Kanarų salos

Kanarų salos arba Kanarai (isp. Islas Canarias) – salynas rytinėje Vidurio Atlanto dalyje, 100–500 km nuo pietinės Maroko pakrantės. Jį sudaro septynios pagrindinės salos (Tenerifė, Gran Kanarija, Fuerteventura, Lansarotė, La Gomera, La Palma, El Hieras) ir keletas negyvenamų salelių. Kanarų salos yra vienas iš 17 Ispanijos autonominių regionų.

Kanarų salos Islas Canarias
Laiko juosta: (UTC±0) ------ vasaros: (UTC+1)
Valstybė	Ispanija
Administracinis centras	Tenerifės Santa Krusas
Provincijų skaičius	2
Prezidentas	Paulino Rivero Baute
Gyventojų (2021 m.)	2 178 924
Plotas	7 447 km²
Tankumas (2021 m.)	293 žm./km²
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Kanarų salosVikiteka

Salyno pliažai, klimatas ir gamtinės įžymybės, ypatingai Maspalomasas Gran Kanarijoje ir Teidės nacionalinis parkas Tenerifėje per metus pritraukia 12 mln. turistų, daugiausia į Tenerifę, Gran Kanariją ir Lansarotę. saloms būdingas subtropinis klimatas su ilgomis šiltomis vasaromis ir vidutiniškai šiltomis žiemomis.

Autonominio regiono administraciniais centrais yra du miestai – Santa Krus de Tenerifė ir Las Palmas, kurie taip pat yra dviejų regiono provincijų – Tenerifės ir Las Palmo centrais. Las Palmas nuo 1768 m., išskyrus trumpą periodą 1910 m., buvo didžiausias Kanarų miestas.

Geografija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Kanarų salų geografija.

Kanarų salos yra Atlanto vandenyne, Makaronezija geografiniame regione. Šiam regionui taip pat priklauso Žaliojo Kyšulio salos, Azorai, Madeira ir Laukinės salos. Salos yra tarp 27° 38' ir 29° 30' šiaurės platumos bei 13° 22' ir 18° 11' vakarų ilgumos. Kanarai yra toje pat platumoje kaip Sachara, Kuveitas ir Florida. Iki žemyninės Ispanijos dalies (Trafalgaro kyšulio) yra nuo 1028 iki 1483 km. Skirtingai nuo žemyninės Ispanijos dalies čia galioja Vakarų Europos laikas. Bendras salų plotas sudaro apie 7 500 km². Gyventojų salose – 1,995 mln. gyventojų (2005 m.).

Archipelago centre – Tenerifė (2057 km²), ši sala yra didžiausia bei gausiausiai apgyvendinta sala. Į vakarus nuo Tenerifės yra Gomera (378 km²), El Hieras (277 km²) ir La Palma (708 km²). Į rytus nuo Tenerifės yra trečia pagal dydį sala Gran Kanarija (1532 km²). Dar toliau rytuose yra Fuerteventura (1659 km²) ir Lansarotė (795 km²). Iš likusių šešių mažų salelių gyvenama yra tik La Grasiosa. Rytuose yra Alegransa (10 km²), Montana Klara (1 km²), Los Lobosas (6 km²), Roke del Estė ir Roke del Oestė.

Visas Kanarų salynas yra vulkaninės kilmės. Salos susiformavo maždaug prieš 30 milijonų metų, tačiau ne visos kartu. Lansarotės saloje iki šiol stebimi vulkaniniai reiškiniai. Kiekviena sala yra savita ir išskirtinė.

Kanarų žemėlapis

Hacha grande kalnas Lanzarotės saloje

Šiaurinė Tenerifės pakrantė

Gamtiniai ypatumai nulėmė ir švelnų klimatą, su neženkliu temperatūrų svyravimu per parą bei keičiantis metų laikams. Ištisus metus galima mėgautis puikiais pliažais, vandens sporto pramogomis, laiką leisti kurortiniuose miesteliuose ar kopti į kalnus. Sezono pikas prasideda liepos pabaigoje ir tęsiasi iki spalio mėnesio, vėliau turistų gausos sulaukiama vasario pabaigoje, kuomet prasideda karnavalai, trunkantys iki kovo vidurio.

