Gran Čakas

(Nukreipta iš puslapio Gran Čiakas)

Gran Čakas arba tiesiog Čakas (isp. Gran Chaco; keč. Hatun Chaku, gvar. Cháko) – retai gyvenamas, sausringas regionas Pietų Amerikoje, La Platos baseine; Argentinos, Paragvajaus, Bolivijos teritorijose, taip pat nedidelė dalis Brazilijoje. Regiono pavadinimas kilo iš kečujų kalbos ir reiškia „medžioklės plotas“.

Apytikslė regiono padėtis

Geografija

redaguoti

Gran Čakas užima apie 647 500 km² plotą (regiono ribos gan sąlyginės – ypač pietuose ir šiaurėje; priklausomai nuo to, kokia teritorija įvardijama Čaku, ploto dydis gali būti skirtingas). Regionas driekiasi tarp 17 ir 33° pietų platumos ir 65-60° vakarų ilgumos ((apytiksliai)). Rytinis regiono pakraštys aiškus – jis vedamas Paranos ir Paragvajaus upėmis. Vakarinis pakraštys eina Andų kalnų pašlaitėmis (Argentinoje – Pampų kalnagūbriais, Bolivijoje – Rytų Kordiljera); šiaurėje palaipsniui pereina į Amazonijos regioną (Bolivijoje) ir Serado aukštumas (Brazilijoje). Šiaurinė riba Bolivijoje siekia Beni vidurupį, Mamorės žemupį, Brazilijoje – Paragvajaus upės ištakas. Pietuose Čakas pereina į gamtinėmis sąlygomis panašią pampų sritį. Riba tarp šių regionų paprastai vedama Salado upe.

Reljefas

redaguoti
 
Drėgnasis Čakas (Argentina)

Gran Čako regionas driekiasi Pietų Amerikos platformoje, tektoninėje dubumoje, padengtoje paleozojaus, mezozojaus ir terciaro nuogulomis. Būdinga plokščia lyguma, iškilusi 200–700 m aukštyje virš jūros lygio. Paviršius aukštesnis Andų pašlaitėse, o einant į rytus link Paranos ir Paragvajaus upių leidžiasi žemyn. Būdingas nuolydis tik 0,04 %. Rytinė regiono dalis įeina į La Platos žemumą. Šiauriniuose ir rytinuose pakraščiuose Gran Čake pasitaiko nedidelių izoliuotų kalnų masyvų, pavyzdžiui, Santjago Kordiljera Bolivijoje, sudaranti Amazonės ir Paragvajaus vandenskyrą ar Leono masyvas Paragvajuje.

Dirvožemiai neutralūs ar lengvai šarmingi. Vakaruose pasitaiko rūgštingų dirvožemių (smėlingi, gerai drenuojami). Rytuose dirvožemiai labiau molingi ir prastai drenuojami. Dėl pusdykuminio klimato gausu druskos telkinių ir uždruskėjusių dirvožemių. Paragvajaus-Bolivijos pasienyje yra vėjo pustomų smėlio kopų.

 
Mariskal Estigaribijos miesto klimatograma

Klimatas

redaguoti

Gran Čakas – viena karščiausių Pietų Amerikos vietų. Regionas yra subtropinėje, tropinėje ir subekvatorinėje klimato juostose. Kerta Ožiaragio atogrąža. Būdingas žemyninis klimatas. Vidutinė vasaros mėnesių temperatūra 27-30 °C, tačiau kartais pakyla iki 47 °C. Žiemą temperatūra nukrenta iki 15-20 °C, o naktį gali pasitaikyti šalnų. Žiemą būdingi šalti ir stiprūs vėjai nuo Antarkties pampero, kurių metu ir dieną temperatūra gali staiga nukristi. Būdingi dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai, ypač žiemą.

Dauguma kritulių regione iškrenta 2-3 mėnesius trunkančio drėgnojo laikotarpio metu (gruodis-vasaris). Kitu laiku vyrauja sausringas klimatas. Tik Čako rytuose ir šiaurėje metinis kritulių kiekis viršija 1000 mm, o didžiojoje regiono dalyje kritulių kiekis siekia 500–800 mm. Birželio-rugpjūčio mėn. laikotarpiu vidutiniškai iškrenta 20-80 mm. Sausio mėnesį Čake iškrenta 100–200 mm kritulių. Didelė dalis kritulių iškrenta liūčių pavidalu, būdingos stiprios perkūnijos, kurių metu neretai kyla pievų ir miškų gaisrai.

