Vikipedija

Lietuva

valstybė Europoje

Lietuva, oficialiai Lietuvos Respublika (LR) – valstybė Šiaurės Europos dalyje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Plotas 65 300 km².[4] Lietuva – viena iš Baltijos valstybių. Šiaurėje ribojasi su Latvija (sausumos sienos ilgis – 588 km, jūros siena – 22 km), rytuose ir pietuose – su Baltarusija (sienos ilgis – 677 km), pietvakariuose – su Lenkija (sienos ilgis – 104 km) ir Rusija (Kaliningrado sritis; sausumos sienos ilgis – 255 km, Kuršių mariomis – 18 km, jūra – 22 km). Baltijos jūros pakrantės ilgis – 90,66 km. Lietuvos–Baltarusijos ir Lietuvos–Rusijos siena yra ir Europos Sąjungos siena. Lietuvos ekonominė zona Baltijos jūroje (vakaruose) siekia Švedijos ekonominę zoną. Didžiausias šalies miestas yra sostinė Vilnius. Kiti didieji miestai: Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys.

Kitos reikšmės – Lietuva (reikšmės), LR (reikšmės).
Lietuvos Respublika
Lietuvos vėliava Lietuvos herbas
Vėliava Herbas
Himnas: „Tautiška giesmė“

Lietuva žemėlapyje
Valstybinė kalba Lietuvių
Sostinė Vilnius
Didžiausias miestas Vilnius
Valstybės vadovai
 • Prezidentas
 • Seimo Pirmininkas
 • Ministras Pirmininkas 		 
Gitanas Nausėda
Saulius Skvernelis
Gintautas Paluckas
Plotas
 • Iš viso
 • % vandens 		 
65 300 km2 (121)
1,98 %[1]
Gyventojų
 • 2023
 • Tankis 		 
Didėjimas 2 862 380[2] (135)
43 žm./km2 (138)
BVP
 • Iš viso
 • BVP gyventojui 		2024
Didėjimas 85,999 [3] mlrd. $ (78)
Didėjimas 31,118[3] $ (40)
Valiuta Euras (€) (EUR)
Laiko juosta
 • Vasaros laikas		 UTC+2 (EET)
UTC+3 (EEST)
Nepriklausomybė
Nuo Rusijos imperijos
1918 m. vasario 16 d.
1990 m. kovo 11 d.
Interneto kodas .lt
Šalies tel. kodas +370

Lietuvos valstybė susidarė XIII a., po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tapo Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Ši valstybė gyvavo daugiau nei 200 metų, kol kaimyninės šalys Rusija, Austrija ir Prūsija XVIII a. pabaigoje galutinai pasidalijo jos teritoriją. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą, iki 1921 m. Lietuvos Respubliką pripažino dauguma pasaulio valstybių. Po daugiau nei 20 metų nepriklausomybės Antrojo pasaulinio karo metais šalis buvo okupuota ir aneksuota TSRS, 1941–1945 m. okupuota nacistinės Vokietijos, 1944–1945 m. dar kartą okupuota Sovietų Sąjungos. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybės atkūrimą.

Nuo 2004 m. Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos valstybių, įeinančių į Šengeno erdvę, kurioje nėra pasienio kontrolės. Nuo 2015 m. valstybė priklauso euro zonai. Lietuva yra aukštų pajamų išsivysčiusi ekonomika,[5] pasiekusi aukštą pragyvenimo lygį, aukštai vertinamas Lietuvos pilietinių laisvių, žiniasklaidos laisvės, interneto laisvės, demokratijos lygis. Lietuva yra Europos Sąjungos, Europos Tarybos, NATO, EBPO narė.

Etimologija

Lietuvos pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos pavadinimas siejamas su upelio Lietava pavadinimu.[6] Kadangi tai nedidelis upelis, ši prielaida kelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. Istorikas Artūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžio leičiai, kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.[7]

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija.

Priešistorė ir ankstyvoji istorija

 
Kvedlinburgo metraščio ištrauka (tekste pažymėta vieta, kurioje minima Lietuva)

Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų.[8] Paleolito gyventojai priklausė Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūrinėms grupėms.[9] Mezolito gyventojai priklausė Nemuno ir Kundos kultūroms.[10] Pirmieji gyventojai buvo klajokliai, nuolatinių gyvenviečių nekūrė. VIII tūkst. pr. m. e. klimatas šilo, plėtėsi miškai. Gyventojai ėmė mažiau klajoti, užsiėmė vietine medžiokle, žvejyba, rinkimu. Žemdirbystė dabartinę Lietuvos teritoriją pasiekė III tūkst. pr. m. e. Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausanti Pamarių kultūra, kuri laikoma baltiška. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jų žemaičiai ir lietuviai.[11]

Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių ryšių su Romos imperija[12], bet prekiavo su Roma (žr. gintaro kelias). Apie 97 m.e.m. Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių metraštininkus pasiekė anksčiausiai. Klaudijus Ptolemėjus II a. jau žinojo galindus ir jotvingius, o ankstyvųjų viduramžių metraščiuose minimi prūsai, kuršiai ir žiemgaliai.[13]

Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo metraštyje aprašant vyskupo Brunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje 1009 metų[14] kovo 9 dieną. Vėlesniuose metraščiuose dar minima kita – vasario 14 d., tačiau metų įvairovė didelė. Brunono mirties datą 1009 m. mini 9 iš 25 šaltinių. Viename teigiama, esą tai įvyko 1002 m., penki įvardija 1008 m., vienas – 1010 m. Šaltiniuose nurodo bent septynias žūties vietas – tai Rusios–Lietuvos, Prūsijos–Rusios, Prūsijos–Rusijos–Lietuvos pasienis, Prūsija, Rusija, pečenegų žemės ir Vengrija. X–XI a. rusų metraščiai mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklę Kijevo Rusiai, metraščiuose minimas karinis Jaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183 m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai.[15] Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtiniai skirtumai, išsiskyrė karingieji kunigaikščiai iš kitų perimdami valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar I-ame tūkstantmetyje, tačiau anot vyraujančios istoriografinės sampratos valstybės susidarymas baigėsi tik XIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinės Lietuvos žemės ar Lietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.[16]

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Pagrindinis straipsnis – LDK.
 
Lietuviški kalavijai, XIII a.

XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapo Mindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi.[17] Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas.[18] Pagoniška Lietuva buvo nuolatinių Teutonų ir Livonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes. XIII a. pabaigoje susiformavo Gediminaičių dinastija (pirmieji žymūs dinastijos valdovai – Vytenis ir Gediminas).

Kunigaikštis Gediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnus Algirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolis Kęstutis. 1362 m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordą mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir įsitvirtino pietų Rusioje – Kijeve, Podolėje bei menkai apgyvendintoje Dykroje.[19] Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogine Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyne ir varžove.[20]

 
LDK teritorijos kitimas skirtingais laikotarpiais

XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė net Juodąją jūrą, valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas.[21] Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrė ir daugiakonfesė valstybė. Valdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų ir senoji slavų kanceliarinė kalba.[22]

1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga ir 1386 m. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija.[23] Pagal Krėvos aktą Jogaila įsipareigojo Lietuvą apkrikštyti ir 1387 m. atvykęs į Lietuvą pats dalyvavo krikštijimo akcijose, buvo įsteigta Vilniaus vyskupija.[24]

Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtino didysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti, didikai buvo įtraukti į valstybės politiką. 1399 m. Vytauto ir Ordos chano Tochtamyšo pajėgos buvo Aukso ordos pajėgų sumuštos prie Vorsklos upės. Šis pralaimėjimas lėmė tai, kad Vytautui nepavyko įgauti visiškai savarankiško statuso. 1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metu Žalgirio mūšyje buvo nugalėtas Teutonų ordinas. Ši pergalė ilgainiui lėmė tai, kad buvo pašalinta kelis amžius trukusi Teutonų ordino grėsmė.

1429 m. sausį Lucko kongrese remiant Šventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Vytautas gavo karaliaus titulą, tačiau pasiuntiniai, kurie vežė jam karūną 1430 m. rudenį buvo sustabdyti Lenkijos didikų. Buvo išsiųsta kita karūna, tačiau nesulaukęs karūnacijos Vytautas mirė ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje.[25]

Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kuris buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, išplėtė Jogailaičių įtaką Europoje. Lenkijos vasalu tapo Prūsija, Čekijos ir Vengrijos sostą užėmė Kazimiero sūnus Vladislovas II. 1492–1526 m. Vidurio Europoje gyvavo Jogailaičių valstybių sistema, apėmusi Lenkiją (su vasalinėmis Prūsija ir Moldavija), Lietuvą, Čekiją ir Vengriją.

Abiejų Tautų Respublika

Pagrindinis straipsnis – ATR.

Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę – šių valstybių santykiai XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ėmė pretenduoti į visas Rusios žemes. Visą XV a. rusenęs konfliktas su Maskva XV a. pabaigoje peraugo į karą.[26] Kelis dešimtmečius trukę karai išsekino šalį, neigiamai paveikė jos finansus, valstybė neteko didelės savo teritorijos dalies. Lietuvos kariuomenei pavyko pasiekti ir ženklių pergalių. 1514 m. rugsėjo 8 d. didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama 30 000 lietuvių ir lenkų kariuomenė Oršos mūšyje sumušė apie 80 000 Maskvos karių, užėmė jų stovyklą bei paėmė jų vadą ir daugybę karių į nelaisvę[27], bet LDK neįgijo persvaros šiame kare.

Kovose prieš Maskvą ir ypač prasidėjus Livonijos karui Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi paramos iš Lenkijos, kuri siekė įsitvirtinti Livonijoje ir reikalavo unijos stiprinimo. Be to, buvo baiminamasi Jogailaičių dinastijos išmirimo ir su tuo susijusio netikrumo dėl naujo valdovo.[28] Tokiomis aplinkybėmis sudaryta Liublino unija (1569 m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į vadinamąją Abiejų Tautų Respubliką, turėjusią bendrą valdovą ir bendrą Seimą, tačiau išlaikiusią atskiras sienas, muitus, kariuomenes, teisę, valstybines pareigybes ir institucijas.[29] Lietuvoje liko galioti Lietuvos statutas.[30]

Livonijos karas baigėsi Jam Zapolės paliaubomis, sudarytomis dešimčiai metų 1582 m. sausio 15 d. Pagal jas Abiejų Tautų Respublika atgavo Livoniją, Polocką ir Veližą, tačiau grąžino Didžiuosius Lukus Rusijos carystei. Paliaubos 1600 m. buvo pratęsto dar dvidešimčiai metų Levo Sapiegos diplomatinės misijos pas Borisą Godunovą metu.[31] faktiškai paliaubos nutrūko 1605 m. lenkų didikams pradėjus remti Dmitrijaus apsišaukėlio pretenzijas į Rusijos sostą ir prasidėjus 1605–1618 m. karui.

