Koma

Koma – organizmo būsena, kuomet visiškai prarandama sąmonė, dingsta refleksai, kartais sutrinka kitos gyvybinės funkcijos. Koma laikoma ūminio cerebrinio nepakankamumo požymiu – smegenys nepajėgia centralizuotai valdyti ar reguliuoti visų organizmo sistemų.

Komą gali sukelti apsinuodijimas, medžiagų ir energijos apykaitos sutrikimai, CNS susirgimai, smegenų pažeidimai, hipoksija. Kartais koma sukeliama dirbtinai farmaciniais preparatais, siekiant apsaugoti aukštesniąsias smegenų funkcijas nuo pažeidimų, kuriuos gali sukelti smegenų traumos.

Komoje esančio žmogaus neįmanoma prižadinti, jis nereaguoja į šviesą ar skausmą, neturi miego−budros ciklų, neatlieka valingų veiksmų.

Komos stadijos:

• prekoma – ligonio sąmonė retkarčiais praskaidrėja, jis sugeba atsakyti į paprastus klausimus.
• koma – visiškas sąmonės praradimas, neurologiniai simptomai rodo komos gylį: sutrikęs rijimas, išnykęs vyzdžio refleksas, raumenys rigidiški ar yra parezė, pasireiškia traukulių sindromas ir kt.
• negrįžtama koma – organizmo funkcijos nebegali atsikurti.

Komą gali sukelti įvairios priežastys, tačiau su priežastimis susiję specifiniai patofiziologiniai ir klinikiniai požymiai pasireiškia tik prekomoje. Perėjus į komą visi požymiai suvienodėja.

Kai kurios patologinės būsenos dažnai laikomos pakopomis į komą. Tai:

• somnolencija – patologinis mieguistumas.
• soporas – sąmonės sutrikimas, kai refleksai išlikę, bet ligonis visiškai abejingas aplinkai.
• stuporas – visiškas nejudrumas ir nekalbumas, kai sąmonė išlikusi.

Sindromai, būdingi komai:

• bulbarinių nervų patologija (sutrinka rijimas, dėl ko gali užspringti).
• hipertermija ar hipotermija (hipotermija rodo negrįžtamos komos eigą)
• kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimai (širdies aritmija, per didelis ar per mažas plaučių vėdinimas, apnoea)
• traukulių sindromas (nuo mimikos raumenų trūkčiojimo iki bendrų epilepsinių traukulių)
• neurotrofiniai sutrikimai (atsiranda pragulos, galinčio sukelti sepsį)

Koma gydoma šiais būdais:

• palaikant normalią kraujotaką.
• palaikant normalų plaučių vėdinimą.
• gerinant smegenų kraujotaką.
• skatinant galvos smegenų apykaitą
• gydant traukulius
• saugant nuo pragulų

Šaltiniai

• Vileišis A., Kazakevičius R. ir kt. 1991. Patologinė fiziologija.