Civilinė teisė

Civilinė teisė (lot. ius civile) – visuma teisės principų ir teisės normų, reguliuojančių vienas nuo kito teisiškai nepriklausomų, lygiateisių fizinių ir juridinių asmenų turtinius, asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais, taip pat kai kuriuos asmeninius neturtinius (visuomeninius) santykius; privatinės teisės atšaka. Pagrindinė funkcija – reguliuoti atitinkamus teisės santykius, taip pat numatyti priemones (pvz., sankcijas), kuriomis pažeidimo atveju yra atlyginama žala, nuostoliai, atkuriama iki pažeidimo buvusi padėtis. Civilinė teisė yra privatinės teisės posistemė, sudaryta iš normų, institutų ir pošakių (daiktinė teisė, prievolių teisė ir k.t.). Skirstoma į bendrąją ir ypatingąją civilinę teisę.

Civilinės teisės istorija

Civilinės teisės ištakos – romėnų teisė (nuotraukoje – Civilinės teisės sąvado (CIC) struktūrinė dalis – Pandektos (perleista 1571 m.)

Terminas (lot. ius civile, Viduramžiais taip pat paplito jus civile sąvoka) atsirado ir pati teisės šaka susiformavo Senovės Romoje apie III–I a. pr. m. e. Tuomet civilinė teisė buvo privatinės teisės sinonimas. Nuo pat pradžių civilinė teisė formavosi atmetimo principu. Iš pradžių ji apėmė beveik visus visuomenius santykius (pvz., konstitucinius pagrindus, civilinio proceso, administracinio proceso ir net baudžiamosios teisės sferas). Ilgainiui tam tikri institutai atsiskyrė nuo civilinės teisės ir tapo savarankiškomis teisės šakomis.

Civilinės teisės pošakiai

• Bendrosios nuostatos. Esminės civilinės teisės nuostatos, kurios persmelkia visa šios teisės šakos sistemą.
• Daiktinė teisė. Struktūriškai svarbiausias civilinės teisės pošakis, nes savyje talpina nuosavybės, o ši valdymo teisę. Valdymo teisė yra pradinis elementas civilinės teisės sistemoje.
• Prievolių teisė. Ekonomiškai svarbiausias pošakis, nes savyje talpina platų verslo, prekybos, santykių spektrą. Svarbiausi institutai: sutarčių teisė, civilinė atsakomybė. Išsivystė iš daiktinės teisės Romos teisėje kaip institutas, o galutinai atsiskyrė kai Vakarų Europoje XVII–XVIII a. buvo pripažintos konsensualinės sutartys.
• Intelektinės nuosavybės teisė. Daiktinės teisės atmaina, ypač svarbi informacinėje visuomenėje.
• Paveldėjimo teisė. Tai klasikinis civilinės teisės institutas, ir nors mažas, tačiau pakankamai savitas, kad galima būtų vadinti pošakiu.

Šeimos teisė yra laikoma savarankiška privatinės teisės (at)šaka. Tiesa, kai kuriose valstybėse šeimos visuomeninius santykius reglamentuoja civilinės teisės įstatymai (pvz., Civilinis kodeksas), tačiau šiuolaikinėje Romanų-germanų teisės sistemos teisėtyroje šeimos teisė nepriskiriama civilinei teisei, laikoma jos pagrindu išsiplėtojusi, nuo jos „atsiskyrusi" ir susiformavusi kaip atskira privatinės teisės (at)šaka.

Civilinės teisės šaltiniai

Romėnų civilinės teisės šaltinis – Corpus iuris civilis (Civilinės teisės sąvadas), CIC (1583 m. leidimas)

Kontinentinės teisės šeimos valstybėse civilinė teisė yra kodifikuota. Pagrindinis jos teisės šaltinis yra Civilinis kodeksas. Demokratinėse valstybėse aukščiausiu pagal teisinę galia teisės šaltiniu yra pripažįstama Konstitucija.

Lietuvos civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (LR CK), kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (LR CK 1.3 str.). Jeigu yra LR civilinio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos LR civilinio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja LR CK ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo normos.

Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu Civiliniam kodeksui ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jeigu šio akto ir Konstitucijos ar įstatymų atitikimo kontrolė neįeina į LR Konstitucinio Teismo kompetenciją. Teismas, pripažinęs tokį teisės aktą negaliojančiu, sprendimo nuorašą per 3 dienas privalo nusiųsti teisės aktą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“ (LR CK 1.3 str. 5 d.).