  • Rytų Čake per metus iškrenta 750–1250 mm kritulių per metus. Vidutinės temperatūros svyruoja nuo 23 °C šiaurėje iki 19,5 °C pietuose, temperatūrų ekstremumai nuo 43 °C iki -2,5 °C.
  • Centriniame ir vakarų Čake per metus iškrenta 350–650 mm kritulių, vidutinė temperatūra 28 °C, temperatūrų ekstremumai nuo 47 °C iki -7,2 °C.
  • Kalnuotoje Čako dalyje iškrenta 500–900 mm, kai kur iki 1200 mm kritulių per metus. Vidutinė temperatūra ~17 °C.

Hidrografija

redaguoti
 
Negro upė
 
Gran Čakas Paragvajuje

Apie 80 % Gran Čako regiono įeina į La Platos baseiną. Pagrindinės upės: Paragvajus, Pilkomajas, Bermechas, Saladas, Parapeti, Negras. Šiaurės vakaruose siekia Amazonės baseino pakraštį (Grandė, Guaporė, Mamorė, Beni). Lietinguoju laikotarpiu upės ištvinsta ir užlieja gausius plotus savo slėnyje. Vagos labai vingiuotos, kasmet keičiasi. Centrinėje Gran Čako dalyje lietinguoju laikotarpiu susiformuoja laikinos upės, kurios įteka į daubose susidariusius laikinus ežerus. Kai kurių upių ir daugelio ežerų vanduo druskingas. Žemiausiose lygumos dalyse lietinguoju periodu susidaro druskingi ežerai ir pelkynai (pvz., Isosogo pelkynai Bolivijoje). Kadangi regiono kelių tinklas retas, upės yra svarbios susisiekimo arterijos.

Subregionai

redaguoti

Gran Čakas skiriamas į dvi dalis: sausą, su skurdžia augalija Aukštąjį Čaką (Alto Chaco), esantį Andų priekalnėse, ir drėgnesnį bei miškais ir krūmynais apaugusį Žemąjį Čaką (Bajo Chaco).

Dar skirstomas į 3 dalis platumų atžvilgiu:

Vakarinė Gran Čako dalis esanti Bolivijoje, Santa Kruso departamente vadinama Čikitanija.

Augalija

redaguoti
 
Siauralapis raudonmedis

Gran Čako augalija labai priklausoma nuo kritulių kiekio: drėgnuose vakaruose auga palmių giraitės, galeriniai miškai, šlapynėse turtinga vandens augalija. Einant į vakarus prasideda tipiška savana su gausia žoline augalija ir dideliais medžiais. Charakteringi kserofitiniai, spygliuoti krūmynai ir tropiniai miškai. Sausringiausiuose rytų regionuose auga daugiausia dygių krūmų, kaktusų sąžalynai. Dubumose, kasmet užliejamose vandeniu augalija vešlesnė ir turtingesnė nei aukštesnėse ir tuo pačiu sausesnėse vietose. Gran Čake auga medžiai pasižymintys itin kieta mediena (vadinami quebracho), turintys daug tanino ir naudojami medienos gavyboje. Palmių kopernicijų lapai naudojami natūralaus vaško gamyboje, yra daug vaistinių, dekoratyvinių augalų. Iš viso Gran Čake auga ~1000-1200 augalų rūšių, priklausančių daugiausia pupinių, anakardinių, arekinių, kaktusinių, bromelijinių, miglinių šeimoms.

Gran Čakas yra pats miškingiausias Pietų Amerikos regionas po Amazonijos. 62 % Čako miškų yra Argentinoje, 25 % Paragvajuje, 12 % Bolivijoje, 1 % Brazilijoje. Tačiau Čako miškai sparčiai nyksta dėl plečiamų gyvulininkystės plotų ir medienos kirtimo[1].

Drėgnasis Čakas

redaguoti

Drėgnojoje rytinėje Čako dalyje, kur dirva derlingesnė auga penkialapis balamedis, amerikinė grubenė, gledičija (Gleditsia amorphoides), Eugenia pungens, Eugenia uniflora, ruprechtija (Ruprechtia laxiflora), ratiklė (Pisonia ambigua), Scutia buxifolia, šiaurėje taip pat ir astronis (Astronium balansae), Diplokeleba floribunda, puošnusis kapokmedis, Pithecellobium. Dažnos lianos ir epifitai.

