Jupiterio žiedai pirmą kartą tirti 1979 m. erdvėlaivio Voyager 1, kai buvo atliekamas eksperimentas, skirtas silpnų žiedų paieškai.

Jupiterio žiedai.

Jupiterio žiedų sistema susideda iš trijų pagrindinių dalių: vidinio smulkių dalelių toro (toroido), vadinamo halu, palyginti šviesaus pagrindinio žiedo ir plono išorinio žiedo[1]. Išorinis žiedas yra sudarytas iš dviejų mažesnių žiedų.

Pavadinimas Spindulys (km)[2] Plotis (km)
1979 J1R (Halo žiedas) 100,000–122,000 22 600
1979 J2R (Pagrindinis žiedas) 122 000–129 000 7 000
1979 J3R (Plonasis žiedas) vidinis žiedas: 129 200–182 000
išorinis žiedas: 182 000–224 900
95 700

Susidarymas

redaguoti

Jupiterio žiedai susidarė iš smulkių uolienų ir dulkių, kurias po meteoritų smūgių išmeta planetos palydovai. Dėl didelės planetos gravitacijos dauguma išmestos medžiagos yra įtraukiama į Jupiterio orbitą, o ne grįžta atgal į palydovą[3]. Todėl žiedai sukasi ta pačia kryptimi, kuria skrieja palydovai.

Manoma, jog pagrindinis žiedas sudarytas iš Adrastėjos ir Metijos medžiagos, plonasis žiedas – iš Tabės ir Amaltėjos[4].

Šaltiniai

redaguoti
  1. M. A. Showalter ir kt., Jupiter's ring system: New results on structure and particle properties, 1987. Icarus Nr.69: 458-498.
  2. NASA Jupiter Rings Fact Sheet.
  3. J. A. Burns ir kt., The formation of Jupiter's faint rings, 1999. Science, Nr.284 (5417): 1146-1150.
  4. Tiny moon source of Jupiter's Ring, 1998. Science Nr.281 (5385): 1951.
  NODES