Kaukazo Iberija

Šis straipsnis - apie senovinę valstybę Gruzijos ir Turkijos teritorijose. Apie viduramžiais klestėjusią valstybę žiūrėkite Tao-Klardžetija

Kaukazo Iberija buvo senovės graikų ir romėnų pavadinimas, suteiktas gruzinų Kartlijos karalystei (IV a.pr. m. e. – V a.). Kaukazo Iberija buvo rytinėje ir pietinėje dabartinės Gruzijos dalyje. Prie pavadinimo pridėtas žodis Kaukazo, kad būtų atskirta nuo Iberijos pusiasalio, kur yra Ispanija ir Portugalija.

იბერია Iberijos karalystė
Romos klientė 65 m. pr. m. e. – 117 m.
302 m. pr. m. e. – 580 m.   →
Location of Iberijos karalystė Kolchidė ir Kaukazo Iberija
Sostinė	Armazis, Mccheta, Tbilisis
Kalbos	gruzinų kalba
Valdymo forma	monarchija
Istorija

Kaukazo Iberija su Kolchide sudarė dabartinės Gruzijos valstybės pagrindą. Jos gyventojai tapo dabartiniais gruzinais.

Istorija

Senovėje regione gyveno giminingos Kuros-Arakso kultūros gentys, kurias senovės graikai vadino iberais. Vietiniai savo šalį vadino Kartlija pagal jų vadą Kartlą. Moschai ir tikriausiai jų palikuonys saspersai (kuriuos mini Herodotas) daug nuveikė, vienydami regiono gentis. Moschai kėlėsi į šiaurės rytus, kurdami ten gyvenvietes. Viena iš jų buvo Mccheta, būsimoji Iberijos karalystės sostinė. Vėliau Mcchetos gentį valdė vadai, vadinami mamasakhlisi (gruz. šeimos tėvas).

Viduramžių gruzinų šaltinis Moktsevai Kartlisai mini Azoną ir jo žmones, atvykusius iš Arian-Kartlio, visų iberų tėvynės, kurią valdė Achemenidų imperija, kad apgyvendintų Mcchetos apylinkes. Kitas gruzinų šaltinis Kartlis Tskhovreba teigia, kad Azonas buvo Aleksandro pareigūnas, kuris išžudė vietinius valdovus ir užėmė kraštą, kol IV a. pr. m. e. pabaigoje jį nugalėjo princas Farnavazas I, tuo metu buvęs vietiniu vadu.

Aleksandro invazija į Kartliją yra išgalvota, tai gruzinų metraštininkų pastangos valstybės įkūrimą susieti su žinomu užkariautoju.

Farnavazas I buvo pirmasis Iberijos karalius (apie 302-apie 237 m. pr. m. e.). Jis užėmė aplinkines sritis, tarp jų didelę dalį Kolchidės (vietinių vadinamos Lazika). Atrodo, kad naują karalystę pripažino Seleukidai. Po to Farnavazas I ėmėsi visuomeninių projektų, tarp jų tvirtovės statybos sostinėje Armazyje ir stabo vyriausiam gruzinų dievui Armaziui statymu. Jis reformavo Gruzinų raštą, sukūrė naują administracinę sistemą, padalinęs šalį į dalis, kurias valdė eristaviai. Jo įpėdiniai užvaldė Kaukazo perėjas, kurių svarbiausia buvo Darialo tarpeklis.

Po trumpo klestėjimo periodo sekė nesiliaujantys karai su į Iberiją besiveržiančiomis tautomis. Pietinė Iberijos dalis, atimta iš Armėnijos karalystės, grįžo jai II a. pr. m. e., o Kolchidės žemės atsiskyrė kaip mažos nepriklausomos valstybės (sceptuchoi). II a. pr. m. e. pabaigoje karalius Parnajomas buvo nuverstas pavaldinių, nauju karaliumi tapo armėnų princas Artaksijas I 93 m. pr. m. e., įkūręs Artaksijadų dinastiją.

Dėl artimų santykių su Armėnija ir Ponto karalyste romėnų generolas Gnėjus Pompėjus Didysis įsiveržė į Iberiją 65 m. pr. m. e. kai kariavo su Mitridatu VI ir Armėnija, bet romėnai neužsibuvo Iberijoje. 36 m. pr. m. e. romėnai privertė Iberijos karalių Farnavazą II bendradarbiauti kare su Kaukazo Albanija.

Kolchidė buvo romėnų kolonija, o Iberija – protektoratas. Mcchetoje rastas įrašas akmenyje mini I a. karalių Mitridatą I (58-106 m.) kaip „Cezarių draugą“ ir „romėnus mylinčių iberų“ karalių. Vespasianas įtvirtino Arzamį Iberijos karaliams 75 m.