Tekstūringuose, natrio jonų gausiuose dirvožemiuose, užliejamuose lietinguoju sezonu dažnas siauralapis raudonmedis, lianos nedažnos, bet epifitai (ypač tilandsijos) auga gausiai. Kiti būdingi miško skliauto medžiai yra baltasis kvebrachas, paragvajinė cezalpinija, antrame arde auga juodasis algarobas, akacijos (Acacia praecox, Acacia aroma), Geoffroea decorticans, geltonvaisis zizifas, Sideroxylon obtusifolium. Žemutiniame arde auga piruliai, Castella coccinea, opuncija (Opuntia retrorsa), stulpeniai. Būdingi žoliniai augalai – skruobenė (Dyckia ferox), echmėja (Aechmea distichantha), įvairios žolės. Einant į drėgnojo Čako rytus sutinkamas ir paragvajinis tvaras.

Upių pakrantėse būdinga skirtinga augalija, pavyzdžiui, čia būdingi Tessaria integrifolia ir čilinis gluosnis. Yra subtropinių, pusiau visžalių galerinių miškų, kurie kasmet užliejami ir aukštesnių (virš 30 m) paupio miškų, kurie nėra užliejami. Tiek vienuose tiek kitose auga lianos ir induočiai epifitai.

Šarminguose, užliejamuose dirvožemiuose pasitaiko baltosios kopernicijos palmių giraičių su pavieniais baltojo algarobo, juodojo algarobo, celčio (Celtis tala) individais. Žoliniams augalams atstovauja spartina, drėbūnas, ašaruolė.

Keletas kuokštinių augalų auga tiek sausose, tiek užliejamos Čako vietose: Sorghastrum agrostoides, ašaruolė (Paspalum intermedium), druskinguose plotuose auga Elionurus muticus, žiaudė, Chloris, Schizachyrium.

Sausasis Čakas

redaguoti
 
Algarobas

Sausajame Čake brandžiose dirvose auga tikrojo raudonmedžio ir baltojo kvebracho miškai. Juose epifitų jau mažiau. Kiti dažni medžiai – geltonvaisis zizifas ir įvairūs algarobai (čia auga 20 jų rūšių). Pažemio augaliją sudaro paragvajinė cezalpinija, Cercidium australis, Iodina rhombifolia, ruprechtija (Ruprechtia triflora), Castella coccinea. Žoliniai augalai: bromelijos (Bromelia serra, B. hieronymi), Deinacanthon.

Kitose zonose auga skirtinga augalija: kalkingose-molingose dirvose – paragvajinis tvaras, balamedis (Tabebuia nodosa); upių pakrantėse – rintausė (Enterolobium contortisiliquum), kvapioji akacija, grakštusis kiboklis; smėlingose vietose, žolinėse savanose – raudonmedis (Schinopsis heterophylla), mėlynasis palisandramedis, tikrasis raudonmedis; druskinguose plotuose auga dideli Stetsonia coryne kaktusai drauge su krūmais – tvaru, auguoniu, soduote; ypač druskingose žemėse – krūmai Heterostachys ritteriana, Allenrolfea patagonica, balandūnė, algarobas.

Aukštasis Čakas

redaguoti

Argentinos Čako aukštumose iki 1800 m aukščio saulėtuose šlaituose auga bolivinio raudonmedžio miškai, o pavėsingose vietose – Lithrea ternifolia su Fagara coco. Aukščiau 1800 m dominuoja eraičinas (Festuca hieronymi) ir įvairios ašuotės. Čia auga ~190 augalų rūšių, iš kurių didelė dalis yra endeminiai.

Paragvajaus aukštumose (Leone ir Kabreroje) taip pat išskiriamos trys zonos: pakankamai drėgnuose šlaituose auga iš žaltinio karolmedžio, blizgiosios piestojos, paprastojo rievonio, kvebracho (Aspidosperma pyriformis) sudaryti miškai, skurdesnėse dirvose auga Serado primenantys krūmynai daugiausia su Pseudobombax genties krūmais. Stalkalnių viršūnėse auga vešli žolinė savana, sudaryta iš Chloris, pirštuotės, ašuotės bei balamedžio (Tabebuia aurea).

