Mazirbė

Mazirbė (lyv. Irē, latv. Mazirbe) – kaimas Latvijoje, Talsų savivaldybės Kolkos valsčiuje. Kaimas įsikūręs Baltijos jūros pakrantėje, šalia Mazirbės upės žiočių. Yra Lyvių tautos namai (kultūros centras). Mazirbė – lyvių kultūros sostinė, priklauso Lyvių pakrantės teritorijai.

Mazirbė latv. Mazirbe
Lyvių tautos namai Mazirbėje

Mazirbė 57°40′51″ š. pl. 22°19′4″ r. ilg. / 57.68083°š. pl. 22.31778°r. ilg. / 57.68083; 22.31778 (Mazirbė)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Latvija
Istorinis regionas	Kuršas
Savivaldybė	Talsų savivaldybė
Valsčius	Kolkos valsčius

Gyventojų (2021^[1])	79
Altitudė	4 m

Pašto kodas	LV-3273
Vikiteka	Mazirbė

Istorija

Mazirbės lyviai (XIX a. atvirukas)

Latviškai Mazirbe reiškia 'Mažoji Irbė'. Jau viduramžiais Irbė (Irben) minima kaip lyvių žvejų ir pirklių gyvenvietė. Kuršo vyskupijai priklausiusių Mazirbės ir Lielirbės pavadinimai randami G. Merkatoro (1512–1594) sudarytame Livonijos žemėlapyje. 1705 m. iš Sykrago į Mazirbę buvo perkeltas pastoriaus dvaras ir Mazirbė tapo vienu iš Piltenės apygardos Dundagos parapijos centrų. 1710 m., Didžiojo Latvijos maro metu, mirė dauguma Mazirbės gyventojų, taip pat ir vietinis liuteronų kunigas. Didžiojo maro aukoms atminti Mazirbės kunigo Petersono laikais nuo 1711 m. iki 1734 m. trijuose Mazirbės akmenyse buvo iškaltas tekstas, todėl juos imta vadinti Maro akmenimis. Nuo 1762 iki 1770 m. Irbės parapijos kunigu buvo Johanas Gabrielius Švemšuchas (1733–1803), vėliau ėjęs Jelgavos Academia Petrina teologijos profesoriaus pareigas (1775–1798). Nuo 1770 iki 1811 m. Irbės ir Gipkos parapijos kunigu dirbo F. K. Ludvigas (1735–1811), lyvių-vokiečių žodyno autorius.

Po 1818 m. baudžiavos panaikinimo, 1834 m. buvo pradėtos suteikti latviškos pavardės ir Ventspilio apylinkės žvejams. 1852 m. A. J. Šiogreno antroji ekspedicija Mazirbėje atliko lyvių kalbos ir kultūros tyrimus. 1860 m. buvo pradėta statyti burlaivius tiek Mazirbėje, tiek ir kituose lyvių kaimuose. 1868 m. buvo pastatyta mūrinė Mazirbės liuteronų bažnyčia, dieną laivams Irbės sąsiauryje ji tarnavo kaip orientyras. 1880 m. pastatytas naujas Mazirbės valsčiaus mokyklos pastatas. 1880–1881 m. Mazirbėje mokėsi 81 mokinys. Nuo 1893 m. iki 1914 čia veikė Dundagos jūreivystės mokykla. Per Pirmąjį pasaulinį karą, artinantis vokiečių kariuomenei, 1915 m. spalio 17 d. karinė administracija pakrantės žvejams įsakė palikti namus ir išvykti į Rusiją.

Mazirbė per I pasaulinį karą (1916 m.)

1916–1963 m. pro kaimą ėjo Ventspilio–Mazirbės–Dundagos–Stendės siaurojo geležinkelio linija, ją nutiesė vokiečių kareiviai. Dėl didelės medienos paklausos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dauguma kaimo gyventojų dirbo medkirčiais (tik 14 iš 256 gyventojų buvo žvejai).^[2]

1923 m. lapkričio 18 d. Mazirbės pastorate buvo pašventinta lyvių vėliava. 1924 m. birželio 24 d. Mazirbėje įvyko pirmoji lyvių dainų šventė. 1925 m. buvusios jūreivystės mokyklos patalpose pradėjo veikti Mazirbės pagrindinė mokykla. 1931 m. buvo pradėtos laikyti pamaldos lyvių kalba. 1931 m. Mazirbei suteiktas tankiai apgyvendintos vietovės statusas. Nuo 1933 m. čia pradėtas leisti mėnesinis laikraštis lyvių kalba Līvli (redaktorius – Karlis Staltė; iš viso tarpukariu šis laikraštis buvo leidžiamas nuo 1931 iki 1939 m.).^[3] 1939 m. buvo pastatyti Lyvių tautos namai.

Per Antrąjį pasaulinį karą (nuo 1940 m.) ir sovietmečiu lyvių tautinis ir kultūrinis gyvenimas Mazirbėje buvo nutrauktas. Po karo, nuo 1945 iki 1954 m., Mazirbė buvo Mazirbeniekų kaimo centras. 1962 m. buvo uždarytas siaurasis geležinkelis. 1970 m. panaikinta Mazirbės aštuonmetė ir įsteigta internatinė pagalbinė mokykla. Latvijos Atgimimo laikais, 1989 metais, Mazirbėje buvo švenčiamos Lyvių tautos namų įsteigimo 50 metų sukaktuvės ir buvo įtvirtinta tradicija kiekvienais metais rugpjūčio pirmąjį šeštadienį rengti Lyvių šventę. Likus savaitei iki Lyvių šventės, Mazirbėje rengiamos jaunimo stovyklos, kuriose mokoma lyvių kalbos. 1989 metais Mazirbėje įvyko pirmoji lyvių tematikai skirta mokslinė konferencija. 1994 m. Mazirbėje atidarytas informacinis centras.

Įžymūs žmonės

Kaime gimė:

Karlis Staltė – vienas iš lyvių tautos patriarchų, mokytojas, vertėjas, poetas, rašytojas, lyvių himno žodžių autorius.
Rūdolfas Ermanbrikas (1914–1989) – mokytojas ir choro dirigentas.