Mortyra

Mortyros (angl. mortar; rus. мортира; oland. mortier) – naudojama iki šių laikų didelio kalibro artilerijos pabūklų rūšis, šaudanti į žemės taikinius labai statmena trajektorija.

Mortyros atsirado dar viduramžiais (XV a.), tuomet tai buvo pabūklai labai trumpais storasieniais vamzdžiais, skirti šaudyti stambiais sviediniais stačia (vadinamąja mortyrine trajektorija). Kadangi vamzdžiai dažnai būdavo labai trumpi (tik kelių kalibrų ilgio), o pakilimo kampas artimas 90°, šie pabūklai labai primindavo piestas (kurios vadinamos lot. mortarium 'piesta'), todėl buvo analogiškai pavadinti (s.angl. mortere, v.pranc. mortier ir pan.).

Mortyros ir minosvaidžio palyginimas

Šiais laikais daugelių kalbų tuo pačiu žodžiu vadina dvi panašias (šaudo labai statmena trajektorija), bet skirtingas artilerijos pabūklų kategorijas – tai, kas lietuviškai vadinama mortyros ir minosvaidžiai. Jų skirtumai

• mortyros šaudo tipiškais artilerijos sviediniais, o minosvaidžiai – ypatingos konstrukcijos sviediniais, vadinamais minosvaidžio minomis. Senovėje pro laibgalį užtaisomos mortyros (kaip ir visų parakinių šaunamųjų ginklų) užtaisymą sudarė parako supylimas, kamščio įdėjimas, sviedinio įdėjimas. Vėlesnės per drūtgalį užtaisomos mortyros užtaisomos atskiruoju būdu – pradžioje įkišamas sviedinys, po to tūta su šovimo užtaisu. Tuo tarpu minosvaidžiai užtaisomi vientisomis minomis (tiesa, šūvio nuotoliui padidinti ant minos stiebelio uždeda papildomą šovimo užtaisą, bet šis kitos konstrukcijos, negu mortyrų tūta).
• mortyros buvo stambaus kalibro masyvūs pabūklai, tuo tarpu klasikiniai minosvaidžiai mažesnio kalibro ir žymiai lengvesni už atitinkamo kalibro mortyras, jei tokios egzistuoja.

Tiesa, Pirmojo pasaulinio karo metais pirmieji minosvaidžiai, kol dar nebuvo ištobulinti, buvo pakankamai masyvūs ir buvo iš esmės palengvintas mortyrų variantas. Stoukso (Stokes) konstrukcijos minosvaidžiai buvo vieni pirmųjų tikrųjų minosvaidžių.

Mortyros – apgulties ginklai

Mortyros būdavo naudojamos daugiausia kaip apgulties pabūklai įtvirtinimams griauti (į eidavo į apsiausties artilerijos parkus) ir apšaudyti taikiniams, kurių neįmanoma apšaudyti pabūklais, šaudančiais lėkšta trajektorija (pvz., kareiviams už tvirtovės sienų). Tokiems tikslams mortyros dar naudotos XIX a., o XX a. jos ėmė nykti, nors mortyromis dar vadino didelio kalibro mortyriškai šaudančius pabūklus (nors jie galėjo turėti gana ilgus (iki 15 kalibrų) vamzdžius). XIX a. mortyras ėmė išstumti haubicos, irgi šaudančios panašia (šiek tiek lėkštesne) trajektorija, bet ilgesniais vamzdžiais, lengvesnės ir pigesnės už mortyras.

Viena iš paskutinių XX a. mortyrų, naudotų Antrojo pasaulinio karo metais, ir vienas žinomiausių rekordinių artilerijos pabūklų yra vokiečių 600 mm kalibro mortyra „Karlas“. Ją 1941 m. naudojo Bresto tvirtovės, o 1942 m. – Sevastopolio įtvirtinimams griauti.

• 
  XVII a. 420 mm mortyra iš Biržų pilies arsenalo
• 
  Medinė piesta, naudota XX a. Žemaitijoje
• 
  Mortyra Marienburgo (lenk. Malbork) pilyje
• 
  Mortyra Briansko miesto (Rusija) herbe
• 
  Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių 380 mm kalibro savaeigė mortyra „Šturmtigras“ (Sturmtiger) Miunsterio tankų muziejuje.