 
„Aukso laisvė“ – 1573 m. karaliaus rinkimai

XVI a. vid. – XVII a. vid. veikiami Renesanso ir protestantiškosios Reformacijos suklestėjo kultūra, menai ir švietimas. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Renkami valdovai turėjo patvirtinti visas bajorų anksčiau gautas teises. Didikų ir bajorų įtaka valstybėje labai sustiprėjo, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Seimai dažnai baigdavo nepriėmus jokių sprendimų, tam palankias sąlygas sudarė liberum veto teisė, teoriškai leidusi bet kuriam vienam atstovui atmesti bet kokį sprendimą. Savo klestėjimą Abiejų Tautų Respublika pasiekė XVII a. pradžioje. Seimuose dominavo didikai, kurie nebuvo linkę įsivelti į Trisdešimties metų karą. Neutralumas šiame kare leido išsaugoti šalį nuo politinių ir religinių konfliktų, kurie nusiaubė didžiąją Europos dalį. Abiejų Tautų Respublika kovojo su Švedija, Rusija ir Osmanų imperijos vasalais ir net rengė ekspansinius karus prieš savo kaimynes. Didžiosios suirutės Maskvoje metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė kelis kartus įžengė į Rusiją ir užėmė Maskvą, kurią išlaikė savo rankose nuo 1610 m. rugsėjo 27 d. iki 1612 m. lapkričio 4 d., kai buvo išstumti po apsiausties.[32]

XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jos sostinę Vilnių užėmė kazokų kariuomenė.[33] Rusijos kariuomenė nusiaubė miestą, jos bažnyčias ir dvarus. Buvo nužudyti 8-10 tūkst. gyventojų, miestas degė 17 dienų. Rusijos kariuomenė didelę dalį Lietuvos laikė užėmusi iki 1661 m. Tuo metu prarasta daug istorinio ir kultūrinio palikimo, didelė valstybės archyvo Lietuvos Metrikos dalis buvo prarasta arba išvežta į Maskvą. Valstybė dalį, kuri nebuvo užimta Rusijos, „Švedų tvano“ metu užėmė ir niokojo Švedijos kariuomenė.

XVIII a. pradžioje vykęs Šiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nuo 1717 m. „Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon. XVIII a. pabaigoje bandyta vykdyti valstybės valdymo reformas, tačiau, daugiausia dėl Rusijos priešinimosi, jos nebuvo sėkmingos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją, tačiau pagal 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją ji faktiškai buvo panaikinta.

Rusijos imperija

Pagrindinis straipsnis – Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje.
 
Rusijos imperijos gubernijos, ties dabartine Lietuvos teritorija

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavo Rusija. 1807 m. Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrė Varšuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m. Siekę atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę bajorai ir didikai palaikė Napoleoną. Po Nepoleono pralaimėjimo Varšuvos Kunigaikštystė atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas Kongreso Lenkija, nes jo egzistavimas buvo pagrįstas Vienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.

Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprinti rusifikacija. 1830 m. lapkritį Lenkijoje kilęs sukilimas Lietuvoje prasidėjo 1831 m. kovo mėn. Jame esminis vaidmuo teko bajorijai. Po jo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir daugelis katalikų vienuolynų, sukilimo dalyviai tremti į Rusiją. 1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas. Po 1863–1864 m. sukilimo įvestas spaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeisti kirilika. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupo M. Valančiaus bei J. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavo knygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjo stačiatikių bažnyčios protegavimas.

XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. civilizacijos lygį pasiekusi kultūra.

Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva

 
Vokiečių kariai Šiauliuose

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Per 1914–1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Su besitraukiančia Rusijos kariuomene traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausia Voroneže, Tambove, Jaroslavlyje, Sankt Peterburge, Maskvoje.

Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamą Oberostu.[34] Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18 d.-22 d. Vilniuje susirinko lietuvių konferencija,[35] kuri įkūrė Lietuvos Tarybą.[36] Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostine Vilniuje.[37] Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (tik 1918 m. vasario 16 dieną pirmininku buvo Jonas Basanavičius). Sekdama geopolitinę situaciją 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukė Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Stanislovas Narutavičius ir Petras Vileišis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktas Steigiamasis Seimas.[38] Skirtingai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, joje nebėra nuostatų dėl sąjungos su Vokietija. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918–1940 m.[39] 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo, o vasario 16 d. deklaracijos nepripažino.

Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918–1940 m.

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos istorija (1918–1940).
 
20 pirmosios Tarybos narių, 1917 m.
 
Kaunui tapus laikinąja sostine šiame pastate (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos įstaigos, 1919 m. balandžio 6 d. Prezidento priesaiką davė A. Smetona [40]

Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918 m. liepą Lietuvos Taryba išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimas buvo anuliuotas, monarchijos idėjos atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręsti Steigiamajam Seimui. 1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija.[41] Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, sudaryta pirmoji vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919 m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona.

Pasitraukus pagrindinėms vokiečių pajėgoms ir į Lietuvą veržiantis bolševikams prasidėjo kovos su jais. 1918 m. gruodžio 16 d. bolševikai paskelbė Lietuvos Sovietų Respubliką. Bolševikai užėmė Vilnių, Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine. 1919 m. vasario 27 d. Vilniuje bendrame Lietuvos ir baltarusijos Centrinių Vykdomųjų komitetų posėdyje paskelbta apie Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sukūrimą (Litbelas). Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir su bermontininkais bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919 m. lapkritį Radviliškio kautynėse. Su Sovietine Rusija taikos sutartis pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d. mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Lenkija okupavo ir vėliau aneksavo apie 20 proc. Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių.

1920 m. gegužės 15 d. susirinko pirmasis demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Jo priimti dokumentai ėmė reglamentuoti valstybės gyvenimą. Priimtos laikinoji (1920 m.) ir nuolatinė (1922 m.) Lietuvos konstitucijos, pradėtos įgyvendinti žemės, finansų, švietimo reformos. Įvesta sava valiuta – litas. Atidarytas Lietuvos universitetas. Sukurtos visos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Įsitvirtinus stabilumui šalyje, ją ėmė pripažinti užsienio valstybės. 1921 m. Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.[42]

1922 m. spalį buvo išrinktas Pirmasis Seimas. Jis prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį. Vienas svarbiausių to laikotarpio pasiekimų buvo Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos teritorijos 1923 m. ir jo tarptautinis pripažinimas 1924 m. Trečiasis Seimas prezidentu išrinko liaudininką Kazį Grinių, tačiau jo vadovavimas tęsėsi neilgai. 1926 m. gruodžio 17 d. valstybėje įvyko perversmas, kariškiai valdžią perdavė tautininkui A. Smetonai. Augustinui Voldemarui pavesta sudaryti vyriausybę. Prasidėjo autoritarinis valstybės valdymo tarpsnis, stiprinta vienos tautininkų sąjungos įtaka šalyje. 1927 m. paleistas Seimas, 1928 m. priimta nauja konstitucija stiprinanti prezidento galias. Palaipsniui buvo uždraustos opozicinės partijos, griežtinama cenzūra, siaurinamos tautinių mažumų teisės.[43]

Gyventojams situaciją sunkino ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ženkliai krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos. 1935 m. Suvalkijoje ir Dzūkijoje prasidėjo ūkininkų streikai. Jų metu be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė neramumus numalšino, 1936 m. pavasarį už riaušes nuteisti ir sušaudyti 4 valstiečiai.[44]

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse keičiantis regiono geopolitinei situacijai Lietuva buvo priversta priimti kaimyninių valstybių ultimatumus. 1938 m. kovo 17 d. ultimatumą paskelbė Lenkija reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“ ultimatumas buvo priimtas. Po metų, 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą Lietuvą įteikė Vokietija. Buvo reikalaujama perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuvos vyriausybė šį ultimaltumą taip pat priėmė.

Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai, vėliau papildomais protokolais Vokietija mainais už dalį Lenkijos Lietuvą atidavė sovietų įtakos sferai. Po Lenkijos žlugimo Sovietų Sąjunga, neprieštaraujant Vokietijai, pasiūlė sudaryti sutartį, pagal kurią Lietuvoje būtų dislokuotos sovietų karinės įgulos. Pagal 1939 m. spalio 10 d. su SSRS sudarytą sutartį Lietuva leido įkurti savo teritorijoje sovietų karines bazes ir atgavo Vilnių bei dalį Vilniaus krašto. 1940 m. sovietai ėmė kurti įtampą ir apkaltino Lietuvą Raudonosios armijos kareivių grobimu. Nors valdžia šiuos kaltinimus neigė, sovietai 1940 m. birželio 14 d. SSRS įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo pakeisti vyriausybę ir įsileisti sutartimis neribotą RA dalinių kontingentą, o tai reiškė valstybės okupaciją.[45]

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija 1940–1990 m.

 
Lietuvos formos akmuo dviem Sovietų Sąjungos Didvyriams (Mažeikių r., Rekečiai)
Pagrindiniai straipsniai – Baltijos šalių okupacija ir Lietuvos TSR.

Po ultimatumo 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo šalies teritoriją. Lietuvoje iškart pradėta vykdyti sovietizaciją – imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Taip pat uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Buvo paskelbta Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika, kuri įjungta į Sovietų Sąjungą. Lietuvos aneksiją pripažino ne visos valstybės. 1940 m. liepos 23 d. JAV paskelbta Velso deklaracija įspėjo Sovietų Sąjungą, kad Lietuvos aneksija nebus pripažinta, Ruzvelto nurodymu įsakyta įšaldyti Lietuvos, kaip okupuotos valstybės, finansinį kapitalą.

 
Ostlandas

Kartu su SSRS ir Vokietijos karo pradžia 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje įvyko sukilimas, buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė. Pastaroji tikėjosi vokiečių pripažinimo, tačiau naciai jos veiklą nutraukė ir Lietuvą įtraukė į vokiečių Ostlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinę sritį, valdomą civilinės administracijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas.[46] 1941–1944 m. buvo nužudyti 80–85 proc. Lietuvos žydų (130 000–140 000).[47][48]

1944 m. liepos–spalio mėn. frontui ritantis į Vakarus, operacijos „Bagrationas“ metu SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija.[49] Vėl atnaujintos politinės represijos, masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą vykdyti iki Stalino mirties 1953 m. Uždrausti bet kokie tautiškumo simboliai. Už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas.

Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstu Maskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbams SSRS gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.

Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę.[50] Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys, kurie tarybinės valdžios buvo vadinami banditais. Vienų norą pasitraukti į miškus ir priešintis ginklu lėmė okupacija, kitų – iš jų atimtas ūkis bei turtas. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su RA. Antrais etapas apėmė 1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečias etapas – 1949–1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas Jono Žemaičio-Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3–5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai.[51] Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomi Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė.[52] 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumai Kaune. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios sienos, Lietuvoje susikūrusi Helsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių.[53] Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.[54]

Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. ir dabartinė Lietuva

 
„Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio“ logotipas
 
Paradas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kovo 11 d.

1986 m. Tarybų Sąjungoje prasidėjus viešumo (glasnost) politikai viešasis gyvenimas laisvėjo. 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Sąjūdžio idėjas palaikantys asmenys būrėsi į LPS rėmimo grupes visoje Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 23 d. įvyko didžiulis mitingas Vilniaus Vingio parke. Jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Dar po metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines ir siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją suorganizuota „Baltijos kelio“ akcija.[55] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotas „Baltijos kelias“ buvo maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai parodė Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių siekį atsiskirti nuo SSRS[56].

