Konsulatas (Prancūzija)

Konsulatas – Prancūzijos valdymo forma laikotarpiu nuo 1799 m. lapkričio 9 d. Iki 1804 m. Konsulato valdymas buvo įvestas po to, kai 1799 m. lapkričio 9 d. prasidėjo perversmas, kurio metu per dvi dienas kariams, vadovaujamiems Napoleono, pavyko perimti valdžią ir nuversti Direktoriją. Napoleonas paskelbė 1799 m. konstituciją, kurioje buvo numatytas Konsulato valdymas.

Vykdomoji valdžia atiteko trims konsulams. 1800 m. vasarį įvykusio referendumo metu buvo patvirtintas Napoleono kaip pirmojo konsulo statusas. Kiti du konsulai buvo jo patarėjai. Remiantis 1799 m. gruodžio 13 d. priimta Prancūzijos Konstitucija įstatymų leidžiamoji valdžia buvo padalyta tarp 60 narių Senato, 100 narių Tribūnato ir 300 deputatų Įstatymų leidžiamojo susirinkimo. Numatyta, kad konsulus rinks Senatas dešimties metų terminui. Būdamas Pirmuoju konsulu, Napoleonas, vis tik, nedeklaravo esąs valstybės vadovu. 1802 m. gegužę Napoleonas buvo perrinktas dešimties metų laikotarpiui, o tų pačių metų rugpjūtį, pakeitus Konstituciją, perrinktas Pirmuoju konsulu iki gyvos galvos.

Prancūzijos Konsulato valdymo laikotarpis pasižymėjo konservatyvumu, autoritarizmu, stipria valdžios centralizacija. Konsulato laikotarpiu Napoleonas aktyviai vykdė valstybės valdymo, teisinės sistemos ir ekonomines reformas. Viena svarbiausių teisės reformų buvo 1804 m. kovo 21 d. įsigaliojęs Prancūzijos civilinės teisės sąvadas, vadinamasis Napoleono kodeksas. Tarptautiniuose santykiuose Napoleonas 1801 m. sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII, o 1802 m. kovo 25 d. Amjeno taikos sutartį su Jungtine Karalyste.

Konsulato laikotarpiu Napoleonui grėsė rojalistų ir jakobinų sąmokslai. Jais Napoleonas pasinaudojo kaip galimybe atkurti paveldimą monarchiją. 1804 m. gegužės 18 d. Senatas priėmė įstatymą, kuriuo buvo steigiama Prancūzijos imperija, o Napoleonas tampa imperatoriumi. Tų pačių metų gruodžio 2 d. Napoleonas buvo karūnuotas Prancūzijos imperatoriumi.