Albrecht Dürer

Albrecht Dürer

Albrechto Diurerio autoportretas, kai jam buvo 22 metai
Gimė	1471 m. gegužės 21 d.
Mirė	1528 m. balandžio 6 d. (56 metai)
Vaikai	vokiečių tapytojas, grafikas bei teoretikas. Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų.

Vikiteka	Albrecht Dürer

Albrechtas Diureris (vok. Albrecht Dürer; 1471 m. gegužės 21 d. – 1528 m. balandžio 6 d.) – vokiečių renesanso tapytojas, grafikas, teoretikas.^[1] Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų. Taip pat kūrė vitražus. Nemažai darbų pašventė grafikai. Daugiausiai tapė religine tematika, kūrė portretus, tobulino grafikos technikas. Jo parašytas veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“ vėliau tapo menotyros vadovu.

Biografija

Jaunystė

Albrechtas Diureris gimė 1471 m. gegužės 21 d. Niurnberge. Jo tėvas, auksakalys bendravardis Albrechtas buvo išeivis iš Vengrijos, 1455 m. apsigyvenęs Niurnberge. Motina Barbara Holper buvo vietinė niurnbergietė. A. Diureris mokėsi savo tėvo dirbtuvėje, 1484 m. atliktas A. Diurerio piešinys, autoportretas, rodo išskirtinį jaunojo menininko, kuriam tuo metu buvo tik 13 metų, talentą. 1486 m. A. Diureris pradėjo mokytis dailininko Michaelio Folgemuto dirbtuvėje, kurioje buvo sukuriama daug graviūrų. Mokslų pabaigoje, 1490 m. datuotas pirmas anksčiausiai žinomas dailininko paveikslas − tėvo portretas (dabar Uficiuose). Į porą jam A. Diureris maždaug tuo pat metu nutapė motinos portretą. 1490 m. dailininkas iškeliavo. Nėra tikra kur, spėjama, kad pabuvojo Nyderlanduose, Kelne, Austrijoje. 1492 m. A. Diureris atvyko į Kolmarą. Jo ankstyvajai grafikai padarė įtakos iš Kolmaro kilusio Martino Šonhauerio (mirusio 1491 m.) kūryba. Po to dailininkas keliavo į Bazelį, kur kūrė iliustracijas knygoms, dar po to − į Strasbūrą ir 1494 m. grįžo į Niurnbergą, kur tų metų liepos 7 d. vedė Agnesę Frei.

Išgarsėjimas ir kelionės į Veneciją

1494 m. dėl Niurnbergą užklupusio maro A. Diureris, nepatenkintas savo laimėjimais, išvyko į Veneciją sužinoti daugiau Pietų meno paslapčių. Venecijiečiai iš pradžių kritikavo jo stilių, sakydami, kad jis nėra „antikinis”. Diureris save laikė tik graveriu, nemokančiu tapyti spalva. Venecijoje dailininkas turėjo ryšių su Džentile ir Džovaniu Beliniais. Susipažino su Mantenjos, A. Polajuolo darbais, per menko žinomumo dailininką Jakopą de Barbarį susidomėjo žmogaus kūno proporcijų studijavimu. 1495 m. grįžęs į Niurnbergą A. Diureris įsteigė savas graviūrų dirbtuves ir pradėjo greitai garsėti. 1498 m. graviūrų serija „Apokalipsė“ savo inovatyvumu, technikos virtuoziškumu ir vaizdinių įtaigumu išgarsino dailininką visoje Europoje.

1500−1506 m. laikotarpio kūryboje A. Diureris vienijo šiaurės Europos šalių dailei būdingą dėmesį detalumui su italų dailės proporcijų ir perspektyvos dėsnių laikymusi. Šiam periodui priklauso vieni iš geriausiai žinomų A. Diurerio kūrinių: akvarelės „Kiškis“, „Didysis velėnos kuokštas“, paveikslai „Išminčių pagarbinimas“ ir „Rožių girliandų šventė“. Šie kūriniai liudija apie labai turtingą A. Diurerio tapybą. Pastarasis paveikslas sukurtas vokiečių pirklių įstaigos Fondaco dei Tedeschi užsakymu Venecijoje, į kurią A. Diureris nuvyko 1505 m. po Niurnbergą ištikusios dar vienos maro epidemijos. Po to dailininkas tikriausiai keliavo į Boloniją, Florenciją, kur susipažino su Leonardo ir Rafaelio kūriniais, bei dar piečiau − į Romą. Diurerį labai paveikė Leonardas da Vinčis.

Grįžimas į Niurnbergą

1507 m. į Niurnbergą A. Diureris grįžo nenoromis. Čia jis rūpinosi savo išsilavinimu: studijavo matematiką ir geometriją, lotyniškąją ir humanistinę literatūrą. Sugrįžęs jis suformavo naujovišką graviūros tipą, pagrįstą itališka grafika. Diureris susilaukė imperatoriaus Maksimilijono I dėmesio, kai šis 1512 m. viešėjo Niurnberge. Dailininkas sulaukė keleto užsakymų iš imperatoriaus. Brandžiausiais A. Diurerio kūriniais laikoma 3 graviūrų serija, sukurta 1513−1514 m.: „Riteris, Mirtis ir Velnias“, „Melancholija I“ ir „Šv. Jeronimas savo dirbtuvėje“. Šios kompoziciškai ir idėjiškai sudėtingos graviūros iškėlė viduramžių raižymo meną į naujas aukštumas ir yra įvairių turinio interpretacijų šaltiniai.

