Durpės
Durpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios ne visai mineralizavosi dėl vandens pertekliaus ir deguonies trūkumo. Natūralios durpės pagal struktūrą skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias). Pagal susidarymo sąlygas, durpės skirstomos į tipus (žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines) bei potipius (raistines, plynraistines ir plynines).
Durpės formuojasi pelkėse. Daugiau kaip 80 % pelkių galima rasti didesnį ar mažesnį durpių sluoksnį. Durpės dengia apie 3 % Žemės paviršiaus. Lietuvoje durpės sudaro 6,4 % šalies ploto, Estijoje – 22 %, Suomijoje – 33 %. Esant palankioms sąlygoms durpės per ilgą geologinį laikotarpį virsta lignitu, o vėliau ir akmens anglimi. Durpės naudojamos kurui, žemės ūkyje – kraikui, o perpuvusios – dirvoms tręšti. Spalva – tamsiai ruda.
Ši uoliena dideliais kiekiais randama Rusijoje, Skandinavijoje, Kanadoje ir kitose šalyse, kurios yra palyginti aukštose platumose. Įmonė, kasanti durpes, vadinama durpių įmone, o vieta, kur jos kasamos, vadinama durpynu. Dažniausiai perdirbamos mechaniniu arba cheminiu būdu. Pastaruoju būdu pedirbant gaunamas durpių puskoksis, durpių dujos, amoniakas, acto rūgštis, durpių spiritas ir kiti produktai. Kai kurios durpių rūšys dėl antiseptinių savybių gali būti vartojamos medicinoje.
Lietuvoje aptikta daugiau nei 40 rūšių durpių. Labiausiai paplitę žemapelkinės durpės, kurios sudaro apie 60 % visų durpių išteklių. Iš jų daugiausia randama raistinio potipio alksninės rūšies durpės. Aukštapelkinės durpės sudaro apie 30 % durpių išteklių. Iš jų gausiausią dalį sudaro plyninės durpės, tarp kurių vyrauja fuskuminė rūšis.[1]
Durpių gavyba
redaguotiŽemiau pateikiama durpių gavybos lentelė nurodanti gavybos mastus skirtingose šalyse vienerių metų laikotarpyje, 2014 m.
| Šalis | Išgaunami kiekiai (tūkst. t.) |
|---|---|
| Airija | 4200 |
| Estija | 930 |
| Latvija | 1380 |
| Lenkija | 760 |
| Lietuva | 390 |
| Norvegija | 480 |
| Suomija | 7500 |
| Švedija | 3600 |
| Vokietija | 3000 |
Lietuvoje
redaguotiRankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. Lietuvoje iš viso ištirti 6 685 durpynai, o iš jų intensyviai pramoninei kasybai tinkami 348 telkiniai.[2]
Tarybiniais laikais durpių gavyba Lietuvoje užėmė svarbią vietą energetikos sektoriuje. Iki 1990 m. Lietuvos durpių pramonė per metus pagamindavo 3–4 mln. t. durpių žaliavos. Tai bene 6 kartus didesni kiekiai nei nepriklausomoje Lietuvoje. Durpių pramonės pagaminta produkcija buvo plačiai naudojama žemės ir šilumos ūkyje. Ypatingą pagreitį durpių išteklių gavyba pasiekė aštuntajame dešimtmetyje. 1970 m. Lietuvoje kurui buvo iškasta 1,545 mln. t., o bendra durpių kasyba 1971–1981m. sudarė 31,912 mln. t. Jau kitame dešimtmetyje durpių išteklių gavybos kiekiai smarkiai sumažėjo. 1987 m. kurui buvo iškasta 0,125 mln. t. durpių. Iki 1985 m., išsekus ištekliams, apleisti 58 durpynai (iš jų 19 pramoninių), o iki 1988 m. – dar vienas durpynas. Tik nedidelė dalis durpynų ploto buvo paversta kultūrine pieva ar ganykla.
1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę durpių pramonė, kaip ir daugelis kitų ūkio šakų, išgyveno sunkų periodą. Daugiausia durpių naudojusios didelės fermos buvo likviduotos, išaugus durpių pervežimo kainoms, sumažėjo ir kita jų paklausa. 1995–1997 m. durpių buvo iškasama šiek tiek daugiau nei tarpukario Lietuvoje – 250–280 tūkst. t. Situacija pagerėjo Lietuvai užmezgant ryšius su užsienio rinkomis. Tai paskatino durpių pramonei persiorientuoti į substratų gamybą. Šiandien Lietuvos durpių pramonės atstovai importuoja brangias trąšas, gamina durpių substratą, tokiu būdu sukurdami papildomą durpių vertę.
2008–2010 m. laikotarpyje durpių gavyba sparčiai krito dėl Pasaulinės ekonominės krizės, kuri Lietuvos rinką bei pramonę šiuo laikotarpiu ypač paveikė. Likusią laikotarpio dalį pramonė stabilizavosi ir durpių gavyba palaipsniui augo. Lyginant 2005 ir 2015 metus durpių gavybos mastai buvo panašūs, 2015 m. kiek mažesni.
Daugiausiai durpių išgauna Šilutės bei Tauragės savivaldybės. Šilutės savivaldybėje nustatyta pati didžiausia durpių išteklių gavyba (502,9 tūkst. m³). Dideli gavybos mastai būdingi ir Šiaulių rajono savivaldybei (348,9 tūkst. m³). Daugelyje savivaldybių durpių išteklių gavyba nebevykdoma.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Durpės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 224-225 psl.
- ↑ Kavoliūtė, Filomena (2012). Lietuvos gamtinis pamatas. I dalis. Gelmės ir paviršius (PDF). Vilnius: Vilniaus universitetas. p. 65. ISBN 978-609-459-046-7.
Literatūra
redaguoti- Grigelis A. ir Kadūnas V. (red.) Lietuvos geologija. (1994). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Monografija. 290 p
