktukas ( ! ) taškas ( . ) brūkšnelis ( - ) ( ‐ ) klaustukas ( ? ) kabutės ( ‘ ’ ) ( “ ” ) ( „ “ ) ( « » ) kabliataškis ( ; ) pasvirasis brūkšnys ( / ) tarpas (   ) skirsnis ( § )
Tipografiniai ženklai
ampersandas ( & ) žvaigždutė ( * ) eta ( @ ) pasvirasis kairinis brūkšnys ( \ ) laipsnis ( ° ) grotelės ( # ) tildė ( ~ ) vertikalusis brūkšnys ( | ) dalybos ženklas ( ÷ )

Brūkšnys – intonacinis ženklas, vartojamas sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti. Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.

Vartojimas

Brūkšnys dedamas vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi:

1. Vilnius – Lietuvos sostinė.
2. Nakties darbai – dienos juokai.
3. Triskart keturi – dvylika.
4. Mūsų uždavinys – gerai mokytis.

Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų priešybę:

1. Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.
2. Girios kuždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.
3. Riksmo daug, o darbo – tik dėl akių.

Brūkšnys dedamas prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų:

1. Miškuose, laukuose, pievose – visur vasarą pilna žiedų.
2. Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan.
3. Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios daromos neteisybės – štai kas sukurstė mūsų žmones!

Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę:

1. Tikiu aš dieną – didelę ir šviesią.
2. Iš vakarų kilo debesys – tamsūs, niaurūs, grėsmingi.
3. O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos:

1. Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės.
2. Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

Brūkšniai dedami prieš tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros:

1. Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus.
2. Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas:

1. Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.
2. Tai ne bangos marių kuždas paslapčiom – Eglė žodį taria lūpom drebančiom.
3. Pavažiavęs galą, žiūri – aukso obelis ir šulinys paskui seka.
4. Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė.
5. Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti.

Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus sujungiamojo sakinio dėmenis arba net šalutinį sakinį (šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio:

1. Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.
2. Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po pergalės.

Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai:

1. Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.
2. Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas nesiklausė – visiškai pritariu tėveliui.
3. Kai dantys man skaudėdavo – o tai būdavo neretai – Bertaitienė man „mesdavo vyšnias“.

Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar sakiniai, kai po jų yra šauktukas ar klaustukas:

1. Prisiminiau, ir mane – kelintą jau kartą! – nupurtė šiurpas.
2. Ir štai aš, pabučiuotas motinos ir – stebuklingas dalykas! – tėvo, jau sėdžiu rogėse.

Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų, kuriais nusakomas atstumo, laiko ir įvairios kitokios ribos:

1. Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas išvyksta po penkių minučių.
2. Lapuočiai medžiai žaliuoja birželio–spalio mėnesiais.
3. Jonas Biliūnas gyveno 1879–1907 m.
4. Veikalas išspausdintas „Raštų“ pirmajame tome, p. 115–320.

Brūkšnys dedamas prieš tiesioginę kalbą arba įterpiant veiksmą į tiesioginę kalbą

1. – Mama, aš šiandien labai sergu... Tikriausiai neisiu į mokyklą.
2. – Aš pastatysiu namelį,– nusišypsojęs pasakė Jonas ir pradėjo savo darbą.

Brūkšnio nerašymas

Netinka brūkšnį rašyti tarp savarankiškų žodžių arba santrumpų, reiškiančių dvišalius santykius ar nuosavybės santykiais susijusius subjektus, pvz.:

• Lietuvos ir Lenkijos santykiai, o ne Lietuvos–Lenkijos santykiai,
• ES ir JAV bendradarbiavimas, o ne ES–JAV bendradarbiavimas,
• Lietuvos ir Baltarusijos siena, o ne Lietuvos–Baltarusijos siena.

Išimtis: brūkšnys tradiciškai dedamas rašant Molotovo–Ribentropo paktas.