Istoriškai Kanarų salos priklauso Ispanijai. Salos nuo šalies nutolusios apie 1500 km atstumu į pietvakarius.

Gran Kanarijos šiaurės rytuose įsikūrusi salyno sostinė – Las Palmas. Kas ketveri metai šis miestas tampa visų Kanarų salų sostine. Ketverius metus vyriausybė posėdžiauja Las Palme, kitus ketverius metus Santa Kruze – Tenerifės sostinėje.

Lansarotė, Fuerteventura ir Gran Kanarija priklauso Las Palmo provincijai. Tenerifė, La Gomera, La Palma ir El Hieras – Tenerifės Santa Kruso provincijai. Kiekvienai salai būdinga skirtinga geologinė charakteristika.

Salos rytuose:

• Lansarotės reljefas iki šiol veikiamas vulkanizacijos.
• Fuerteventura pakankamai plokščia ir itin nederlinga. Tai arčiausiai Sacharos dykumos esanti sala.

Salos centre:

• Gran Kanarija – masyvi apvalios formos sala, su kalnuotu ir pakankamai mišriu reljefu.
• Tenerifė – pati didžiausia iš salų, jos centre dominuoja aktyvus ugnikalnis su aukščiausia Ispanijos viršukalne Teide.
• La Gomera – nedidelė sala šalia Tenerifės, su netolygiu reljefu ir slėniais, tarp kurių daug kur neįmanoma praeiti, tad vietos gyventojai išrado savo kalbą – „silbo“, t. y., bendravimą švilpaujant.

Salos vakaruose:

• La Palma – kalnuota, pati drėgniausia ir miškingiausia iš archipelago salų.
• El Hieras – pati mažiausia sala, labiausiai nutolusi ir mažiausiai žinoma.

Administracinis suskirstymas

• Las Palmo provincija
• Tenerifės Santa Kruso provincija

Klimatas

Dėl vyraujančio šilto ir švelnaus klimato ištisus metus, Kanarų salos vadinamos „amžinojo pavasario“ salomis. Temperatūra svyruoja apie 6 °C ir sudaro sąlygas mėgautis maudynėms ir saule ištisus metus. Kanarų srovės palaiko vandens temperatūrą, apie +22 °C vasarą ir +18 °C žiemos mėnesiais. Gausingo lietaus beveik nebūna, o saulės niekada nestinga. Toks palankus klimatas įtakoja ir salos gyventojų gyvenimo būdą.

Istorija

Prieš atvykstant aborigenams salose gyveno priešistoriniai gyvūnai, pvz.: milžiniški driežai (Gallotia goliath) ir milžiniškos žiurkės (Canariomys bravoi ir Canariomys tamarani).

Kanarų salose lankėsi finikiečiai, graikai ir kartaginiečiai. I a. romėnų filosofas Plinijus Vyresnysis teigia, kad kartaginietis Hanonas Jūrininkas rado salas negyvenamas, bet aptiko didelių pastatų griuvėsius. Pagal šią istoriją prieš guančus salose gyveno kitokie žmonės. Kanarų salas iš naujo atrado Nubijos karalius Juba, kuris į Magadorą (dabar Savira) pasiuntė laivyną I a. Laivynas taip pat tyrinėjo ir Kanarų salas.

1402 m. Kastilija į salas pasiųsdama Henriko III vasalus prancūzų keliautojus Žaną de Betenkūrą ir Gadifą de la Salą, pradėjo salų užkariavimą. Po kelerių metų jie užėmė Fuerteventurą ir El Hierą. Betenkūras tapo Kanarų salų karaliumi, bet pripažino Henriko III viršenybę.

