Duresis
Duresis – miestas vakarinėje Albanijos dalyje, prie Adrijos jūros pakrantės; antrasis pagal dydį šalyje, dauguma gyventojų albanai. Miesto religinę gyventojų daugumą sudaro Albanijoje vyraujančios musulmonų sunitų bendruomenės atstovai, yra katalikų, stačiatikių ir bektašių (islamo sekta) bendruomenės.
| Duresis alb. Durrës | |
|---|---|
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Albanija
|
| Apskritis | Duresio apskritis |
| Apygarda | Duresio apygarda |
| Gyventojų | 113 249 |
 Vikiteka |
Duresis |
| Kirčiavimas | Dùresis |
Duresis yra apygardos ir apskrities centras ir šių administracinių-teritorinių vienetų svarbiausias miestas. Duresis yra antrasis pagal dydį ir svarbą Albanijos (po Tiranos) pramoninės ir ekonominės veiklos centras bei pagrindinis šalies uostas. Mieste išvystyta laivų statybos ir remonto, chemijos, metalo apdirbimo, maisto (vyno, tabako, žuvų), tekstilės ir odos pramonė, žuvininkystė, turizmas (klimatinis kurortas, aplankomas apie 600 tūkst. turistų per metus).
Miestas yra svarbus Albanijos susisiekimo mazgas, apie 33 km nutolęs nuo šalies sostinės, per jį eina svarbūs plentai į Graikiją, Juodkalniją; svarbūs keliai į Tiraną ir kitus Albanijos miestus. Reguliariai kursuoja keltai į Italijos uostamiestį Barį. Duresis yra svarbus šalies geležinkelių mazgas: iš miesto veda Duresio–Vliorės, Duresio–Elbasanio–Pogradecio, Duresio–Tiranos ir Duresio–Škoderio–Podgoricos geležinkeliai. Netoli miesto veikia aerodromas.
Duresis yra svarbus šalies švietimo ir kultūros centras. Veikia naujausias Albanijoje, 2006 m. įsteigtas Aleksandro Moisiu (Aleksander Moisiu) universitetas, augalų apsaugos ir žvejybos mokslo tyrimo institutai. Archeologijos ir istorijos muziejai. Mieste veikia keletas teatrų, miesto išlaikomas filharmonijos orkestras.
Istorija
redaguoti
Duresis ir jos apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų (seniausias Albanijos miestas), pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Senovės laikais, prasidėjus indoeuropiečių migracijai, miesto apylinkėse apsigyveno senieji Adrijos jūros pakrančių gyventojai – ilyrų protėviai.
Duresio ištakos prasideda antikos laikais, kuomet 627 m. pr. m. e. graikų kolonistai iš Korinto ir Kerkyros įkūrė vieną pirmųjų savo kolonijų Adrijos jūros pakrantėje – Epidamną (Επίδαμνος). Dėka patogios miesto padėties, natūralios miesto apsaugos tiek iš jūros (uolėtos uosto prieigos), tiek ir iš sausumos (pelkėtos vietovės), miestas sparčiai plėtėsi bei tapo svarbiu prekybos ir amatų centru. Dėka brandžios miesto politinės raidos, miestą, kaip puikų vystymosi pavyzdį mini IV a. pr. m. e. antikos filosofas Aristotelis. V a. pr. m. e., dėka istorinių aplinkybių (Korintas ir Kerkyra dalyvavimo kare priešiškose stovyklose), miestas nebuvo įtrauktas į Peloponeso karą ir išliko neutralus.
312 m. pr. m. e. miestas buvo užimtas Ilyrijos karaliaus Glaukijaus, tačiau 229 m. pr. m. e., pasibaigus Ilyrijos karams, miestas buvo užimtas Romos respublikos kariuomenės. Mieste buvo įkurta didelė romėnų karinė stovykla bei didelė jūrų laivyno bazė. Valdant romėnams, miestas buvo pervadintas į Dirachijų (lot. Dyrrachium:, graikų k.: Δυρράχιον – „dvi keteros“), kadangi dėl prieš tai egzistavęs miesto pavadinimas buvo paskelbtas netinkamu, dėl jo panašumo į lotynų kalbos žodį „damnum“, reškiančio „pralaimėjimą“.