1520 m. naujasis imperatorius Karolis V skyrė A. Diureriui pensiją. Su imperatoriaus kvietimu dailininkas ir jo žmona kartu keliavo į Nyderlandus, lankėsi Antverpene, Mechelene, Briuselyje, viešėjo Karolio V karūnavimo iškilmėse Achene. Išliko dailininko užrašai iš šios kelionės. 1521 m. jis grįžo į Niurnbergą ir vėlyvaisiais gyvenimo metais daug energijos skyrė teoretiniams veikalams: „Matavimų mokslas“ (1525), „Įvairios miestų, pilių ir kaimų įtvirtinimo instrukcijos“ (1527). Jo svarbiausias veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“ buvo publikuotas 1528 m. jau po dailininko mirties. A. Diureris 1526 m. išraižė apaštalų graviūras, kurias nusprendė padovanoti gimtajam miestui kaip atminimą apie save (dvi aukštos lentos, vaizduojančios keturis apaštalus – Šv. Joną su Šv. Petru vienoje ir Šv. Paulių su Šv. Morkumi kitoje). Tai buvo paskutiniai garsūs A. Diurerio darbai. Jis mirė 1528 m. balandžio 6 d. Niurnberge. Garsiausiu jo mokiniu ir pasekėju buvo Hansas Baldungas (apie 1448−1545).

Kūryba

„Kristaus gimimas“, apie 1502−04 m.

A. Diureris išraižė apie 200 medžio ir 100 metalo raižinių, išbandė sausosios adatos techniką ir geležies plokštelę. Išliko apie 60 A. Diurerio aliejinių paveikslų ir apie 1000 piešinių, akvarelių.

Diureris laikomas vizijų ir išmonės meistru. Jis pats niekada nebuvo patenkintas savo kūriniais. Vienas jo tikslų buvo tobulas gamtos grožio atvaizdavimas. Diureris stengėsi ją kopijuoti labai kantriai ir tiksliai. Tai atspindi jo akvarelės darbai, vaizduojantys velėnos gabalą.

Kantrybės dėka jis tapo tikru graveriu, niekad nepavargstančiu lipdyti detalę prie detalės, kol išilgai ir skersai vario plokštelės išdėstomas norimas vaizdas.

Graviūra „Kristaus gimimas“

Graviūroje matyti apgriuvusi siena, ant kurios jau veši augalija, aplūžusios lentos pavaizduotos su tokia kantrybe, kad nesunku suprasti, jog menininkui patiko šis senas pastatas. Šalia jo Marijos, Juozapo ir kūdikio figūros atrodo mažos ir nereikšmingos.

Tokiose graviūrose Diureris tarsi apibendrino gotikos atšaką, kurioje dėmesys kreipiamas į gamtos vaizdavimą. Tačiau kartu jis bandė siekti ir naujų, Italijos dailininkų iškeltų, tikslų (pvz., žmogaus kūno grožio pavaizdavimas).

Diureris suprato, jog vien imituodamas gamtą, niekada nepasieks tik Pietų menui būdingo grožio. Jo galimybės studijuoti buvo menkos, todėl Diureris pradėjo eksperimentuoti, taikydamas įvairias proporcijų taisykles, tyčia iškreipdamas žmogaus pavidalą, kad surastų deramą proporciją. Šios studijos jį domino visą likusį gyvenimą. Vienas pirmųjų rezultatų buvo „Adomo ir Ievos” griaviūra.

Galerija

A. Diurerio kūriniai chronologine tvarka

Graviūros

„Adomas ir Ieva“, 1504 m.
„Riteris, Mirtis ir Velnias“, 1513 m.
„Melancholija I“, 1514 m.
„Šv. Jeronimas savo dirbtuvėje“, 1514 m.

Akvarelės, guašai

„Kūdra prie miško“, apie 1496 m., Britų muziejus
„Kiškis“, 1502 m., Albertina
„Didysis velėnos kuokštas“, 1503 m., Albertina
„Negyvas mėlynasis žalvarnis“, 1501 arba 1512 m., Albertina

Portretai

„Tėvo portretas“, 1490 m., Uficiai
„Jaunos venecijietės portretas“, 1505 m., Meno istorijos muziejus (Viena)
„Bernhard von Reesen portretas“, 1521 m., Senųjų meistrų paveikslų galerija
„Jakob Muffel portretas“, 1526 m., Berlyno paveikslų galerija

Religiniai paveikslai

„Išminčių pagarbinimas“, 1504 m., Uficiai
„Rožių girliandų šventė“, 1506 m., Nacionalinė Prahos galerija
„Šv. Trejybės pagarbinimas“, 1511 m., Meno istorijos muziejus (Viena)
„Madona ir Kūdikis su kriauše“, 1512 m., Meno istorijos muziejus (Viena)

Šaltiniai

↑ Aleksandras Indriulaitis. Dürer Albrecht (Albrechtas Diureris). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 219-220 psl.

Nuorodos

Vikiteka: Albrecht Dürer – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Aleksandras Indriulaitis. Dürer Albrecht (Albrechtas Diureris). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 219-220 psl.

[1]