Betenkūras taip pat įkūrė bazę ir La Gomeroje, bet tik po daugelio metų sala buvo galutinai užkariauta. La Gomeros, Gran Kanarijos, Tenerifės ir La Palmos vietiniai gyventojai šimtmetį priešinosi užkariautojams ispanams. 1448 m. Masjė de Betenkūras pardavė Lansarotę Portugalijos princui Henrikui Jūrininkui, bet to nepripažino nei Kastilija, nei vietiniai. Nors popiežius Mikalojus V Kanarų salas atidavė portugalams, kilo maištas ir 1459 m. portugalai buvo išvyti. 1479 m. Kastilija ir Portugalija pasirašė Alkasovaso sutartį, pagal kurią Kanarų salos pripažintos ispanams, o portugalams atiteko kitos (Azorai, Madeira ir Žaliasis Kyšulys) neatrastos salos nuo Kanarų link Gvinėjos.

Tenerifės ir La Palmos vietinius numalšino Alonso Fernandeso de Lugo 1495 m. Po to salos buvo įjungtos į Kastilijos karalystę.

Po užkariavimo Kanarų salose buvo auginamas tik vienas pasėlis: cukranendrės, o vėliau vynas eksportui į Angliją. Gran Kanarija, Kastilijos kolonija nuo1480 m. kovo 6 d. ir Tenerifė, nuo 1495 m., turėjo atskirus gubernatorius.

Tenerifės Santa Krusas ir Gran Kanarijos Las Palmasas buvo ispanų tarpiniai sustojimo punktai kelyje į Naująjį pasaulį. Todėl salos praturtėjo ir pradėjo traukti pirklius iš kitų šalių. Tuo metu La Palmoje pastatyta daug gražių bažnyčių ir rūmų. Šv. Atpirkėjo bažnyčia yra vienas geriausių XVI a. architektūros pavyzdžių.

Turtai taip pat traukė piratus. Turkų admirolas Kemalis Reisas įsiveržė į salas 1501 m., o Muratas Reisas Vyresnysis užėmė Lansarotę 1585 m. Didžiausias puolimas įvyko per olandų nepriklausomybės karą 1599 m. Piteris van der Doisas su 74 laivais ir 12 tūkst žmonių užpuolė Las Palmasą. Olandai užėmė tvirtovę, bet gyventojai pabėgo į kalnus. Kai užpuolikai bandė vytis, juos atmušė ispanų kavalerija.

Po to olandai apgulė miestą, reikalaudami jo turtų. Jie gavo 12 avių ir 3 veršelius. Supykę olandai nusiaubė daug aplinkinių kaimų, bet Las Palmo neužėmė.

1797 m. Tenerifės Santa Krusą užpuolė būsimasis britų admirolas Horacijus Nelsonas liepos 25 d. Britų puolimas buvo atremtas, jie prarado 400 žmonių, o Nelsonas – dešinę ranką.

Salų cukraus pramonė patyrė stiprią konkurenciją iš Lotynų Amerikos. XIX a. žema cukraus kaina sukėlė recesiją salų ekonomikoje.

XVIII a. pabaigoje kanariečiai emigravo į ispanų Ameriką, tokias vietas kaip Havana, Verakrusas, Santo Domingas, San Antonijas. XIX a. iki XX a. vidurio vyko masinė migracija į Ameriką. 1840–1890 m. 40 tūkst. kanariečių emigravo į Venesuelą. Taip pat tūkstančiai emigravo į Puerto Riką, nes Ispanijos karalius manė, jog kanariečiai greičiau nei ispanai pripras prie vietinio klimato. Be to daug kanariečių emigravo į Kubą.

XX a. pradžioje britai į salas atvežė naujus vaisius – bananus, juos eksportuodavo įvairios kompanijos (Fyffes).

Dėl konkurencijos tarp Las Palmaso ir Santa Kruso elito Kanarų salos buvo padalintos į dvi provincijas 1927 m. Miestai varžosi iki šių laikų.