Gyvūnija

redaguoti
 
Pelkinis sėklalesis

Gran Čakas yra tarpinė zona tarp pampų ir Amazonijos miškų, todėl čia nėra savitos gyvūnijos, o vyrauja šių aplinkinių sričių gyvūnai. Drėgnesnėse Čako vietose sutinkami stambūs plėšrūnai – jaguarai ir pumos. Kiti būdingi žinduoliai yra pekariai (tarp jų endeminis čakinis pekaris), karčiuotasis vilkas, juodasis staugūnas, mirikinos, didžioji skruzdėda, didžiausias pasaulio graužikas kapibara, nedidelis elnias pilkoji mazama, balinis elnias bei pampinis elnias. Vandenyje gyvena vietinė kaimanų rūšis – žakarė, Pietų Amerikos šonakakliai vėžliai, geltonspalvė anakonda.

Sausajame Čake yra didelė šarvuotinių įvairovė (didysis šarvuotis, čakinis šarvuotis, argentininis šarvuotis ir kt.), taip pat sutinkama mara, viskašos, šiaurėje – krabaėdis meškėnas.

Čakas yra tikra paukščių karalystė, nes paupių šlapynės ir ežerėliai sutraukia daugybę vandens paukščių. Yra endeminių tarpupio sėklalesių (Sporophila zelichi), pelkinių sėklalesių (Sporophila palustris), kaštoninių sėklalesių (Sporophila cinnamomea). Kitas būdingas neskraidantis paukštis – paprastasis nandas, taip pat sutinkamas banguotasis tinamas, genys Celeus lugubris. Kiti būdingi paukščiai – čunga, mėlyngalvė aratinga, rudasis dirvinis purplelis (Columbina picui), guira, krosniniai paukščiai, tanagros, tukanai, karakara, garniai, flamingai, žabirai. Sausojo Čako ropliai ir varliagyviai – paprastasis smauglys, varlės raguotės, karpotoji beždžionvarlė, tropikinė barškuolė.

Istorija

redaguoti
 
Kelio konstrukcija Čake XX a. 7-ajame dešitmetyje

Gran Čako rajonas iki kolonizacijos buvo apgyvendintas tupių-gvaranių genčių, taip pat enksetų, tobų, vičių, čikitanų indėnų. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba, rankiojimu. Kadangi regionas negarsėjo nei dideliais turtais nei čia gyvavo stiprios valstybės, todėl kolonizatoriai Čako kolonizuoti neskubėjo. Pradžioje jis buvo priskirtas Peru vicekaralystei, bet iš tikro nevaldytas. Pirmasis europietis, tyrinėjęs šią sritį buvo Aleixo Garcia, 1524 m. keliavęs nuo Brazilijos pakrantės į Peru.

XVI a. viduryje Paragvajaus ir Pilkomajo upėmis konkistadorai (Juan de Ayolas, Domingo Martínez de Irala, Álvar Núñez Cabeza de Vaca, Ñuflo de Chaves) bandė pasiekti legendinę sidabro šalį. Nuožmiausi Čako indėnai buvo gvajkurai (abiponai, pajagvai, mbajai), kurie puldinėjo ekspedicijas, bei kolonizatorių kuriamus miestus. Vienas svarbiausių iš tokių miestų buvo Konsepsion de Buena Esperansa, bet 1632 m. sugriautas indėnų.

XVI–XVIII a. Pietų Amerikos centrinėje dalyje steigėsi autonomiškos jėzuitų misijos, tačiau Čake jų buvo įsteigta nedaug – pagrindinė dalis Bolivijoje, Čikitanijos regione (Čikitanijos jėzuitų misijos) bei Paragvajaus vakarinėse pakrantėse. Tačiau jos vėliau buvo uždarytos, o didžioji Čako dalis tapo pavaldi La Platos vicekaralystei.

Pietų Amerikos valstybėms iškovojus nepriklausomybę Čakas tapo ginčytina teritorija – didžioji dalis buvo priskiriama Paragvajui (didesnė nei dabar), šiek tiek Bolivijai ir Argentinai. Tačiau po Trigubo Aljanso karo, pasibaigusio 1870 m. pietinė Čako dalis atiteko Argentinai.

