Kurgano sritis (rus. Курганская область) – sritis Rusijoje, pietvakarių Sibire, Uralo federalinėje apygardoje. Ribojasi su Čeliabinsko sritimi vakaruose, su Sverdlovsko sritimi šiaurėje, su Tiumenės sritimi rytuose ir su Kazachstanu pietuose. Administracinis centras – Kurganas.

Kurgano sritis
Курганская область
Kurgano srities vėliava Kurgano srities herbas
Laiko juosta: (UTC+5)
------ vasaros: ([[UTC{{{UTCv}}}]])
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda Uralo federalinė apygarda
Ekonominis regionas Uralo
Administracinis centras Kurganas
Rajonų skaičius 24
Oficialios kalbos rusų
Įkūrimo data 1943 m.
Gyventojų (2021) 776 661 (53)[1]
Plotas 71 488 km² (46)
  - vandens % 0,4 %
Tankumas (2021) 11 žm./km²
ISO 3166-2 RU-KGN
Vikiteka Kurgano sritisVikiteka

Lenino ordinas (1959 m.).

Geografija

redaguoti

Sritis yra pietinėje Vakarų Sibiro lygumos dalyje. Aukštis iki 193 m (pietvakariuose). Klimatas vidutinių platumų, aiškiai žemyninis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -18 °C liepos mėnesio +19 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis ~400 mm.[2] Pagrindinė upė – Tobolas su intakais Isete (ir šios intaku Miasu), Ujumi, Jurgamyšu, Kurtamyšu. Pietuose ir pietryčiuose gausu ežerų (iš viso apie 2000; Mažųjų Donkų, Ščiučjės, Medvežjės). Būdingos miškastepės. Vietomis yra beržynų, šilų. Gamtos paminklas – Gorkojės-Viktorijos ežeras (gydomosios purvo vonios, vanduo – sulfatinis chloridinis).

 
Kurgano srities miškastepės
 
Turbanojės ežeras
 
Kargapoljės gyvenvietė

Gyventojai

redaguoti

Dauguma srities gyventojų susitelkę centrinėje dalyje, aplink Transibiro geležinkelį.

Tautinė sudėtis (2010 m.):[3]

Miestai

Didžiausi Kurgano srities miestai (2021 m., tūkst. gyventojų):[4]

Be to, yra kelios didelės kitos gyvenvietės: Ketovas (8,4 – kaimas), Vargašis (8,4 – mtg), Kargapoljė (8,2 – mtg).

Ekonomika

redaguoti

Vystoma mašinų ir įrengimų (žemės ūkio ir kelių tiesimo mašinos, autobusai, vilkikai, medienos apdirbimo staklės), chemijos, odos, avalynės, siuvimo ir trikotažo, statybinių medžiagų, maisto (pieno, mėsos, aliejaus, konservų) pramonė. Yra smėlio, molio, druskos, klinties, durpių telkinių.

Išplėtotas žemės ūkis – auginami kviečiai, miežiai, avižos, pašariniai augalai. Veisiami galvijai, kiaulės, avys, naminiai paukščiai.[5]

Šaltiniai

redaguoti


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos  
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Krymas* | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Žemutinis Naugardas | Naugardas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas
  NODES
Done 1
jung 1
jung 1
lenin 2