1990 m. kovo 11 d. Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų vadovybė į jų požiūriu „vienašališkus“ Lietuvos veiksmus reagavo ekonomine blokada. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Ne tik šalies pramonei, bet ir gyventojams ėmė trūkti kuro, būtiniausių prekių, net karšto vandens. Ekonominė blokada truko 76 dienas, tačiau Lietuva neatsisakė nepriklausomybės deklaracijos.[57] Palaipsniui ūkiniai ryšiai imti atkūrinėti. Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio mėnesį. Tuo metu buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą. Dėl blogos ekonominės situacijos tikėtasi gyventojų paramos perversmui, tačiau į Vilnių ginti teisėtai išrinktos valdžios ir nepriklausomybės plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Perversmo bandymas baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Neilgai trukus pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d. pripažino Islandija. Plataus tarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė po nepavykusios rugpjūčio pučo Maskvoje. Tų pačių metų rugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją.

 
Nuo 1990 m., per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradicinis kaimas, pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje.

1992 m. spalio 25 d. LR piliečių referendume priimta šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pirmuoju Prezidentu po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. vasario 14 d. tiesioginių visuotinių rinkimų metu, buvo išrinktas Algirdas Brazauskas. Tų pačių metų rugpjūčio 31 d. išvesti paskutiniai sovietinės kariuomenės daliniai. Nuo 2004 m. kovo 29 d. Lietuva priklauso NATO blokui, o 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos politinė sistema.

Lietuva yra daugiapartinė parlamentinė respublika. Pagrindinis šalies įstatymas yra referendumo būdu 1992 m. spalio 25 d. priimta Konstitucija, galiojanti nuo 1992 m. lapkričio 6 d. Remiantis ja valdžią vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas.

Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Jų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kaip ir būdinga demokratinei respublikai, valdžia šalyje renkama rinkimais. Lietuvoje jie būna 4 rūšių: Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų – merų ir Europos parlamento atstovų.[58]

Prezidentas

 
Prezidentas Gitanas Nausėda

Prezidentas renkamas tautos 5 metų kadencijai ne daugiau kaip du kartus. Viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra užsienio politikos formavimas. Taip pat Prezidentas skiria ministrus, Ministrą Pirmininką ir teisėjus, yra vyriausias karinių pajėgų vadas. Dabartinis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda buvo išrinktas 2019 m.

Seimas

 
Lietuvos parlamentas – Seimas

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų parlamentas – Seimas. Jį sudaro 141 Seimo narys renkamas 4 metų kadencijai mišria rinkimų sistema (71 narys renkamas absoliučiosios daugumos būdu, o 70 – taikant proporcinį atstovavimą su galimybe reitinguoti partijų sąrašus). Rinkti Seimą teisę turi visi vyresni nei 18 m. piliečiai, būti renkami Seimo nariais – nuo 25 m.

Seimo partijos (pagal 2020 m. rinkimus)

Partija Narių skaičius
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai 50
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 32
Lietuvos socialdemokratų partija 13
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis 13
Laisvės partija 11
Darbo Partija 10
Išsikėlę patys 4
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga 3
Lietuvos socialdemokratų darbo partija 3
Laisvė ir teisingumas 1
Lietuvos žaliųjų partija 1

Vyriausybė

 
Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė

Vykdomoji valdžia yra Vyriausybės rankose. Ją sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, vadovaujantys ministerijoms, kurių Lietuvoje yra 14.

Ministrų kabineto sudėtis :[59]

Ministerija Vardas, pavardė Partija
Ministras Pirmininkas Ingrida Šimonytė Nepriklausoma
Aplinkos Simonas Gentvilas Liberalų sąjūdis
Energetikos Dainius Kreivys Tėvynės sąjunga
Ekonomikos ir inovacijų Aušrinė Armonaitė Laisvės partija
Finansų Gintarė Skaistė Tėvynės sąjunga
Krašto apsaugos Arvydas Anušauskas Tėvynės sąjunga
Kultūros Simonas Kairys Liberalų sąjūdis
Socialinės apsaugos ir darbo Monika Navickienė Tėvynės sąjunga
Susisiekimo Marius Skuodis Nepriklausomas
Sveikatos apsaugos Arūnas Dulkys Nepriklausomas
Švietimo, mokslo ir sporto Jurgita Šiugždinienė Tėvynės sąjunga
Teisingumo Evelina Dobrovolska Laisvės partija
Užsienio reikalų Gabrielius Landsbergis Tėvynės sąjunga
Vidaus reikalų Agnė Bilotaitė Tėvynės sąjunga
Žemės ūkio Kęstutis Navickas Tėvynės sąjunga

Kariuomenė

 
Lietuvos karinių oro pajėgų straigtasparnis

Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos: Sausumos pajėgos, Oro pajėgos, Jūrų pajėgos, Specialiųjų operacijų pajėgos ir atskirieji vienetai (atskirieji batalionai, valdybos, junginiai, tarnybos, departamentai ir kt.). Nuo 2004 m. Lietuva priklauso NATO. 2017 m. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė. Šis sprendimas demonstruoja NATO aljanso solidarumą, vienybę ir yra patikimo atgrasymo ir pasiruošimo kolektyvinei gynybai išraiška. Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautinėse operacijose. Šiuo metu Lietuvos karių yra vykdomose operacijose Malyje, Somalyje, Afganistane, Kosove. Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse operacijose yra pagrįstas Lietuvos pasirašytomis kolektyvinės gynybos ir saugumo sutartimis. Vykdydama šiuos įsipareigojimus Lietuva prisideda prie tarptautinės bendruomenės pastangų stiprinti saugumą ir stabilumą euroatlantinėje erdvėje, tuo pačiu Lietuva įgyvendina savo užsienio politikos prioritetus.[60] 2017 m. Lietuva pateko į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių aštuntuką, lyginant su ekonomikos dydžiu, rodo Aljanso paskelbti duomenys. Šalis krašto apsaugai 2017 m. skyrė 1,77 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuva įsigijimams skiria kiek daugiau nei 31 proc. viso gynybos biudžeto ir pagal tai užima trečią vietą Aljanse. Lietuva ilgą laiką atsiliko nuo NATO sąjungininkų pagal išlaidas gynybai, bet pastaraisiais metais ėmė sparčiai didinti finansavimą. 2018 m. Lietuva gynybai numato skirti 2,06 proc. BVP ir pasiekti NATO reikalaujamą finansavimo standartą.[61]

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos administracinis suskirstymas.
 
Lietuvos savivaldybių žemėlapis

Lietuvos teritorija suskirstyta į 60 savivaldybių. 1995–2010 m. buvo 10 apskričių, tačiau jos panaikintos kaip administraciniai vienetai, nors kaip teritoriniai vienetai dar išlikę (dažnai vadinamos regionais). Savivaldybėse yra 546 seniūnijos, seniūnijos skirstomos į seniūnaitijas (nuo 2009 m.).

Savivaldybės:

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos geografija.
 
Gamtinis Lietuvos žemėlapis

Lietuva yra Vidurio Europos šalis (Jungtinės Tautos ją priskiria Šiaurės Europai). Nuo Lietuvos teritorijos geografinio centro ties Ruoščiais iki šiaurės ašigalio yra 3870 km, iki pusiaujo apie 6130 km, iki Grinvičo dienovidinio – 1488 kilometrai. 26 km į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Purnuškių kaimo ir Bernotų piliakalnio, yra Prancūzijos nacionalinio geografijos instituto nustatytas Europos geografinis centras (54° 54′ šiaurės platumos ir 25° 19′ rytų ilgumos). Labiausiai į rytus nutolusi Lietuvos vietovė yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje ties Rimaldiškių ir Vosiūnų kaimais (26° 51′ rytų ilgumos), į vakarus – ties Nida (20° 56′ rytų ilgumos), į šiaurę – Biržų rajono savivaldybės teritorijoje ties Aspariškių kaimu (56° 27′ šiaurės platumos), į pietus – Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje ties Musteikos kaimu (53° 54′ šiaurės platumos). Toje pačioje geografinėje platumoje vakariau Lietuvos yra Danija, Didžioji Britanija (Anglijos šiaurinė dalis), ryčiau – Baltarusija ir Rusijos centrinės sritys, toje pačioje geografinėje ilgumoje šiauriau yra Latvija, Estija, Suomija, piečiau – Rytų Lenkija, Ukrainos vakarinė dalis, Rumunija, Bulgarija, Graikija.[62]

Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė už Nyderlandus (41,5 tūkst. km²), Belgiją (30,5 tūkst. km²), Daniją (43,1 tūkst. km²), Šveicariją (41,2 tūkst. km²), Estiją (45,2 tūkst. km²), mažesnė – už Austriją (83,9 tūkst. km²), Čekiją (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi su Latvija (64,6 tūkst. km²) ir Airija (70,3 tūkst. km²).

Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min. 20 sek. anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra PL + 2 h (kaip Helsinkis, Ryga, Atėnai, Jeruzalė). Lietuvoje naudojama sezoninė laiko skaičiavimo kaita.[63]

Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalis Rytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo iš jūrinio į žemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje.

Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.

Klimatas

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos klimatas.
 
Lietuvai būdingas lygumų, upių ir ežerų, pelkių bei miškų kraštovaizdis.
Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)
Mėnesis
Sau
Vas
Kov
Bal
Geg
Bir
Lie
Rug
Rug
Spa
Lap
Gru
Vidutinė šilčiausia
-2
-2
+5
+14
+15
+16,4
+17,5
+15
+13
+10
+5
0
Vidutinė vėsiausia
-5
-5
-2
0
+8
+10
+11
+10
+8
+2
0
-5

Lietuvos klimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, iš jūrinio pereinantis į žemyninį. Žemyninis klimatas ryškesnis šalies rytuose. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, o žiemą apie -5 °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30 °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20 °C, o naktimis ir iki -30 °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenka rudeniui, žiemai ir pavasariui. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyrauja anticiklonai.

Temperatūrų rekordai

 
Netoli Nidos yra aukščiausios Europoje dreifuojančios Kuršių nerijos smėlio kopos (UNESCO pasaulio paveldo objektas).[64]

Lietuvos temperatūrų rekordai pagal mėnesius. Absoliutūs metų karščio ir šalčio rekordai paryškinti ir pabraukti.[65]

Lietuvos temperatūrų rekordai (°C)
Mėnesis
Sau
Vas
Kov
Bal
Geg
Bir[66]
Lie
Rug
Rug
Spa
Lap
Gru
Karščio rekordai
+12,6
+16,5
+21,8
+31,0
+34
+35,7
+37,5
+37,4
+35,1
+26
+18,5
+15,6
Šalčio rekordai
-40,5
-42,9
-37,5
-23,0
-6,8
-2,8
+0,9
-2,9
-6,3
-19,5
-23
-34

Kraštovaizdis

Lietuvos kraštovaizdžio tipai:

  • molingosios lygumos – 55,2 proc;
  • kalvotos moreninės aukštumos – 21,2 proc;
  • smėlingosios lygumos – 17,8 proc;
  • upių slėniai – 3,6 proc;
  • pajūrio lygumos – 2,2 proc.