I a. pr. m. e. II pusėje, Romos respublikoje siaučiant pilietiniam karui, 48 m. pr. m. e., netoli dabartinio miesto, įvyko Dirachijaus mūšis, kuriame Pompėjaus vadovaujama kariuomenė nugalėjo Julijaus Cezario vadovaujamą kariuomenę, nors vėliau karą užtikrintai laimėjo Cezaris.
Romos imperijos laikais miestas labai suklestėjo, tapo svarbiu prekybos ir ekonominės veiklos centru. Nuo II a. pr. m. e. iš miesto į Salonikus ir Konstantinopilį vedė svarbus romėnų prekybos kelias – Via Egnatia. Po Akcijaus mūšio, kuriame Oktaviano Augusto laivynas nugalėjo Antonijaus ir Kleopatros jungtinį laivyną, mieste buvo pagyvendinti Augustui tarnavę legionai, o miestui buvo suteiktas laisvojo miesto statusas. Nuo IV a. miestas tapo Romos imperijos provincijos „Naujojo Epyro“ (Epirus Nova) sostine.
395 m., Romos imperijai skilus į dvi dalis, miestas atiteko Rytų Romos imperijai. Nuo 449 m. mieste veikė arkivyskupija, nors nuo 58 m. mieste veikė vyskupija, kas rodo ankstyvosios krikščionybė klestėjimą mieste ir jo apylinkėje. Apie 430 m. mieste gimė Rytų Romos imperijos imperatorius Anastazijus I, kuris miestą sutvirtino; įtvirtinimai buvo stipriausi to metų vakarų Balkanų regione. IX a. tapo Bizantijos karinio-administracinio vieneto temos centru.
Didžiojo tautų kraustymosi metu, miestas ir jo apylinkės nukentėjo nuo barbarų antpuolių. 481 m. miestas buvo apgultas ostgotų karaliaus Teodoriko Didžiojo kariuomenės. Nepaisant antpuolių, miestas išliko svarbiu Bizantijos prekybos centru.
Nuo VI a. į miesto apylinkes gausiai veržėsi slavų gentys. X a., vadovaujant Bulgarijos imperatoriui Simeonui I, miestas buvo prijungtas prie Pirmosios Bulgarijos imperijos ir tapo svarbiu pastarosos valstybės miestu. Nepaisant to, bulgarai nesugebėjo įsitvirtinti, ir miestas greit atitiko Bizantijai. Galiausiai, vadovaujant Bulgarijos imperatoriui Samuilui, 1018 m. miestą dar kartą užėmė bulgarai ir pervadino miestą į Dračą (Драч).
XI–XII a. tapo Bizantijos ir Normanų kovos arena. Po 1081 m. įvykusio Dirachijaus mūšio, 1082 m. miestas buvo užimtas Normanų kariuomenės ir nors 1107 m. Bizantija jį atgavo, bet 1185 m. miestas galutinai atiteko iš Sicilijos atžygiavusiems Normanams. 1202 m., IV kryžiaus žygio metu, buvo perduotas Venecijai. Veliau miestas buvo valdomas įvairių normanų karalysčių, 1220 m. priklausė Epyro Despotijai, nuo 1271 m. – Neapoliui.
1336 m. miestą užėmė Serbijos caro Stepono Dušano vadovaujama serbų kariuomenė ir prijungė prie Serbijos imperijos. Jam mirus, 1355 m., miestas atiteko vietos albanų diduomenei. 1392 m. miestas atiteko Venecijai ir buvo pavadintas Durazu (Durazzo). Nors 1466 m. miestas ir atlaikė turkų apgultį, bet 1501 m. buvo užimtas Osmanų imperijos kariuomenės.