Civilinės teisės principai

Pamatiniai civilinės teisės principai – šalių autonomija, lygiateisiškumas, dispozityvumas; teisingumas, sąžiningumas ir protingumas bei kiti. Jie paprastai būna įtvirtinti įstatymuose, taip pat gali iš jų išplaukti arba būti išplėtoti teismų praktikoje, t. y. būti išvesti, išplėtoti arba netgi apibrėžti teismų (ypač angloamerikiečių teisės sistemos valstybėse).

Civilinės teisės subjektai

Civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisinį subjektiškumą šiuolaikinėse valstybėse įtvirtina norminiai teisė aktai (įstatymai). Juridiniai asmenys – tokios organizacijos, kurioms įstatymai (Civilinis kodeksas ar kt.) pripažįsta tokį statusą. Fiziniai – tai žmonės, taip pat įmonės, taip pat kitos organizacijos (pvz., ūkinės veiklos subjektai), kurioms nepripažįstamas juridinio asmens statusas (pvz., Lietuvos TSR civilinis kodeksas (1965–2001) individualias įmones laikė fiziniais asmenimis).

Civilinės teisės mokslas

Civilinę teisę tiria teisės mokslo šaka – vad. civilistika. Lietuvoje – MRU Teisės fakulteto Civilinės teisės katedra, VU ir VDU Teisės fakultetuose – atitinkamai Privatinės teisės katedros.

Šiuolaikinė civilinė teisė

Pasaulio teisinės sistemos (civilinės teisės raidai didžiausią įtaką daro Angloamerikiečių (JAV, J. Karalystė) bei kontinentinė teisė (Vokietija, Prancūzija)

Šiuolaikinė civilinė teisė kuriama, atsižvelgiant į naujausias komercinės teisės tendencijas. Ją tiria ir plėtoja civilinės teisės mokslininkai. Tam specialiai yra suburtos teisės teoretikų ir teisės praktikų darbo grupės (pvz., įstatymams rengti bei kurti, juos tobulinti, atnaujinti, šiuolaikinti), Teisės mokslinių tyrimų įstaigos, akademiniai Teisės fakultetų ir institutų (lyginamosios, užsienio valstybių privatinės arba civilinės, ES teisės) padaliniai. Tam yra vykdomi tarptautiniai tyrimai, rengiamos konferencijos. Dalinę įtaką šiuolaikinei civilinei teisei daro sparčiai besiplėtojanti ES teisė.

Lietuvos civilinė teisė

Privatinės teisės konstitucija Lietuvoje yra laikomas pagrindinis civilinės teisės šaltinis – LR civilinis kodeksas. Tai kodifikuotas įstatymas, Lietuvoje sudarytas iš 6 knygų. Didžiausia specifika pasižymi LR CK III knyga, reglamentuojanti šeimos teisę. Šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus, reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nuistatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo pagrindines nuostatas.

Užsienio valstybių civilinė teisė

Vokietijos civilinis kodeksas, vok. Bürgerliches Gesetzbuch (1896 m.)

Užsienio teisė gali būti svarbi ne tik kaip papildomas nacionalinės teisės šaltinis. Ji svarbi šiuolaikinant teisę. Pvz., Lietuvos civilinė teisė kurta remiantis Vakarų Europos valstybių patirtimi (žr. Nyderlandų civilinis kodeksas, Prancūzijos civilinis kodeksas, Vokietijos civilinis kodeksas (BGB) ir kt.).

Europos Sąjungos civilinė teisė

Europos Sąjungos civilinė teisė kaip Europos Sąjungos teisės posistemė šiuo metu dar tik formuojasi. Siekiama suvienodinti (unifikuoti) civilinės teisės normas, sukurti bendrus teisynus. Šio proceso „katalizatoriai“ – Bendroji rinka ir iš jos kylantys poreikiai vienodinti Bendrijos valstybių teisę, šalinti kliūtis naudojimuisi pagrindinėmis ES laisvėmis ir jų įgyvendinimui. ES civilinės teisės kūrimąsi skatina privatinės teisės europeizacija ir internacionalizacija. Jau sukurti Europos sutarčių teisės principai, kiti pamatiniai ES civilinės teisės dalykai.

Literatūra

• S. Aviža, A. Bosaitė, S. Brazdeikis, S. Butov, R. Juzikienė, V. Mikelėnas, V. Mizaras, A. Smaliukas, V. Staskonis, A. Vileita. Civilinė teisė. Justitia, 2009.