Upės ir ežerai

Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų.[67] Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė – Nemunas, kurio ištakos yra Baltarusijoje. Nemuno baseinas apima apie 70 proc. šalies teritorijos. Ilgiausia tik Lietuvos teritorija tekanti upė yra Šventoji. Pagrindinis upių vandens šaltinis yra krituliai, po žiemos tirpstantis sniegas neretai sukelia upių potvynius. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.

 
Nemunas, Jurbarko raj.

Ilgiausios Lietuvos upės:

  1. Nemunas – 937 km (Lietuvos teritorijoje – 475 km),
  2. Neris – 510 km (234 km),
  3. Venta – 343 km (161 km),
  4. Šešupė – 298 km (209 km),
  5. Mūša (Lielupė) – 284 km (133 km).

Didžiausi Lietuvos ežerai:

  1. Drūkšiai – 44,8 km²;
  2. Dysnai – 24,0 km²;
  3. Dusia – 23,3 km²;
  4. Sartai – 13,4 km²;
  5. Luodis – 12,9 km².

Lietuvos reljefas

 
Žemaičių aukštuma

Reljefą sudaro:

Kalvos

Aukščiausių kalvų absoliutūs aukščiai:

  1. Aukštasis kalnas – 293,8 m;
  2. Juozapinė – 293,6 m;
  3. Kruopynė – 293,4 m;
  4. Nevaišiai – 288,9 m;
  5. Būdakalnis (Ažušilis) – 284,8 m.

Miškai

 
Mišrus Svilių miškas
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos miškai.

Didžiausi Lietuvos miškų masyvai:

Miškų plotų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis (procentais):

Ekonomika

 
Saltoniškės. Šalies IT mazgas
 
Konstitucijos pr. Šalies finansinis centras
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos ekonomika.

1990 m. atkūrūs Nepriklausomybę pradėta sovietinės ekonomikos pertvarkymas į laisvos rinkos ekonomiką.

2000–2008 m. BVP sparčiai augo (rekordas 2003 m. +10,3%). Dėl 2007–2008 m. finansų krizės, 2009 m. BVP krito 14,8%.[68] Nuo 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti. 2013 m. Pasaulio bankas Lietuvą priskyrė prie išsivysčiusių šalių, o 2015 m. Tarptautinis Valiutos Fondas Lietuvai suteikė „pažengusios ekonomikos“ statusą. Lietuva turi labai aukštą Žmogaus raidos indeksą ir yra pažengusi daugelyje sričių. Lietuva Europos Sąjungoje užima pirmą vietą pagal konkurencingumo augimą, 28 vietą pasaulyje pagal lyčių lygybę (lenkia tokias šalis kaip Ispanija, Prancūzija, Estija ar Rusija), 32 vietą pagal spaudos laisvę (lenkia tokias šalis kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Rusija), 43 vietą pasaulyje pagal Transparency International sudaromą Korupcijos suvokimo indeksą, lenkdama tokias šalis kaip Italija, Graikija ir Čekija, toli palikdama tokias šalis kaip Rusija, Meksika ar Brazilija. 2015 m. sausio 1 d. Lietuva tapo eurozonos nare, euras pakeitė nuo 1993 m. galiojusią nacionalinę valiutą litą.[69]

Lietuva laikoma žemos politinės ir ekonominės rizikos šalimi, jos BVP augimas yra vienas didžiausių Europoje. Lietuva yra aukšto pragyvenimo lygio šalis, pagal ūkio raidos, nominalaus BVP, BVP vienam gyventojui ir kitus parametrus ji tarptautinių organizacijų priskiriama prie aukšto išsivystymo valstybių. Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva lenkia Estiją ir Latviją, visas posovietines šalis, Graikiją ir Portugaliją. Ekonomikos plėtrai svarbūs faktoriai yra makroekonominis stabilumas, tarptautinės prekybos ryšiai, geopolitinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų. Tarp pažangių ūkio šakų yra biotechnologijų, farmacijos pramonė, lazerių gamyba.

Makroekonomikos rodikliai

 
Lietuvos BVP pokytis 1996–2006 m.

Lietuvos BVP rodikliai 2011−2019 m.:[70]

Rodiklis Metai
2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019
Realus metinis
BVP pokytis, % 		6,0 3,8 3,6 3,5 2,0 2,6 4,0 3,6 3,9
Nominalus BVP, mlrd. Eur 31,2 33,3 35,0 36,5 37,3 38,9 42,3 45,3 48,4

Vidutinė metinė infliacija[71] ir valstybės skola:[72][73][74]

Rodiklis Metai
2011 2012 2013 2014 2015 2016 2017 2018 2019
Vidutinė metinė
infliacija, % 		4,1 3,2 1,2 0,2 -0,7 0,7 3,7 2,5 2,2
Nominali valdžios
sektoriaus skola, mln. Eu 		13 264 13 550 14 825 15 940 15 524 16 630 15 425
Valdžios skolos
santykis su BVP, % 		37,2 39,8 38,7 40,6 42,6 39,7 39,1 33,8 36,2

Sukauptos tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis investuotojas[75]

2016-12-31 2015-12-31
mln. Eur struktūra, % pokytis, palyginti su 2015-12-31 % mln. Eur struktūra, %
Iš viso 13 066,24 100,0 -3,2 13 496,82 100,0
Švedija 2 496,73 19,1 -20,0 3 122,24 23,1
Nyderlandai 1 585,68 12,1 -6,2 1 691,33 12,5
Vokietija 1 315,42 10,1 5,5 1 246,53 9,2
Lenkija 967,82 7,3 37,9 694,74 5,1
Norvegija 919,18 7,0 9,9 836,18 6,2
Estija 696,41 5,3 0,7 691,53 5,1
Kipras 660,88 5,1 42,3 464,58 3,4
Danija 591,06 4,5 4,6 564,83 4,2
Suomija 588,29 4,5 4,1 564,89 4,2
Malta 405,42 3,1 -7,1 436,60 3,2
Kitos šalys 2 849,35 21,9 -10,5 3 183,37 23,8

Užimtumas ir socialiniai rodikliai

Pagal Jungtinių Tautų 2019 m. paskelbtą statistiką, iš 189 valstybių Lietuva užėmė 34-ą vietą ir pateko į itin aukšto išsivystymo valstybių kategoriją, vertinant pagal Žmogaus socialinės raidos indeksą.[76]

2019 m. duomenimis Lietuvoje absoliutaus skurdo riba buvo 251 eurų pajamos per mėnesį asmeniui.[77] 2011 m. 20 % Lietuvos gyventojų priklausė skurdo rizikos lygiui (t. y. jų mėnesinės pajamos buvo mažesnės už skurdo ribą).[78]

Užimtumo rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą:[79]

Rodiklis Metai
2012 2013 2014 2015 2016
Užimtumo lygis, % 50,0 51,2 52,6 53,8 55,6
Nedarbo lygis, % 13,4 11,8 10,7 9,1 7,9

Socialiniai rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą:[80]

Rodiklis Metai
2012 2013 2014 2015 2016
Vidutinis bruto
mėnesinis atlyginimas, Eu 		615,1 646,3 677,4 714,1 774,0
Valstybinė vidutinė
mėnesinė pensija, Eu 		236,2 238,1 240,3 244,5 255,3

Užsienio prekyba

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos užsienio prekyba.

Lietuvos užsienio prekybos balansas 2007−2013 m. buvo neigiamas. 2013 m. Lietuvos eksportas sudarė 84 779,0 mln. Lt, importas – 91 521,4 mln. Lt.[81][82] 2007−2011 m. nesikeitė 5 didžiausios importo rinkos ir 4 didžiausios eksporto rinkos.

2011 m. eksporto rinkos[83]

Vieta Valstybė Procentai
1   Rusija 11,6 %
2   Latvija 10,2 %
3   Vokietija 9,3 %
4   Lenkija 7,0 %
5   Estija 6,6 %
6   Nyderlandai 6,1 %
7   Baltarusija 5,2 %
8   Jungtinė Karalystė 4,1 %
9   Prancūzija 4,1 %
10   Švedija 3,6 %

2011 m. importo rinkos[84]

Vieta Valstybė Procentai
1   Lenkija 32,8 %
2   Vokietija 9,7 %
3   Rusija 9,1 %
4   Latvija 6,6 %
5   Nyderlandai 4,9 %
6   Švedija 3,3 %
7   Italija 3,2 %
8   Belgija 3,1 %
9   Estija 2,8 %
10   Baltarusija 2,5 %

Lietuvos bendrovės

 
Thermo Fisher Scientific Baltics

Pagal pajamas pirmauja „ORLEN Lietuva“, „Maxima Grupė“ užima antrą vietą.[85]

Veikia Skandinavijos bankai: SEB, „Swedbank“, „Luminor Bank“, „Danske Bank“. Tarptautinės įmonės: „Thermo Fisher Scientific Baltics“, „Phillip Morris“, „Mondelez“, „Tele2“, „Circle K“ ir kitos. 2011 m. regioninį biurą Vilniuje atidarė „Western Union“.[86] 2009–2019 m. veikė Barclays technologijų centras Lietuvoje.

Infrastruktūra

Transportas

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos transportas.
 
Lietuvos E kategorijos kelių žemėlapis

Klaipėda yra vienintelis šalies prekybinis uostas. 2011 m. Klaipėdos jūrų uoste ir Būtingės naftos terminale perkrautas rekordinis kiekis − 45,5 mln. tonų krovinių.[87] Šalyje veikia keturi tarptautiniai oro uostai: Vilniaus oro uostas (didžiausias, 2008 m. aptarnavęs 2,048 mln. keleivių),[88] Kauno oro uostas, Palangos oro uostas ir Šiaulių oro uostas.

Lietuvoje veikia 1775,3 km geležinkelio linijų, iš kurių 1753,5 km plačios („rusiškos“) 1520 mm vėžės. 21,8 km ilgio „europinės“ 1435 mm vėžės geležinkelis jungia Lietuvą su Lenkija.[89] Maršrute Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai veikia 68,4 km ilgio siaurojo 750 mm pločio vėžės geležinkelio linija, ilgiausia tokia Europoje. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis naudojamas turizmo reikmėms.

Lietuvos kelių ilgiai 2011 m. pabaigos duomenimis (kilometrais).[90]

Geležinkelis Automobilių
keliai 		E kategorijos
automobilių keliai 		Troleibusų
linijos 		Vidaus vandenų
keliai 		Eksploataciniai
naftos vamzdynų
1 767,6 82 911 1642 266,2 452 500

Energetika

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos energetika.