Valdant turkams pradėjo sparčiai plisti islamas: daug gyventojų buvo priversti priimti naująją religiją. Turkų valdymo metu, miestas buvo pervadintas į Diračą (Dıraç), panaudojant senajį slavišką miesto pavadinimą. Valdant turkams, miesto reikšmė smuko, miestas sunyko ir nebeteko anksčiau turėtos ekonominės svarbos. XIX a. vid. mieste gyveno tik apie 1000 gyventojų.
XIX a. II pusėje sustiprėjęs albanų tautinis atgimimas peraugo į nepriklausomybės siekį ir 1912 m. miestas atiteko naujai susikūrusiai Albanijos valstybei. 1912 m., Pirmojo Balkanų karo metu, miestas buvo užimtas Serbijos. 1913 m. miestas tapo pirmąja Albanijos sostine.
Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m., Duresis buvo užimtas Italijos kariuomėnes, 1916–1918 m. buvo okupuotas Austrijos-Vengrijos. Pasibaigus karui, 1918–1920 m., miestas tapo Albanijos laikinąja sostine.
Tarpukariu miestas, dėka Italijos investicijų, suklestėjo: buvo plečiamas uostas, statomos įmonės, vystoma pramonė. Miestas buvo palaipsniui perstatomas ir plečiamas.
II pasaulinio karo išvakarėse, 1939 m., Duresis buvo užimtas Italijos kariuomenės. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos kariuomenės. Karo metu, dėl miesto svarbos Italijai ir Vokietijai, miestas buvo smarkiai bombarduojamas sąjungininkų aviacijos. 1944 m. Duresis buvo išvaduotas Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų.
Dėl po karo pradėtos industrializacijos, miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo vienu svarbiausių pramoniniu, socialiniu bei kultūriniu Albanijos centru. 1947 m. mieste pastatyta pirmoji Albanijos geležinkelio stotis.
Žlugus komunistiniam režimui ir nustojus veikti planinės ekonomikos dėsniams, Duresis, kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. Dešimto dešimtmečio pradžioje iš šio miesto tūkstančiai žmonių užgrobtais laivais nelegaliai kėlėsi į Italiją, tuo sukeldami imigracijos krizę kaimyninėje šalyje.
1997 m., žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo smarkūs neramumai šalyje, susirėmimai su policija, kurį laiką miestas buvo atsidūręs anarchijoje. Tais pačiais metais, tvarkai palaikyti ir sustabdyti pabėgėlių srautą į Italiją, buvo įvesta Italijos kariuomenė.
1999 m., Kosovo konflikto metu, mieste ir jo apylinkėse buvo apgyvendinta apie 110,000 albanų pabėgėlių.
Architektūra ir archeologija
redaguoti
Dėl šio miesto senų ištakų, bei labai turtingos istorinės praeities, nepaisant 345, 1372, 1905 ir 1926 m. žemės drebėjimų, Duresio mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir architektūros paminklų.
Yra išlikęs didžiausias Balkanų regione I a. romėnų pastatytas 15,000 – 20,000 vietų amfiteatras, romėnų pričių liekanos, rasta IV a. pr. m. e. graikų mozaikų bei reljefų, II a. krikščionių laidojimo kriptų su mozaikomis, V a. Bizantijos įtvirtinimų liekanų, VI a. ankstyvųjų krikščionių bazilikos griuvėsių, viduramžių bažnyčių, su išlikusia sienine tapyba, liekanų. Turkų valdymo laikais pastatyta mečečių, gyvenamųjų namų, naujų įtvirtinimų.
Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų, pramonės įmonių, bunkerių. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių, viešbučių.
Sportas
redaguoti- KS Teuta Durrës (futbolas)
Miestų partnerystė
redaguoti
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Cities & towns of Albania, pop-stat.mashke.org