Louis Le Vau
| Lui Le Vo Louis Le Vau | |
|---|---|
| |
| Manomas Lui Levo portretas (apie 1662 m.) | |
| Gimė | 1612 m. Paryžius |
| Mirė | 1670 m. spalio 11 d. (~58 metai) Paryžius |
| Tautybė | Prancūzas |
| Veikla | Architektas, klasicistas. |
 Vikiteka |
Louis Le Vau |
Lui Le Vo (pranc. Louis Le Vau, tikroji pavardė Levau – Levo; 1612 m. – 1670 m. spalio 11 d.) – prancūzų baroko architektas, klasicistas.[1]
Biografija
redaguotiManoma, mokėsi Genujoje, Romoje. Nuo 1654 m. buvo Liudviko XIV rūmų architektas. Ankstyvajai kūrybai įtaką padarė Salomono de Broso kūryba.
Paryžiuje suprojektavo Šv. Sulpicijaus bažnyčią (Église Saint-Sulpice, 1646 m.), Šv. Liudviko bažnyčią saloje (Église Saint-Louis-en-l'Île, 1642 m.) su broliu Fransua Levo, Luvro rūmų dalį (šiaurinio ir rytinio flygelio dalį, pietinį flygelį, 1663 m.), Lambero otelį (Hôtel Lambert, 1650 m.), Lozeno otelį (Hôtel Lauzun , 1658 m.), Keturių tautų kolegiją (Collège des Quatre Nations, 1677 m.), kelis Versalio rūmų (Château de Versailles) ansamblio pastatus (1668–1670 m.). Svarbiausias projektas – Vo le Vikonto (Vaux-le-Vicomte) pilis Masi (Sena ir Marna, 1661 m.). Daugelis Lui Levo projektuotų rūmų, pilių (de Botriu, Heselenų, Buajė, Fukė) neišliko.
Sukūrė parkų prie Sen Klu (1655 m.), Bavilio (1660 m.), Fontenblo (1662 m.) pilių. Su dailininku Šarliu Lebrenu ir sodininku Andrė Le Notru išplėtojo klasicistinių rūmų su prancūziškuoju parku ansamblio tipą.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Lui Le Vo. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 49 psl.