Lietuvos pagrindiniais elektros energijos tiekėjais yra Lietuvos elektrinė (instaliuotoji galia − 1,8 GW.),[91] Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (gali palaikyti 900 MW galios tiekimą ne mažiau 12 val.)[92] ir Kauno hidroelektrinė (instaliuotoji galia − 100,8 MW.[93]). Visas jas valdo AB „Lietuvos energijos gamyba“. Valstybės aukštos įtampos elektros tinklų operatorius yra AB „Litgrid“, žemos ir vidutinės įtampos tinklų − AB „ESO“.[94]

Papildomi elektros energijos kiekiai gaminami nuolat veikiančiose termofikacinėse elektrinėse (kaip Kauno termofikacinė elektrinė, Mažeikių elektrinė), vėjo ir vandens jėgainėse.

Lietuvos energetikos sistemos instaliuotoji galia pagal pagaminimo būdą 2012 m. duomenimis, megavatais (MW):[95]

Kondensacinės
elektrinės 		Atominės
elektrinės 		Termofikacinės
elektrinės 		Hidroelektrinės Hidroakumuliacinės
elektrinės 		Blokinės įmonių
elektrinės 		Atsinaujinančios energijos
elektrinės (vėjo)
1 955 0 803 128 900 164 339 (274)

Iš viso Lietuvoje 2011 m. duomenimis nutiesta 6683,2 km aukštos įtampos elektros linijų (iš jų: 1671,6 km 330−400 kV įtampos oro linijos, 4967 km − 110 kV įtampos oro linijos).[96]

Ignalinos atominės elektrinės pirmasis elektrinės reaktorius sustabdytas 2004 m. vykdant stojimo į ES sąlygas. Paskutinis reaktorius buvo sustabdytas 2009 m. gruodžio mėn. 31 d. 23 valandą nakties. Buvo ruošiamasi statyti naują atominę elektrinę. Naujos atominės elektrinės statyba rūpinosi valstybės valdoma bendrovė UAB „Visagino atominė elektrinė“.[97] 2012 m. referendume dauguma Lietuvos piliečių nepritarė AE statybai.[98]

Sustabdžius IAE pasikeitė Lietuvos elektros importo-eksporto rinka. Palyginimui: 2009 m. 70 % Lietuvoje suvartojamos elektros energijos buvo pagaminama vien IAE.[99] 2011 m. − 63 % energijos buvo importuota.[100]

Stambiausi Lietuvos miestų šilumos tiekėjai pagal instaliuotąją galią, megavatais (MW):[101]

Vilniaus
energija 		Kauno
energija 		Klaipėdos
energija 		Alytaus
energija 		Panevėžio
energija 		Šiaulių
energija 		Marijampolės
šiluma
2 332 2 088 1 017 457 399 299 296

Turizmas

2016 m. duomenimis Lietuvoje apsilankė ir bent vieną naktį praleido 1,49 mln. turistų iš užsienio šalių. Didžiausią jų skaičių sudarė svečiai iš Vokietijos (174,8 tūkst.), Baltarusijos (171,9 tūkst.), Rusijos (150,6 tūkst.), Lenkijos (148,4 tūkst.), Latvijos (134,4 tūkst.), Ukrainos (84,0 tūkst.), Jungtinės Karalystės (58,2 tūkst.).[102] Šalyje jaučiama intensyvėjančio vidaus turizmo tendencija. Lankytinų vietų šiuo metu priskaičiuojama iki 1000. Daugiausia turistų sulaukia didieji miestai Vilnius, Klaipėda, Kaunas ir kurortai Neringa, Palanga, Druskininkai, Birštonas.

Mokslas ir technologijos

2016 m. duomenimis Lietuvoje 31 500 specialistų dirbo IT srityje. Šalis turi prieinamiausią internetą ES ir sparčiausią belaidį ryšį visame pasaulyje.[103] 2016 m. duomenimis šalyje veikia trys aukštųjų technologijų įmonių asociacijos: Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija ir Lietuvos kosmoso asociacija.[104] Lietuvoje veikia aukšto lygio biotechnologijos kompanijos Ekspla ir Šviesos Konversija, kurios specializuojasi lazerių gamyboje.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos gyventojai.
 
Gyventojų tankumas pagal savivaldybes 2012 m.

Demografija

2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,79 mln. gyventojų. 1992 m. Lietuvoje pasiektas maksimalus 3,7 mln. gyventojų skaičius. Po to gyventojų tolydžiai mažėjo ir tik 2019 m. buvo užfiksuotas nežymus padidėjimas.[105] 2000 m. gyventojų sumažėjo iki 3,5 mln., o 2010 m. – iki 3,32 mln. 2012 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų.[106]

Gyventojų skaičiaus mažėjimo pagrindinė priežastis yra emigracija bei didesnis mirtingumas nei gimstamumas. Daugiausia Lietuvos gyventojų emigravo į Vakarų šalis, kur rado geresnes sąlygas darbo rinkoje. Taigi tarp emigrantų daugiausia darbingo amžiaus žmonių. Pagrindinės kryptys – Skandinavija, Jungtinė Karalystė, Airija. Jungtinėje Karalystėje gyvenamąją vietą deklaravo 124 000 emigrantų.[107] Airijoje – 40 000, Norvegijoje – 24 000.[108] Įvairiais skaičiavimai Vakarų šalyse gyvena ir dirba apie 200 000 Lietuvos piliečių. Pačioje Lietuvoje 4,3 % gyventojų yra gimę užsienyje.[109] 2011 m. iš Lietuvos išvyko 54 000 gyventojų, 16 000 atvyko,[110] 2013 išvyko 39 000 gyv.,[111] kitais metais – 36 600, o 2015 m. – 44 500[112] 2016 emigravo 51 000 gyventojų,[113] 2017 m. – 57 200.[114][115] 2018 m. į šalį atvyko 12 300 asmenų, iš jų 5 700 ukrainiečių, 26 proc. iš Baltarusijos ir 6 proc. iš Rusijos.

Žemiausias gimstamumo rodiklis pasiektas 2002 m., kai gimė 30 000 kūdikių (8,6/1000 gyventojų), nuo to laiko šis rodiklis kiek išaugo: 2010 m. gimė 35 625 kūdikliai (10,8/1000 gyventojų). Vaikų skaičius vienai moteriai siekia 1,21. Didžiausias mirtingumas yra rytiniuose šalies rajonuose, kuriuose labiausiai jaučiamas gyventojų senėjimas. 2007 m. Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų rajonuose buvo užregistruota 20 mirčių tūkstančiui gyventojų (šalies vidurkis tais metais buvo 13,5 mirčių tūkstančiui gyventojų). Prie didelio mirtingumo prisideda vienas didžiausių Europoje savižudybių skaičius.[116]

Didžioji dalis gyventojų gyvena miestuose. Šis rodiklis sparčiai keitėsi po Antrojo pasaulinio karo. 1959 m. dar trys penktadaliai gyventojų gyveno kaime, 1970 m. santykis susilygino, o 1990 m. jau du trečdaliai gyventojų gyveno miestuose. Šiuo metu keturiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai) gyvena daugiau nei 1 000 000 gyventojų.

100% vyresnių nei 15 metų šalies gyventojų yra raštingi. Vidutinė gyvenimo trukmė vyrams yra 80 metų, moterims – 85 metai.[117] Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, trukmė pailgėjo maždaug 4 metais.

 
 
Demografinė raida tarp 1528 m. ir 2020 m.
1528 m.sur. 1650 m. 1790 m.sur. 1897 m.sur. 1913 m. 1923 m.sur. 1940 m. 1942 m.sur. 1950 m. 1955 m.
330 000 960 000 990 000 2 536 000 2 828 000 2 620 000 3 084 000 2 790 000 2 573 000 2 613 000
1959 m.sur. 1965 m. 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 1991 m. 1995 m. 2001 m.sur. 2005 m. 2011 m.sur.
2 711 000 2 954 000 3 100 000 3 398 000 3 690 000 3 704 000 3 629 000 3 483 972 3 414 000 3 052 588
2015 m. 2020 m. - - - - - - - -
2 921 262 2 794 329 - - - - - - - -

Duomenys:[118][119][120][121][122]

Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis

Didžiausia Lietuvos tauta yra lietuviai, jie sudaro daugiau nei 86 proc. gyventojų. Lietuviai sudaro gyventojų daugumą visose savivaldybėse, išskyrus Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono.

Didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje yra lenkai. 1959 m. lenkai sudarė 8,5 % Lietuvos gyventojų, bet nuo to laiko jų procentas nuolat mažėjo ir 2015 m. buvo 5,6 %. Lietuvos lenkai daugiausiai gyvena Vilniaus apskrityje, kur jie 2001 m. sudarė net 25,4 % visos populiacijos. Vilniaus ir Šalčininkų rajone lenkų tautybės gyventojų yra dauguma (atitinkamai 52 proc. ir 77 proc. gyventojų). Vilniaus mieste lenkų yra apie 16,5%. Lietuvoje sparčiai mažėja rusų tautybės žmonių dalis: 1989 m. jie sudarė 9,4 % visos populiacijos, 2001 m. – 6,3 %, o 2011 m. – 5,8 %.[123] 2001 m. surašymo duomenimis, rusai sudaro 13,4 % Utenos apskrities, 11,6 % Vilniaus apskrities ir 11,4 % Klaipėdos apskrities gyventojų. Kitose apskrityse jų dalis neviršijo 4 %. Pagal 2011 m. gyventojų surašymą rusai sudarė apie 12 proc. Vilniaus ir apie 19,6 proc. Klaipėdos gyventojų. Visagino mieste rusai sudaro gyventojų daugumą (52 proc.). 2015 m. rusai sudarė 4,78 % visų Lietuvos gyventojų.[123]

