Kobrynas
Kòbrynas[1] (arba Kòbrinas, bltr. Кобрын, rus. Кобрин) – miestas pietvakarių Baltarusijoje, 52 km į šiaurės rytus nuo Bresto, prie Muchaveco upės ir Bugo-Dniepro kanalo. Rajono centras, svarbus transporto mazgas.[2] Keliai į Brestą, Gomelį, Maloritą, Babruiską.
| Kobrynas bltr. Кобрын, rus. Кобрин | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Bresto sritis
|
| Rajonas | Kobryno rajonas |
| Gyventojų | 52 699 |
| Plotas | 31,6 km² |
| Tankumas | 1 668 žm./km² |
| Altitudė | 147 m |
| Pašto kodas | 225301—225306, 225860 |
 Vikiteka |
Kobrynas |
Istorija
redaguoti
Kobrynas yra vienas seniausių Baltarusijos miestų, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1287 m.[3] Iki XIII a. priklausė Volynės Vladimiro kunigaikštystei. Nuo XIV a. pirmos pusės priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XIV a. čia pastatyta medinė pilis. Žinoma, kad bent nuo 1366 m. miestą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, jam mirus sūnus Teodoras, po jo šio sūnus Romanas. 1404 m. Romanas iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto gavo privilegiją valdyti Kobryną ir gretimas žemes, ši privilegija laikoma Kobryno kunigaikštystės, gyvavusios iki 1519 m. įkūrimo data, o Romanas – kunigaikščių Kobrinskių giminės pradininku. Kobrynas buvo šios kunigaikštystės, nuo 1519 m. valstybinės Kobryno seniūnijos, 1520–1566 m. Kobryno apskrities (pavieto) centras. Nuo 1532 m. Kobryno seniūnija dažnai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų žmonų (Bonos Sforcos, Onos Jogailaitės, Konstancijos Austrės) valda. Iš Kobryno seniūnijos 1588 m. įkurta Kobryno ekonomija, gyvavusi iki 1795 m., (nuo XVIII a. pradžios Brastos-Kobryno ekonomija), Kobrynas – jos centras, vėliau – vienas centrų.
1589 m. Kobrynui suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas, XVII a. viduryje turėjo apie 500 pastatų. Miestą per XVII a. vidurio karus nuniokojo Rusijos kariuomenė, jis smuko ir 1766 m. prarado savivaldą. 1791–1940 m. Kobryno apskrities centras. 1794 m. jį užėmė Rusijos imperijos kariuomenės junginys, kuriam vadovavo Aleksandras Suvorovas, jį Rusijos imperijos valdžia vėliau apdovanojo didžiuliu buvusios ekonomijos padaliniu – Kobryno raktu. 1795 m. Kobrynui suteiktos miesto teisės.[4] Per 1812 m. Prancūzijos-Rusijos karą 1812 m. liepos mėn. tarp Prancūzijos Didžiosios armijos Saksų korpuso rinktinės ir Rusijos 3-osios armijos junginių įvyko Kobryno mūšis – pirmasis per tą karą sėkmingas rusams. XIX a. ketvirtame dešimtmetyje dėl Dniepro-Bugo kanalo rekonstrukcijos ir kitų darbų Kobryno plėtra ėmė spartėti. 1882 m. pro Kobryną nutiesta Polesės geležinkelio linija. XIX a. miestas buvo Gardino gubernijos Kobryno apskrities centras.[5] 1897 m. mieste veikė apie 30 smulkių įmonių su 157 darbininkais.
1921–1939 m. Kobrynas priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijos TSR. 1933 m. spalio 1 d. dalis miestui perduota dalis Kobryno valsčiaus teritorijos.[6] Per nacių okupaciją prie Kobryno nužudyta apie 6900 žmonių, daugiausia žydų.[7]
Ekonomika
redaguotiKobryną kerta geležinkelis ir plentas Brestas–Gomelis. Mašinų gamybos, statybinių medžiagų, maisto, lengvoji, baldų pramonė.
Sportas
redaguoti- FK Kobrynas (futbolo klubas);
Architektūra
redaguotiGyventojai
redaguoti | |||||||||||
| 1817 m. | 1878 m. | 1897 m.sur. | 1921 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1991 m. | 2004 m. | 2008 m. | 2022 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 1 427 | 7 789 | 10 400 | 10 068 | 13 700 | 24 900 | 49 400 | 50 751 | 51 100 | 52 699 | ||
| |||||||||||
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 216
- ↑ Kobrinas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 860
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 216
- ↑ Kobryń. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 205 psl. (lenk.)
- ↑ Dz.U. 1933 nr 73 poz. 535
- ↑ Kobrynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 328 psl.