Henry Purcell

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Henris Perselis (1659 m. – 1695 m.) – XVII a. Anglijos baroko kompozitorius.

Henry Purcell

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Biografija

Jo mokytojai buvo žymiausi to meto anglų kompozitoriai Pelamas Hemfris ir Džonas Blou. H. Perselis greitai kilo muzikinės karjeros laiptais: jau 1675 m. buvo išspausdintos pirmosios jo dainos, 1677 m. jis tapo karaliaus kamerinės muzikos kūrėju, 1679 m. – Vestministerio abatijos (valdovų karūnavimo bažnyčios) vargonininku, 1682 m. – karališkosios kapelos vargonininku ir dainininku, nuo 1683 m. iki mirties buvo atsakingas už kapelos instrumentų būklę.

Kūryba

H. Perselio kūryba yra labai plati ir įvairiapusiška, nors didžioji jos dalis apima mažesnį kaip 20 metų tarpsnį. Šalia tarnybos dvare šio muziko darbas buvo susijęs ir su bažnyčia, todėl išliko tiek bažnytinė, tiek kamerinė muzika, rūmams dedikuoti kūriniai ir gausybė sceninės muzikos, iš jos ir vienintelė tikroji baroko opera anglų muzikos istorijoje. Diduma H. Perselio sceninės muzikos sukurta dramos spektakliams -vieniems jis sukomponavo tik kai kurias dainas, kitiems – išplėtotas muzikines scenas. Sceninę muziką jis daugiausia rašė gyvenimo pabaigoje, po 1690 m. Šiam laikotarpiui priklauso ir penkios semi-operos (semi-opera- tai veiksmo dalis, kurioje muzika užima labai daug vietos, bet draminis veiksmas iš esmės plėtojamas šnekamuosiuose dialoguose). Iš semio-perų žymiausios yra pagal ryškiausio tų laikų poeto Džono Draideno tekstą sukurtas ,,Karalius Artūras” (1691) ir Viljamo Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapno” pagrindu parašyta ,,Karalienė fėja” (,,The Fairy Queen”, 1692). Semioperose pasitaiko tikros operos vertų ansamblių bei chorinių scenų, tačiau daugiau dėmesio čia skirta arijoms, – nemažai jų ne itin glaudžiai siejasi su drama ir yra labai populiarios kaip savarankiški soliniai numeriai. H.Perselio ir visos anglų baroko muzikos svarbiausias muzikinis sceninis kūrinys yra Vergilijaus epo ,,Eneidė” motyvais sukurta opera ,,Didonė ir Enėjas” (1689). Viešo ,,Didonės ir Enėjo” atlikimo Perselis per savo gyvenimą taip ir nesulaukė. Šios trumpos, vienos valandos trukmės trijų veiksmų operos muzika yra analogų neturintis prancūzų bei italų sceninės muzikos ir anglų kaukių vaidinimų muzikos mišinys. Tarnaudamas dvare, Perselis parašė nemažai iškilmingų odžių ir dedikacinių kūrinių. Dauguma jų skirti karališkosios šeimos nariams, jų gimtadieniams arba karaliaus sugrįžimui į Londoną po kokio nors vizito paminėti. Tokios dvaro odės yra panašios į mažas kantatas soliniam balsui, mažam chorui ir orkestrui. Tarp jų viena didingesnių yra karalienės Marijos II gimtadieniui sukurta ,,Come, ye sons of art, away” (1694). Šv. Cecilijos- muzikantų globėjos- dienai, kuri to meto Londone buvo švenčiama labai prašmatniai, su šventinėmis pamaldomis ir gausiomis vaišėmis, H. Perselis sukūrė keturias odes, iš jų žymiausia ,,Welcome to all the pleasures” (1683). Šv. Cecilijos vardu nuo XVII a. pabaigos buvo pavadinta daug muzikos draugijų. Karališkajai kapelai H. Perselis taip pat parašė daug bažnytinių kūrinių. Pagrindinis žanras buvo bažnytinis koncertinis ar kantata. Didžiausias iš jų yra karaliaus Jokūbo II karūnavimo iškilmėse skambėjęs ,,My heart is inditing” (1685) dvigubam chorui ir orkestrui. Perselis kūrė ir kamerinę muziką, parašė kūrinių klavesinui. Iš kamerinės muzikos, be abejo, reikšmingiausios ir tais laikais labiausiai paplitusios buvo jo solinės dainos su basso continuo (nepertraukiamas bosas) pritarimu. Daugiau kaip 150 jų rašytos kaip sceninė muzika, dar apie 100 pasirodė dainų rinkiniuose. Solinių H. Perselio dainų tekstas ir muzika suderinti davus laisvę nepaprastai fantazijai. Daugelis dainų virtuoziškumu prilygsta kantatoms, jose gausu greitai kintančių muzikinių idėjų, bet kartu H. Perselis išlieka nepralenkiamas ir paprasto stiliaus melodijų meistras.