Lietuvos piliečių nacionalinė sudėtis[124] [125][126]
Vieta Tauta 2015 m. 2011 m. 2001 m. 1989 m. 1979 m.
1 Lietuviai 86,67 proc. / 2 531,843 mln. 84,16 proc. / 2 561,314 mln. 83,45 proc. / 2 907,293 mln. 79,6 proc. / 2 924,3 mln. 80,0 proc. / 2 712,2 mln.
2 Lenkai 5,61 proc. / 163,858 tūkst. 6,58 proc. / 200,317 tūkst. 6,74 proc. / 234,989 tūkst. 7,0 proc. / 258,0 tūkst. 7,3 proc. / 247,0 tūkst.
3 Rusai 4,78 proc. / 139,507 tūkst. 5,81 proc. / 176,913 tūkst. 6,31 proc. / 219,789 tūkst. 9,4 proc. / 344,5 tūkst. 8,9 proc. / 303,5 tūkst.
4 Baltarusiai 1,34 proc. / 39,159 tūkst. 1,19 proc. / 36,227 tūkst. 1,23 proc. / 42,866 tūkst. 1,7 proc. / 63,2 tūkst. 1,7 proc. / 57,6 tūkst.
5 Ukrainiečiai 0,69 proc. / 20,225 tūkst. 0,54 proc. / 16,423 tūkst. 0,65 proc. / 22,488 tūkst. 1,2 proc. / 44,8 tūkst. 1,0 proc. / 32,0 tūkst.
6 Žydai 0,08 proc. / 2,267 tūkst. 0,10 proc. / 3,050 tūkst. 0,12 proc. / 4,007 tūkst. 0,3 proc. / 12,4 tūkst. 0,4 proc. / 14,7 tūkst.
7 Totoriai 0,07 proc. / 2,078 tūkst. 0,09 proc. / 2,793 tūkst. 0,09 proc. / 3,235 tūkst. 0,1 proc. / 5,2 tūkst. 0,1 proc. / 4,0 tūkst.
8 Vokiečiai 0,10 proc. / 2,831 tūkst. 0,08 proc. / 2,418 tūkst. 0,09 proc. / 3,243 tūkst. 0,1 proc. / 2,1 tūkst. 0,1 proc. / 2,6 tūkst.
9 Čigonai 0,07 proc. / 2,063 tūkst. 0,07 proc. / 2,115 tūkst. 0,09 proc. / 2,571 tūkst. 0,1 proc. / 2,7 tūkst. 0,1 proc. / 2,3 tūkst.
10 Latviai 0,11 proc. / 3,144 tūkst 0,07 proc. / 2,025 tūkst. 0,07 proc. / 2,955 tūkst. 0,1 proc. / 4,2 tūkst. 0,1 proc. / 4,4 tūkst.
11 Armėnai ? 0,04 proc. / 1 233 tūkst. 0,04 proc. / 1 477 tūkst. ? ?
12 Azerbaidžaniečiai ? 0,02 proc. / 0,648 tūkst. 0,02 proc. / 0,788 tūkst. ? ?
13 Moldavai ? 0,02 proc. / 0,540 tūkst. 0,02 proc. / 0,704 tūkst. ? ?
14 Gruzinai ? 0,01 proc. / 0,372 tūkst. 0,01 proc. / 0,437 tūkst. ? ?
15 Estai ?. 0,01 proc. / 0,314 tūkst. 0,01 proc. / 0,419 tūkst. ? ?
16 Karaimai ? 0,01 proc. / 0,241 tūkst. 0,01 proc. / 0,273 tūkst. ? ?
17 Kitų tautybių 0,47 proc. / 13,639 tūkst. 0,12 proc. / 3,508 tūkst. 0,10 proc. / 3,517 tūkst. ? ?
18 Nenurodė tautybės 0,01 proc. / 0,648 tūkst. 1,08 proc. / 32,978 tūkst. 0,95 proc. / 32,921 tūkst. ? ?
Bendras Lietuvos piliečių skaičius 100,0 proc. / 2 921,262 mln 100,0 proc. / 3 043,429 mln. 100,0 proc. / 3 483,972 mln. 100,0 proc. / 3 674,8 mln. 100,0 proc. / 3 391,5 mln.


  •  
    Lenkų mažuma pagal procentus savivaldybėse
  •  
    Rusų mažuma pagal procentus savivaldybėse

Kalbos

Pasiskirstymas pagal gimtąsias kalbas (2011 m. surašymo duomenys)[127]:

  • lietuvių – 84,9 % (2 583 745 gyventojai);
  • rusų – 7,2 % (218 383);
  • lenkų – 5,3 % (160 506);
  • baltarusių – 0,23 % (7 114);
  • ukrainiečių – 0,18 % (5 340);
  • kitos – 0,24 % (7 190);
  • nenurodė – 1,44 % (43 906).

Pagal 2001 m. surašymą, iš 577 tūkst. ne lietuvių tautybės gyventojų, 356 tūkst. moka lietuvių kalbą. Didžiausią jų dalį sudaro lenkai, rusai ir baltarusiai. Rusų kalbą iš viso moka 68 % Lietuvos gyventojų, anglų – 17 % (mieste – 21 %, kaime – 9 %), lenkų – 14,6 %, vokiečių – 8 %, prancūzų – 2 %. Rusų kalbą moka 64 % lietuvių ir 77 % lenkų.[128] 2005 m. Eurobarometro apklausa pateikia kiek kitokius duomenis. Pasak jos, 80 % Lietuvos gyventojų gali susikalbėti rusiškai (neskaitant tų, kuriems rusų kalba yra gimtoji), 32 % – angliškai, 15 % – lenkiškai ir 14 % – vokiškai.[129] Tokie dideli duomenų skirtumai tikriausiai yra todėl, kad gyventojų surašyme buvo skaičiuojami tik gerai mokantys nurodytas kalbas, o Eurobarometro apklausoje – visi gebantys susišnekėti.

Eurobarometro apklausa taip pat atskleidė, kad, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, lietuviai moka daug kalbų. 92 % Lietuvos gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 51 % – bent dvi, ir 16 % – bent tris kalbas. Pagal Europos Sąjungos vidurkį, tik 56 % žmonių moka bent vieną, 28 % bent dvi ir 11 % bent tris kalbas neskaitant gimtosios.[129]

Religija

 
Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Nuo XIV a., po Lietuvos krikšto, šalyje vyrauja katalikybė. Dvasininkai buvo įtakingi, XX a. pirmoje pusėje dalyvavo politiniame gyvenime, sovietmečiu kai kurie kunigai buvo disidentais. Tiek katalikų, tiek kitų bažnyčių veikla sovietų okupacijos metu varžyta, kunigai persekioti, kalinti, tremti. XX a. pirmoje pusėje ~9% Lietuvos gyventojų buvo liuteronai, po Antrojo pasaulinio karo jų ženkliai sumažėjo.

Nuo XIV a. Lietuvoje minimas Islamas, anksčiau sietas vien su Lietuvos totorių bendruomene.

Atkūrūs Nepriklausomybę šalyje misijas pradėjo ir tikinčiųjų bendruomenes sukūrė evangelikų bažnyčios.

2011 m. surašyme 83,7 % deklaravo kokį nors tikėjimą, 6,1 % teigė esą netikintys ir 10,1 % nenurodė arba negalėjo atsakyti. Gyventojų pasiskirstymas pagal religiją:[130]

2001 m. dauguma stačiatikių buvo susitelkę Vilniaus ir Klaipėdos miestuose, kur jie sudarė atitinkamai 9,7 % ir 15,5 % visų miesto gyventojų. Netikintieji sudarė 10,3 % miestų gyventojų ir 4,2 % kaimų gyventojų.[131]

2010 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 47% Lietuvos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“; 37% – „tiki, jog egzistuoja kažkokia dvasia arba dvasinė energija“; 12% – „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių laikytina vidutiniškai religinga.[132]

Miestai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lietuvos miestai.

Lietuvoje yra 103 miestai. Miestais laikomos tankiai apgyvendintos vietovės, kuriose >3 tūkstančiai gyventojų, kurių bent dvi trečiosios verčiasi ne su žemės ūkiu susijusia veikla. Miestais laikomos ir mažiau nei 3000 gyventojų turinčios gyvenvietės, kurios tokį statusą turi istoriškai.

Lietuvos miestai pagal gyventojų skaičių 2020 m. pradžioje:[133]
Nr. Miestas Apskritis Gyventojai Nr. Miestas Apskritis Gyventojai
 
Vilnius
 
Kaunas
1 Vilnius Vilniaus apskritis 550834 11 Kėdainiai Kauno apskritis 22677
2 Kaunas Kauno apskritis 289364 12 Tauragė Tauragės apskritis 21520
3 Klaipėda Klaipėdos apskritis 149116 13 Telšiai Telšių apskritis 21287
4 Šiauliai Šiaulių apskritis 101511 14 Ukmergė Vilniaus apskritis 20154
5 Panevėžys Panevėžio apskritis 85885 15 Visaginas Utenos apskritis 18024
6 Alytus Alytaus apskritis 49895 16 Plungė Telšių apskritis 16755
7 Marijampolė Marijampolės apskritis 34975 17 Kretinga Klaipėdos apskritis 16583
8 Mažeikiai Telšių apskritis 32470 18 Palanga Klaipėdos apskritis 16038
9 Jonava Kauno apskritis 26423 19 Radviliškis Šiaulių apskritis 15161
10 Utena Utenos apskritis 25397 20 Šilutė Klaipėdos apskritis 14980
2020 m. pradžios duomenys


Švietimas

Žinoma, jog pirmoji mokykla Lietuvoje veikė 1387 m. prie Vilniaus katedros. Vėlesnis jų tinklas plėtėsi su krikščionybės plitimu. Dažniausiai mokyklos būdavo parapinės. 1570 m. Vilniuje įsikūrę tėvai jėzuitai atidarė kolegiją. Valdovas Steponas Batoras savo privilegija ją 1579 m. pakėlė į universitetus. Seniausias Vilniaus universitetas veikė iki 1832 metų, kuomet carinė Rusijos valdžia jį uždarė. Po Pirmojo pasaulinio karo, Vilnių okupavus lenkams, 1922 m. Lietuvos universitetas įkurtas Kaune. 1930 m. jis gavo Vytauto Didžiojo universiteto vardą. 2017 m. duomenimis Lietuvoje veikė 737 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 1151 bendrojo ugdymo mokykla, 22 kolegijos ir 21 universitetas.[134] Didžiausias šalies universitetas yra Vilniaus universitetas, kuris yra vienas iš seniausių universitetų Šiaurės Europoje.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos kultūra.
 
Kuršių nerija

Per šimtmečius Lietuvos kultūra buvo įtakojama daugelio kaimyninių tautų ir religijų. Nepaisant to išlaikė savitumą. Lietuvių kalba yra viena iš dviejų likusių baltų kalbų, per tarpinę baltų prokalbę kilusi iš indoeuropiečių prokalbės.[135] Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą yra įtraukti 7 Lietuvos paveldo objektai: istorinis Vilniaus senamiestis, Kuršių Nerija, Kernavės archeologinė vietovė, F. G. W. Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai, į Nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą – kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje, Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse, sutartinės – lietuvių polifoninės dainos[136], į „Pasaulio atminties“ registrą – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ ir kiti vertingi dokumentai.

Lietuvių etninė kultūra

Baltiška tautos praeitis ir geografinė padėtis sąlygojo tai, kad Lietuva buvo paskutinė valstybė Europoje nepriėmusi jokios abraominės religijos. Jos valdovai pirmą kartą krikštą priėmė tik XIII amžiuje. Tai lėmė senųjš lietuvių papročių apraiškas ir šiandieniniame gyvenime. Lietuvos muziejuose ir draugijų fonduose sukauptas didžiulis masyvas įvairaus pobūdžio paveldo, liudijančio etnines gyventojų ypatybes, verslus, amatus ir buitį. Daug dėmesio senovės lietuviai skyrė medinėms šventųjų skulptūroms. Išskirtinė yra Rūpintojėlio skulptūra. Taip pat autentiški liaudies motyvai atsiskleidžia koplytėlių ir koplytstulpių drožyboje, namų apyvokos daiktuose, susisiekimo priemonėse, balduose, darbo įrankiuose, valstietiškuose drabužiuose, audiniuose. Išskirtinės yra ne tik liaudies daugiabalsės sutartinės, bet ir margučių marginimo, sodų pynimo papročiai. Taip pat medžio raižiniai, geležies ir gintaro dirbiniai.

