Erotinė literatūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Erotinė literatūra – literatūros žanras, kurio pagrindinė tema – intymūs vyro ir moters santykiai, meilės jausmo formavimasis, lytinių malonumų estetika. Tokioje literatūroje į pirmąjį planą iškeliami meilės ir lytiniai išgyvenimai bei motyvai, o kitos, su erotika nesusijusios, gyvenimo sritys vaizduojamos paviršutiniškiau. Erotinę literatūrą kartais sunku atskirti nuo „rimtos“ literatūros, kadangi meilė ir erotika yra neatskiriamos gyvenimo dalys, o literatūra siekia atspindėti ir įprasminti visas gyvenimo sritis bei apraiškas. Tad erotiniai motyvai gana ryškūs daugelyje žymių literatūros kūrinių, ne vienas gerai žinomas rašytojas yra ir erotinės literatūros kūrėjas.

Erotinę literatūrą ne visada lengva atskirti nuo pornografinės, nemaža dalis kūrinių yra ties erotinės ir pornografinės literatūros riba. Bendrai yra laikoma, kad pornografinė literatūra aprašo lytinius santykius ir pačią sueitį atsietai nuo jausmų, daugiau mechaniškai, jos tikslas – tik sukelti lytinį susijaudinimą ir geismą. Tačiau vertinimo kriterijai priklauso ir nuo laikmečio bei kultūros (pvz., Petronijaus „Satyrikonas“ senovės Romoje laikytas normaliu literatūros kūriniu, tačiau Viduramžiais laikytas nepadoriu ir uždraustas). Dauguma iškilių erotinės literatūros kūrėjų konfrontavo su savo laikmečio moralinėmis nuostatomis, griovė lytinius tabu, siekė išlaisvinti žmogų nuo socialinių ir moralinių apribojimų. Literatūra buvo cenzūruojama, draudžiama, persekiojami autoriai. Pavyzdžiui, Kazanovos „Atsiminimų“ necenzūruotas tekstas išleistas tik 1960 m. Kai kuriems autoriams iškeltos bylos (Floberui už „Madam Bovari“, Bodlerui už eilėraščius, D. H. Lorensui už „Ledi Čaterlei“ ir kt.). Leidėjai įvairiai bandė apeiti valstybės ir bažnyčios draudimus – pardavinėjo knygas iš po prekystalio, išgalvotomis leidyklomis, netikromis leidimo vietomis ir metais. XX a. antrojoje pusėje Vakaruose draudimai sušvelnėjo, kai kur visai išnyko.

Prie erotinės literatūros galima taip pat priskirti sekso technikos vadovėlius.

Žymiausi kūriniai

Antikos:

Longo „Dafnis ir Chlojė“,
Petronijaus „Satyrikonas“,
Apulėjaus „Metamorfozės arba aukso asilas“,
Katulo „Karmina“,
Ovidijaus „Meilės menas“,
indų Kamasutra,
arabų „Tūkstantis ir viena naktis“ ir kt.;

Viduramžių:

anekdotiški liaudies pasakojimai:
- fablio Prancūzijoje,
- švankai Vokietijoje,
indų Gitagovinda;

Renesanso:

Bokačio „Dekameronas“,
Mikelandželo „Rimai“,
Margaritos Navarietės „Heptameronas“;

Švietimo amžiaus:

Lafonteno „Eiliuotos pasakos ir novelės“,
Š. de Laklo „Pavojingi ryšiai“,
Kazanovos „Atsiminimai“,
Didro „Mažosios nešvankios odės“;

XVIII-XIX amžiaus:

Klylando „Fani Hil“,
Luvė de Kuvrė „Ševaljė de Foblė meilės“,
Markizo de Sado „Žiustina“ ir „Filosofija buduare“,
Gėtės „Romos elegijos“, „Venecijos epigramos“, „Dienoraštis“;

XX amžiaus rašytojai:

Lietuvių literatūroje erotinių motyvų daugiausia Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“, Jurgos Ivanauskaitės romane „Ragana ir lietus“, Loretos Anilionytės romane „O kas po to?“. Išeivijoje buvo parašytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Kelis romanus su erotikos motyvais parašiusi Daiva Vaitkevičiūtė.