Antrosios Ispanijos respublikos laikais atsirado marksistų ir anarchistų judėjimas, kuriam vadovavo Chosė Migelis Peresas ir Giljermas Askanijus. Tačiau šie judėjimai sudarė mažumą ir buvo sutriuškinti per Ispanijos pilietinį karą.

1936 m. Fransiskas Frankas buvo paskirtas Kanarų salų generolu. Jis prisidėjo prie karininkų maišto, kuris pradėjo pilietinį karą liepos 17 d. Frankas greitai užėmė salas išskyrus besipriešinančius La Palmos ir Valjehermoso miestus. Nors salose karas nevyko, represijos čia buvo labai griežtos.

Po Franko mirties kilo ginkluotas judėjimas už Kanarų nepriklausomybę, vadovaujamas iš Alžyro (MPAIAC). Dabar egzistuoja kelios partijos, norinčios nepriklausomybės, bet nė viena nesiūlo ginkluotos kovos. Tačiau jos menkai remiamos, neturi vietų autonominiame parlamente.

Atkūrus konstitucinę monarchija, Kanarų salos gavo autonomiją 1982 m. Per pirmus savivaldos rinkimus 1983 m. laimėjo Ispanijos socialistų darbininkų partija. 2007 m. ji vėl laimėjo daugiausiai balsų, bet valdo nacionalistinės Kanarų koalicijos ir konservatyvios Liaudies partijos (Partido Popular) koalicija.

Gyventojai

Coso festivalis Puerto de la Kruse (Tenerifėje)

Labiausiai apgyvendintos yra Tenerifės ir Gran Kanarijos salos.

• Tenerifė – apie 887 tūkstančiai gyventojų
• Gran Kanarija – 830 tūkst.
• Lansarotė (kartu su La Grasiosa) – 139,5 tūkst.
• Fuerteventura – 101 tūkst.
• La Palma – 86,5 tūkst.
• La Gomera – 22,5 tūkst.
• El Hieras – 10,7 tūkst. gyventojų

Religija

Dauguma saliečių yra Romos katalikai, pakankamai didelė hinduistų bendruomenė.

Kalba

Valstybinė kalba – ispanų. Tačiau salų gyventojai turi „kanarietišką šneką“ (habla canaria) – tai kiek pakitusi ispanų kalba. Tačiau į atskirą dialektą šios kalbos kalbininkai nėra linkę išskirti.

Virtuvė

Papas arugadas

Kanarų salų kulinarinės tradicijos skiriasi nuo Ispanijos virtuvės. Pirmųjų salų gyventojų – guančių – tradiciniai patiekalai vienaip ar kitaip išlikę iki mūsų dienų. Gyventojai patiekalus mėgsta paskaninti kukurūzais ar bananais. Klimatas palankus vaisių ir daržovių auginimui, Atlanto vandenynas aprūpina žuvimi ir kitomis gėrybėmis. Daugelis patiekalų valgomi su bulvėmis, vadinamomis papas arugadas (miniatiūrinės bulvytės su lupenomis, išvirtos labai sūriame vandenyje).

• Gofio – senovės guančių virtuvės pagrindinis akcentas: miežių bei kukurūzų miltai, iš kurių verdama košė, tirštinami troškiniai ir kepama duona.
• Ropa vieja – sotus daržovių troškinys su mėsa.
• Sancocho – troškinta žuvis, dažniausiai ešerys, su saldžiomis ir įprastomis bulvėmis.
• Potaje de berros – tiršta sriuba su vėžiais, kiaulienos šonkauliais, kukurūzų burbuolėmis, bulvėmis, pupelėmis ir kmynais.
• Puchero – šafranu pagardintas troškinys su chorizo dešra, pupelėmis, žirniais ir bulvėmis.
• Conejo al samorejo – patiekalas iš triušienos ir pomidorų, puikiai derantis su papas arugadas.
• Malvasia – aromatingas, stiprus ir saldus vynas iš Lanzarotės salos.

Kanarai garsėja romu (ypač medaus romu Ron miel) bei apelsinų ir bananų likeriais.