 
Tapytojas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis

Dailė

Pirmasis Lietuvos dailės muziejus buvo įkurtas 1933 m. Kaune. Šis muziejus pavadintas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu, kadangi pastarasis laikomas garsiausiu Lietuvos dailininku. Nepriklausomoje Lietuvoje kūrė tapytojas Petras Kalpokas išgarsėjęs darbais „Šveicarijos peizažas“, „Romos panteonas naktį“, „Šlapelio portretas“, dailininkas, kolekcionierius Antanas Žmuidzinavičius, dailininkai Jonas Šileika, Kajetonas Sklėrius, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis. Pastarasis buvo Lietuvos meno mokyklos iniciatorius. Išskirtini skulptoriai Petras Rimša, Juozas Zikaras, Vincas Grybas, Bronius Pundzius.

Literatūra

Pagrindinis straipsnis – Lietuvių literatūra.

Per Atgimimą pradėta kurti nauja, laisva, neideologizuota lietuvių literatūra. Pirmieji kūrėjai buvo Juozas Erlickas, Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Valdas Papievis, Aidas Marčėnas, Rolandas Rastauskas, Jurga Ivanauskaitė, Marius Ivaškevičius. Literatūrą papildė tremties, išeivijos palikimas.

Teatras

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos teatras.
 
Spektaklis „Išvarymas“

Šalis turi ilgą, sėkmingą lietuviško teatro tradiciją. Šalyje yra keliasdešimt teatrų. Keli jų ypač populiarūs, pvz. LNDT, LNOBT, Keistuoliai (visi Vilniuje), NKDT (Kaune), JMDT (Panevėžyje).

Garsiausi Lietuvos režisieriai – Cezaris Graužinis, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius (1952–2018).

Tradicinė virtuvė

Pagrindinis straipsnis – Lietuviška virtuvė.
 
Lietuviška ruginė duona

Lietuviai didžiuojasi vaišingumu, kulinariniu paveldu. Senovėje valgyta daug daržovių, uogų ir grybų vasarą ir konservuotų, raugintų produktų žiemą.

Nacionaliniu patiekalu įvardijami cepelinai. Vasarą valgoma rožinė šaltsriubė – šaltibarščiai.

Unikalūs lietuviški produktai – ruginė duona, varškės sūris, lapuočių mediena šaltai rūkyti lašiniai, proginis skilandis, rūkytos žuvys (labiau pajūryje), bulvių patiekalai (pvz. kugelis, bulviniai blynai).

Sportas

Pagrindinis straipsnis – Sportas Lietuvoje.
 
Plaukikė Rūta Meilutytė – olimpinė, daugkartinė pasaulio ir Europos čempionė

Populiariausia Lietuvoje sporto šaka yra krepšinis. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra laimėjusi Europos krepšinio čempionatus 1937, 1939 ir 2003 metais. 2007 m. Europos čempione tapo Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pat buvo prizininkė Europos, Pasaulio krepšinio čempionatuose ir Olimpinėse žaidynėse. „Kauno Žalgirio“ krepšinio klubas 1986 m. iškovojo Tarpžemyninę William Jones taurę (neoficialus pasaulio klubinių krepšinio komandų čempionų titulas), o 1999 m. tapo Eurolygos čempionu. Geriausi šalies krepšininkai buvo pakviesti žaisti NBA. Tarp jų Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Linas Kleiza, Jonas Valančiūnas, Mindaugas Kuzminskas, Darius Songaila, Domantas Sabonis.

Nuo 1992 m. lietuviai iškovojo 25 olimpinius medalius (6 aukso). Disko metikas Virgilijus Alekna yra vienintelis šalies dukart (2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose) olimpinis čempionas. 1992 m. olimpiniu disko metimo čempionu Barselonoje tapo Romas Ubartas. 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje auksą šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje iškovojo dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. 2012 m. Londono olimpiadoje debiutavusi 15 m. plaukikė Rūta Meilutytė tapo olimpine čempione. Tais pačiais metais olimpine čempione tapo ir penkiakovininkė Laura Asadauskaitė.