XIX a. pab. – XX a. pr. Argentina vykdė Čako užkariavimą, naikindama indėnų gentis ir steigdama kolonizatorių gyvenvietes. Vėliau Bolivija palaipsniui pradėjo regiono kolonizaciją į Paragvajaus valdomą vakarinį Čaką, ir tai 1932–1935 m. sukėlė Čako karą. Bolivija siekė užimti Čako žemes, kur tikėjosi rasti dujų bei įsteigti uostą prie Paragvajaus upės, kad galėtų vystyti prekybą. Nors Bolivijos planai pilnai nepasiteisino, šalis išlaikė dalį vakarinio Čako.

XX a. pirmoje pusėje skurdžiame centriniame Čake įsikūrė menonitų bendruomenės.

XX a. antroje pusėje pradėtas nuodugnesnis regiono įsisavinimas: nutiestas Transčako plentas, Paragvajuje valdant Alfredo Stroessner dalis indėnų buvo suvaryti į rezervacijas. Tačiau ir dabar Gran Čakas lieka retai gyvenama ir mažai civilizuota pasaulio vieta.

Gyventojai

redaguoti
 
Indėnai tobai, XIX a. pab.

Gran Čake gyvena keli milijonai gyventojų. Didžioji dauguma jų susitelkę drėgnajame Čake, ypač Paragvajaus ir Paranos pakrantėse. Tačiau einant į vakarus ir šiaurę gyventojų tankumas mažėja – atokiame Aukštutinio Paragvajaus departamente vidutinis gyventojų tankumas tik 0,2 žm./km². Pačiuose vakaruose, priekalnėse gyventojų tankumas didesnis. Čako pakraščiuose gyvena daugiausia metisai ir kreolai. Paragvajuje yra kelios menonitų, daugiausia vokiečių, kolonijos – Noilandas, Filadelfija. Be to, atokesniuose Čako srityse tebėra išlikusios nedidelės indėnų bendruomenės. Dalis indėnų pristaikę prie vakarietiškos civilizacijos, gyvena įprastose gyvenvietėse, tačiau dalis genčių vis dar užsiima pusiau klajoklišku gyvenimo būdu ir vengia kontaktų su vakariečiais (pvz., ajorėjai). Daugiausia indėnų gyvena Paragvajuje – 2002 m. ten iš viso (įtraukiant ir Paranenją) gyveno 84 tūkst. indėnų, pasiskirsčiusių 496 bendruomenėse.

Čako indėnų gentys:

Pagrindiniai Gran Čako miestai – Formosa, Resistensija, Vilja Anchela, Klorinda, Saens Penja (Argentina), Vilja Hajesas, Filadelfija (Paragvajus), Puerto Suaresas, Konsepsjonas, San Ignasijo de Velaskas, Jakuiba (Bolivija).

Ekonomika

redaguoti

Kadangi Gran Čako teritorija, ypač Paragvajuje ir Bolivijoje, įsisavinta menkai, trūksta gerų kelių, čia beveik nėra žemdirbystės plotų (išimtis – menonitų kolonijos). Daugiausia auginama medvilnė, kukurūzai. Vienas pagrindinių verslų – ekstensyvi gyvulininkystė. Auginami daugiausia galvijai, taip pat kiaulės, avys, arkliai, ožkos, naminiai paukščiai. Kertama vertinga mediena, renkama matės žolė, verčiamasi bitininkyste.

Vienas naujų verslų Čake – biokurui tinkamų augalų auginimas[2]. Kadangi Čake žemė nebrangi[3] ir mažai naudojama, čia auginami nereiklūs augalai: braivėlis, sorgas, sora, iš kurių gaminamas biokuras.

Dėl prastos infrastruktūros regionas nėra populiarus turistinis objektas. Vakariniame Čake esančios Čikitanijos jėzuitų misijos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čake yra keletas nacionalinių parkų, kuriuose saugoma regiono gamta: Kaa-Iya nacionalinis parkas (Bolivija), Čako Gynėjų nacionalinis parkas (Paragvajus), Čako, Pilkomajo nacionaliniai parkai (Argentina).

Nuorodos

redaguoti
 
Vikisritis: Lotynų Amerika

Šaltiniai

redaguoti

Išnašos

redaguoti


  Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
  NODES