Kitus du šimtmečius romėnų įtaka Iberijoje buvo stipri, bet valdant karaliui Farsmanui II (116–132 m.), šalis atgavo didelę dalį buvusios galios. Farsmano II santykiai su Romos imperatoriumi Adrianu buvo blogi, nors Adrianas norėjo santykius pagerinti. Valdant Adriano įpėdiniui Antoninui Pijui santykiai tiek pagerėjo, kad Farsmanas aplankė Romą, kur jo garbei buvo pastatyta statula. Iberija iš vasalinės valstybės tapo romėnų sąjungininke ir šį statusą išsaugojo net romėnams kovojant sau partais.

Iberijos karalius Vakhtangas I

224 m. įkurta stipri Sasanidų imperija atstūmė Iberiją nuo Romos. Iberija pradėjo mokėti duoklę Sasanidams valdant Šapurui I (241–272 m.). Iš pradžių santykiai tarp šalių buvo geri, Iberija padėjo Sasanidams kovoti su Roma, o Iberijos karalius Amazaspas III (260–265 m.) užėmė aukštą postą Sasanidų valstybėje. Tačiau Sasanidų agresyvias tendencijas rodo zoroastrizmo propagavimas ir jo paplitimas Iberijoje III a. pabaigoje.

Mirianas III padarė krikščionybę valstybės religija.

Nisibio taika 298 m. grąžino Iberiją Romai kaip vasalinę valstybę, bet ji pripažino Mirianą III, pirmą iš Chosroidų dinastijos, Iberijos karaliumi. Romos įtaka padėjo paplisti krikščionybei. 317 m. Mirianas III ir dvariškiai priėmė krikštą, o krikščionybė buvo paskelbta valstybės religija. Šis įvykis susijęs su Kapadokijos šventąja Nino, kuri pamokslavo Iberijoje nuo 303 m. Religija buvo stiprus saitas su Roma (vėliau Bizantija), labai įtakojo kultūrą ir visuomenę.

Po Romos imperatoriaus Juliano mirties Persijoje 363 m. Roma atidavė Iberiją Persijai, karalius Varaz-Bakuras I (Asfaguras) (363–365 m.) tapo persų vasalu. Tą faktą patvirtino Acilisenės taika 387 m. Iberijos karalius Farsmanas IV (406–409 m.) iškovojo iš persų autonomiją, nustojo mokėti duoklę, bet persai laimėjo ir Sasanidai paskirdavo pareigūnus (pitiaxae/bidaxae) prižiūrėti vasalus. Tų pareigūnų pareigos tapo paveldimos, o jų žemės – Persijos įtakos centrais. Sasanidai išbandė gruzinų krikščionių tvirtumą, bet pastangos platinti zoroastrizmą buvo nesėkmingos.

Karaliaus Vakhtango I (447–502 m.) valdymo pradžioje valstybė atsigavo. Jis išsivadavo iš persų įtakos, užkariavo Kaukazo kalniečius, Vakarų ir Pietų Gruziją. Jis padarė Mcchetos vyskupą nepriklausomu, o savo valstybės sostinę – Tbilisį. 482 m. jis pradėjo maištą prieš persus ir du dešimtmečius trunkantį karą už nepriklausomybę. Jis negavo Bizantijos paramos ir buvo persų nugalėtas 502 m.

Bizantijos ir Persijos varžybos dėl Kaukazo, bei nesėkmingas Gurgeno sukilimas 523 m., turėjo rimtų pasekmių. Po to Iberijos karaliai turėjo tik nominalią valdžią, o Iberiją valdė persai. Persijos šachas Hormizdas IV (578–590 m.) panaikino monarchiją 580 m. po Bakuro III mirties ir Iberija tapo Persijos provincija, kurią valdė marzbanas. Gruzinų kilmingieji prašė Bizantijos imperatorių Morisą atkurti Iberijos karalystę 582 m., bet Bizantija ir Persija pasidalino Iberiją 591 m. Tbilisis atiteko persams, o Mccheta – graikams.

VII a. pradžioje Bizantijos ir Persijos sutartis žlugo. Iberijos princas Stefanozas I (apie 590–627 m.) nusprendė prisijungti prie persų 607 m., kad sujuntų visas Iberijos žemes. Tą tikslą, atrodo, jis pasiekė. Imperatoriaus Heraklėjo pergalė prieš gruzinus ir persus 627 ir 628 m. lėmė Bizantijos dominavimą Gruzijoje iki arabų atvykimo.

Arabai į Iberiją atvyko 645 m. ir privertė princą Stefanozą II (637-apie 650 m.) pripažinti kalifato viršenybę. Iberija tapo arabų vasale, 653 m. jie įkūrė Tbilisio emyratą. IX a. pradžioje eristavis Ašotas I (813–830 m.) iš Tao-Klardžetijos Bagrationų dinastijos pietvakarių Gruzijoje pasinaudodamas arabų silpnumu tapo Iberijos princu. Adarnasė II, formaliai Bizantijos vasalas, buvo karūnuotas „Gruzinų karaliumi“ 888 m. Jo palikuonis Bagratas III (975–1014 m.) suvienijo gruzinus ir įkūrė Gruzijos karalystę.