Kita informacija

Šaltiniai

  1. ↑ „Surface water and surface water change“. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Nuoroda tikrinta 2020-10-11.
  2. ↑ „Pradžia – Oficialiosios statistikos portalas“. osp.stat.gov.lt.
  3. ↑ 3,0 3,1 „World Economic Outlook Database, October 2022“. IMF.org. Tarptautinis valiutos fondas. 2022 m. spalio mėn. Nuoroda tikrinta 2022-11-27.
  4. ↑ Lietuvos statistikos departamentas, Teritorija (žemės plotas) metų pradžioje> Teritorijos administracinis skirstymas > Teritorija (žemės plotas) metų pradžioje
  5. ↑ bernardinai.lt. Tikrinta 2020 m. sausio 12 d.
  6. ↑ Zigmas Zinkevičius. Kelios mintys, kurios kyla skaitant Alfredo Bumblausko Senosios Lietuvos istoriją 1009–1795 m. Voruta, 2005.
  7. ↑ Dubonis, Artūras (1998). Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities (Leičiai of Grand Duke of Lithuania: from the past of Lithuanian stative structures (in Lithuanian). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
  8. ↑ Tomas Ostrauskas. Vėlyvasis paleolitas.//A.Girininkas (red.) Lietuvos istorija. T.1. Vilnius: Baltos lankos, 2005. p. 22-23. ISBN 9955-584-90-4.
  9. ↑ V.Juodagalvis. Paleolitas. XI–IX tūkstantmetis pr. m. e.// Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2000. P.22.
  10. ↑ Edgar C. Polomé; Werner Winter (2011). Reconstructing Languages and Cultures. Walter de Gruyter. p. 298. ISBN 978-3-11-086792-3.
  11. ↑ R.Rimantienė. Baltai, vle.lt
  12. ↑ Michael H. MacDonald (1996). Europe, a Tantalizing Romance: Past and Present Europe for Students and the Serious Traveler. University Press of America. p. 174. ISBN 978-0-7618-0411-6.
  13. ↑ Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis. The History of Lithuania, Eugrimas, 2013. Suarchyvuota versija, 2013-12-15 15 December 2013. ISBN 978-609-437-204-9. P. 22–26
  14. ↑ Gudavičius, Edvardas (1999) Lietuvos Istorija: Nuo Seniausių Laikų iki 1569 Metų (Lithuanian History: From Ancient Times to the Year 1569) Vilnius, page 28, ISBN 5-420-00723-1
  15. ↑ Ochmański, Jerzy (1982). Historia Litwy [The History of Lithuania] (lenkų) (2nd leid.). Zakład Narodowy im. Ossolińskich. pp. 39–42. ISBN 9788304008861.
  16. ↑ Rimvydas Petrauskas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, vle.lt
  17. ↑ Lietuvos karalystei – 750 Archyvuota kopija 2012-06-01 iš Wayback Machine projekto.. voruta.lt.
  18. ↑ Edvardas Gudavičius Mindaugas, vle.lt
  19. ↑ Baranauskas, Tomas (2012-06-23). „Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų“. Veidas (25): 30–32. ISSN 1392-5156.
  20. ↑ Auty, Robert; Obolensky, Dimitri (1981). A Companion to Russian Studies: An Introduction to Russian History. Cambridge University Press. p. 86. ISBN 978-0-521-28038-9.
  21. ↑ Paul Magocsi (1996). History of the Ukraine. University of Toronto Press. p. 128. ISBN 0802078206.
  22. ↑ Babinskas, Nerijus. „Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija“. šaltiniai.info Tikrinta 2019-05-20.
  23. ↑ Rimvydas Petrauskas. Lemiamų įvykių link: politinė situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir aplinkiniuose kraštuose XIV a. devintame dešimtmetyje// D.Baronas, A. Dubonis, R.Petrauskas Lietuvos istorija III tomas. Baltos lankos, 2011.
  24. ↑ R.Petrauskas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė vėlyvaisiais viduramžiais: bendruomenė ir individas, struktūros ir institucijos.// J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija IV tomas. Baltos lankos, 2009. P.188-189. ISBN 978-9955-23-239-1
  25. ↑ „Lucko suvažiavimas“. Partizanai.org. Tikrinta 2017 m. gruodžio 22 d.
  26. ↑ J.Kiaupienė. Rytų ir pietryčių kryptys: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kova dėl teritorijų ir įtakos.// J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija IV tomas. Baltos lankos, 2009. P. 453. ISBN 978-9955-23-239-1
  27. ↑ Prieš 500 metų – Oršos mūšis Archyvuota kopija 2019-08-08 iš Wayback Machine projekto. (PDF). Varpas. 2014 m. lapkritis, Nr.11.
  28. ↑ Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaitos laikas – 1529–1588 metai.// J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija T. V. Baltos lankos, 2013. P.206-7. ISBN 978-9955-23-680-1
  29. ↑ Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaitos laikas – 1529–1588 metai.// J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija T. V. Baltos lankos, 2013. P.229-30. ISBN 978-9955-23-680-1
  30. ↑ Stone, Daniel. The Polish–Lithuanian State: 1386–1795. University of Washington Press, 2001. p. 63
  31. ↑ Baliulis, Algirdas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės diplomatiniai santykiai XVI a. pabaigoje (PDF). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.
  32. ↑ Jokubauskas, Vytautas (2017-06-16). „Lietuvos aukso amžius – vienas sprendimas galėjo pakeisti visą istoriją“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  33. ↑ Šapoka, Adolfas, sud. (1936). Lietuvos istorija (PDF). Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys. p. 326.
  34. ↑ N. Stone, The eastern front 1914–1917, New York, Charles Scribner’s Sons, 1975.
  35. ↑ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sud. A. Eidintas, R. Lopata, Vilnius, 2017
  36. ↑ Maksimaitis M., Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005.
  37. ↑ Maksimaitis M., Kai kurios pirmųjų Lietuvos Konstitucijų istoriografijos problemos, Jurisprudencija, 2002, t. 30(22).
  38. ↑ http://www3.lrs.lt/home/w5_viewer/statiniai/seimu_istorija/w5_show-p_r=286&p_k=1.html
  39. ↑ Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena: straipsnių ir dokumentų rinkinys / sud. E. Manelis, R. Samavičius, Vilnius, 2007.
  40. ↑ 12. Pirmojo prezidento išrinkimo ir inauguracijos vieta istorineprezidentura.lt
  41. ↑ Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), M. Maksimaitis, Vilnius, 2005.
  42. ↑ http://biblioteka.gindia.lt/prancuzmetisklaipedoje/24-ii-dalis-lietuvos-valdoma-klaipeda.html?showall=&start=5 Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  43. ↑ http://www.lietava.lt/tarpukario_lietuva_laikinosios_sostines_kasdienybe_ir_sventes/?img=6
  44. ↑ http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/lz-archyvas-neramus-1935-uju-rugpjutis/133290/ Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  45. ↑ http://www.archyvai.lt/exhibitions/okupac/pratarme.htm Archyvuota kopija 2019-12-21 iš Wayback Machine projekto.
  46. ↑ http://genocid.lt/centras/lt/2258/a/
  47. ↑ „Jewish Losses during the Holocaust: By Country“, archyvinė kopija, encyclopedia.ushmm.org (tikrinta 2019-08-13).
  48. ↑ Jennifer Rosenberg, "How Many Jews Were Murdered per Country During the Holocaust? " kopija, ThoughtCo (tikrinta 2019-08-13).
  49. ↑ V. Tininis, Sovietų Sąjungos politinės struktūros Lietuvoje ir jų nusikalstama veikla: antroji sovietinė okupacija (1944–1953), Vilnius, 2008.
  50. ↑ http://genocid.lt/centras/lt/1193/a/
  51. ↑ Gailius B., Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006.
  52. ↑ http://genocid.lt/centras/lt/1497/a/
  53. ↑ Štromas A., Mockūnas L., Laisvės horizontai, Vilnius, 2001.
  54. ↑ Tininis V., Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, Vilnius, 1994.
  55. ↑ Anušauskas A., Kelias į nepriklausomybę – Lietuvos sąjūdis, Kaunas, 2010.
  56. ↑ http://www.thebalticway.eu/lt/istorija/
  57. ↑ http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/74-lemtingos-dienos-zvilgsnis-is-uzkulisiu/200756/ Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  58. ↑ http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
  59. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=376048&p_query=&p_tr2=
  60. ↑ http://www.jungtinisstabas.lt/lt/vykdomos-to/[neveikianti nuoroda]
  61. ↑ https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/06/30/news/lietuva-geriausiai-gynyba-finansuojanciu-nato-saliu-astuntuke-1819096/ Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  62. ↑ Ričardas Baubinas. Lietuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 7 psl..
  63. ↑ Ričardas Baubinas. Lietuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 8 psl.
  64. ↑ „Nida and The Curonian Spit, The Insider's Guide to Visiting“. MapTrotting. 2016-09-23. Nuoroda tikrinta 2019-01-03.
  65. ↑ Ekstremalūs reiškiniai (pagal mėnesius) Archyvuota kopija 2019-05-25 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos
  66. ↑ 2019 m. birželio mėnesio antrasis dešimtadienis Archyvuota kopija 2019-06-24 iš Wayback Machine projekto., meteo.lt
  67. ↑ Lithuania. Microsoft Encarta Premium 2009. žr. 2008 m. rugpjūčio 3 d.
  68. ↑ Ūkio ministerijos ataskaita 2013 m. vasaris, p. 13 Archyvuota kopija 2016-01-13 iš Wayback Machine projekto.
  69. ↑ Lukaitytė-Vnarauskienė, Rasa (2015-01-01). „Lietuvoje įvestas euras“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  70. ↑ Naujausi Lietuvos ekonomikos ir finansų rodikliai, seb.lt
  71. ↑ Naujausi Lietuvos ekonomikos ir finansų rodikliai, seb.lt
  72. ↑ Naujausi Lietuvos ekonomikos ir finansų rodikliai, seb.lt
  73. ↑ Lietuvos ūkio ministerijos ataskaita, 2017 m. birželis, p. 12[neveikianti nuoroda]
  74. ↑ Lietuvos statistikos metraštis (2019 m. leidimas), osp.stat.gov.lt
  75. ↑ https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?articleId=5028854
  76. ↑ Human Development Reports: Lithuania Archyvuota kopija 2019-07-21 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2020-08-29
  77. ↑ Žemiau skurdo ribos Lietuvoje – daugiau nei pusė milijono gyventojų, BNS, 2020/07/22, tikrinta 2020-08-28.
  78. ↑ Statistikos departamento informacija 2013 m. vasaris, p. 13 Archyvuota kopija 2012-11-13 iš Wayback Machine projekto.
  79. ↑ Lietuvos ūkio ministerijos ataskaita, 2017 m. birželis, p. 12[neveikianti nuoroda]
  80. ↑ Lietuvos ūkio ministerijos ataskaita, 2017 m. birželis, p. 12[neveikianti nuoroda]
  81. ↑ URM informacija[neveikianti nuoroda]
  82. ↑ LŪM ataskaita, vasaris, p.8 Archyvuota kopija 2014-03-09 iš Wayback Machine projekto.
  83. ↑ URM informacija[neveikianti nuoroda]
  84. ↑ URM informacija[neveikianti nuoroda]
  85. ↑ žinios, Verslo. „Verslo aplinka - Verslo žinios“. vz.lt. Nuoroda tikrinta 2017-12-02.
  86. ↑ https://www.vz.lt/informacines-technologijos-telekomunikacijos/2017/11/07/western-union-lietuvoje-pletos-ir-tiesiogini-versla-atidare-klientu-aptarnavimo-padalini
  87. ↑ shortsea.lt Archyvuota kopija 2013-10-19 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  88. ↑ http://www.vno.lt/lt/naujienos/detail.php?ID=4375
  89. ↑ Susisiekimo ministerijos informacija Archyvuota kopija 2013-06-17 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  90. ↑ Statistikos departamento informacija Archyvuota kopija 2011-12-31 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  91. ↑ Lietuvos energija Archyvuota kopija 2012-04-05 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  92. ↑ kruoniohae.lt Archyvuota kopija 2012-09-28 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  93. ↑ Lietuvos energija Archyvuota kopija 2012-03-22 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  94. ↑ Lietuvos energetikos ministerija Archyvuota kopija 2017-10-10 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2017-10-07)
  95. ↑ Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, p.57 Archyvuota kopija 2014-12-05 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  96. ↑ Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, p.41 Archyvuota kopija 2012-12-03 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  97. ↑ vae.lt Archyvuota kopija 2013-01-26 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  98. ↑ Vyriausiosios rinkimų komisijos informacija Archyvuota kopija 2012-10-16 iš Wayback Machine projekto.
  99. ↑ Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, p.48 Archyvuota kopija 2012-12-03 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  100. ↑ Litgrid informacija Archyvuota kopija 2012-09-20 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  101. ↑ Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija Nuoroda tikrinta 2013-01-07)
  102. ↑ http://www.tourism.lt/uploads/documents/Turizmas-Lietuvoje_2016.pdf Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  103. ↑ https://investlithuania.com/lt/prioritetiniai-sektoriai/technologijos/
  104. ↑ http://www.technologijos.lt/n/mtl/zyme/Aukstuju-technologiju-imones?tid=5646
  105. ↑ Lietuvoje per metus padaugėjo nuolatinių gyventojų, Etaplius, 2020–01–14
  106. ↑ https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?indicator=S3R166#/
  107. ↑ „archyvo kopija“. Suarchyvuotas originalas 2015-01-10. Nuoroda tikrinta 2020-09-06. „Emigrants who have declared their departure by state of next residence and year.“ (anglų k.), Lietuvos statistikos departamentas, 2019-07-14
  108. ↑ „archyvo kopija“. Suarchyvuotas originalas 2016-05-07. Nuoroda tikrinta 2020-09-06. „Emigracijos tendencijos: valstybės“
  109. ↑ Migration Report 2017. UN, tikrinta 2018-09-30 (anglų kalba).
  110. ↑ „archyvo kopija“. Suarchyvuotas originalas 2009-02-16. Nuoroda tikrinta 2009-07-27. „Duomenų užklausa, Lietuvos statistikos departamentas, 2012-05-15“
  111. ↑ „archyvo kopija“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-14. Nuoroda tikrinta 2020-09-06. „Migracijos tendencijos“
  112. ↑ Po ketverių metų pertraukos – emigracijos šuolis., Verslo žinios 2016-03-21, tikrinta 2019-07-14.
  113. ↑ Statistika Lietuvoje (Bernardinai.lt)
  114. ↑ Skaičiai stulbina: 2017 m. Archyvuota kopija 2020-09-21 iš Wayback Machine projekto., tikrinta 2019-07-14.
  115. ↑ „Per pirmąjį 2017-ųjų pusmetį emigravo 10 tūkst. žmonių daugiau nei pernai“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2017-07-10. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  116. ↑ „Suicidio en Alemania: tercer puesto en Europa“. Deutsche Welle 10.09.2007. 2007. Nuoroda tikrinta 2007-11-23.
  117. ↑ http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/160359 Archyvuota kopija 2017-12-01 iš Wayback Machine projekto.
  118. ↑ 1790 – 1950 duomenys „Lietuva Šeimos enciklopedija“ Šviesa, Kaunas 2006 ISBN 5-430-04664-7
  119. ↑ J. Zinkus, red. (1980). Lietuvos TSR. Vilnius: Mokslas. p. 272.
  120. ↑ http://www.world-gazetteer.com/wg.php?x=&men=gpro&lng=en&des=wg&geo=-130&srt=pnan&col=abcdefghinoq&msz=1500&geo=-4[neveikianti nuoroda]
  121. ↑ smp2014ge.ugdome.lt / Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita
  122. ↑ Gyventojai, Oficialiosios statistikos portalas
  123. ↑ 123,0 123,1 http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3010215&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3236&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= Archyvuota kopija 2012-09-06 iš Wayback Machine projekto.
  124. ↑ Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis Archyvuota kopija 2015-06-30 iš Wayback Machine projekto. | Žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ 2012 Nr. 11-12
  125. ↑ Lietuvos piliečių tautinė sudėtis pagal 2011 m. Statistikos Departamento duomenis Archyvuota kopija 2012-09-06 iš Wayback Machine projekto.
  126. ↑ Alkas. A. Butkus: Lietuvos gyventojai tautybės požiūriu; tikrinta 2017-01-06
  127. ↑ Lietuvos statistikos departamentas, 2011 m. surašymas: Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą; tikrinta 2017-01-07
  128. ↑ 2002 m. surašymas: Mokame vis daugiau kalbų Archyvuota kopija 2011-07-23 iš Wayback Machine projekto. Pastaba: ten pateikta kiek gyventojų moka šias kalba kaip užsienio kalbas. Šiame straipsnyje pateikti duomenys kiek iš viso žmonių kalba šiomis kalbomis. Tai reiškia, kad mokančių jas kaip užsienio kalbą procentas sudėtas su mokančių jas kaip gimtąją kalbą procentu
  129. ↑ 129,0 129,1 (Angliškai)Europeans and their Languages
  130. ↑ [2011 m. surašymo duomenys https://osp.stat.gov.lt/documents/10180/217110/Gyv_kalba_tikyba.pdf/1d9dac9a-3d45-4798-93f5-941fed00503f]
  131. ↑ 2001 m. gyventojų ir būstų surašymas: Romos katalikų daugiausia Archyvuota kopija 2009-12-29 iš Wayback Machine projekto.
  132. ↑ „Special Eurobarometer, biotechnology. 204 puslapis (PDF). Atlikta 2010 m. sausio–vasario mėn“ (PDF).
  133. ↑ osp.stat.gov.lt / Šiuolaikinė Lietuva (nuo 1991)
  134. ↑ https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?theme=all#/
  135. ↑ http://www.vlkk.lt/ Archyvuota kopija 2021-04-20 iš Wayback Machine projekto.
  136. ↑ http://www.vjtc.lt/lt/keliautojo-atmintin/unesco Archyvuota kopija 2017-12-24 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

Vikisritis: Lietuva
 
Vikiteka: Lietuva – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Lietuva

Valdžia:

Kultūra, istorija, turizmas:


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Lietuva&oldid=7435047"
  NODES
Done 2
jung 53
jung 53
News 1
punk 1
see 2
Story 5