Mėnesinių ciklas
Mėnesinių ciklas (kartais vadinamas moters ciklu) – tai periodiškas reiškinys (maždaug kas mėnesį, dėl ko taip ir pavadintas) moters organizme, kuris prasideda su lytiniu brandimu ir baigiasi menopauze bei yra susijęs su reprodukcine funkcija. Moters ciklą griežtai reguliuoja hormonai, ir vidutinė jo trukmė yra 28 dienos, nors normos ribos yra 21–35 dienos.[1][2][3][4] Manoma, kad ciklo trukmė yra susijusi su mėnulio fazių ciklu, tačiau tai nėra patvirtinta.[5] Mėnesinių ciklo paskirtis – subrandinti kiaušinėlį, taip paruošiant moters organizmą apvaisinimui ir nėštumui.[3][4]
Lytinio brendimo pradžioje (apie 10 metus), hipofizė (posmegeninė liauka) pradeda gaminti specifinius lytinius hormonus, kuriems veikiant sparčiai pradeda augti ir vystytis lytiniai organai. Kartu formuojasi ir antriniai lytiniai požymiai. Mėnesinių atsiradimas (menarchė) yra objektyviausias mergaitės lytinės brandos požymis. Lietuvoje mergaitėms jos prasideda 12–14 metais (vidutiniškai 13,3 metų).[6] Iš pradžių mėnesinių ciklas gali būti nereguliarus – jis galutinai nusistovi tik po kelerių metų. Apie 16–18 metus branda baigiasi, visiškai subręsta lytiniai organai ir susiformuoja antriniai lytiniai požymiai. Mėnesinės būna visą vaisingą moters laikotarpį (apie 40 metų), išskyrus nėštumą ir kūdikio maitinimą krūtimi (laktacinė amenorėja).[3][4]
Ciklo fazės
redaguotiVisas ciklas vidutiniškai trunka 28 dienas (normali ciklo trukmė gali svyruoti nuo 21 iki 35 dienų). Ciklas skaičiuojamas nuo pirmosios mėnesinių dienos, ir skiriamos trys ciklo fazės:[3][4]
- Folikulinė fazė (trunka 10–14 dienų) prasideda nuo pirmosios mėnesinių dienos iki liuteinizuojančio hormono (LH) lygio pakilimo (bangos). Pogumburis išskiria hormoną GnRH, kuris skatina hipofizę išskirti hormoną folikuliną, lemiantį, kad kiaušidėse pradeda bręsti grupė folikulų, iš kurių dažniausiai vienas tampa vyraujančiu – Grafo folikulas. Jis auga ir ima gaminti estrogenus. Šios fazės metu gimdos gleivinė pradeda atsinaujinti ir sustorėti.
- Ovuliacinė fazė yra maždaug ciklo viduryje (12–16 dieną) – ji prasideda LH banga, kurią sąlygoja hipofizė; praėjus maždaug 16–32 valandoms po šio koncentracijos pakilimo, Grafo folikulas galutinai subręsta ir plyšta – įvyksta ovuliacija. Šiuo metu moters organizme yra didžiausia estrogenų koncentracija. Gimdos gleivinė dar labiau sustorėja ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Estrogenai sustiprina lytinį potraukį, todėl daugelis moterų ciklo viduryje patiria padidėjusį lytinį geismą. Ovuliacijos dieną yra palankiausios sąlygos pastoti. Kadangi spermatozoidai moters lytiniuose takuose yra gyvybingi keletą dienų, galima pastoti ir tuomet, jei lytiniai santykiai buvo prieš kelias dienas iki ovuliacijos.
- Liuteininė fazė prasideda po ovuliacijos, trunka panašiai kaip ir folikulinė fazė. Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis, kuris gamina lytinį hormoną progesteroną, ruošiantį gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, kuris į gimdą patenka po 6–7 parų. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis nyksta, hormonų koncentracija mažėja, gimdos gleivinės kraujagyslės pradeda trūkinėti, gleivinė atsisluoksniuoja ir galiausiai pasišalina – šitaip prasideda mėnesinės ir moters ciklas prasideda iš naujo. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, geltonkūnis padidėja, gamina hormonus ir palaiko nėštumą. Apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, pradėdamas dalintis ir augti.
Sutrikus bent vienai mėnesinių ciklo grandžiai ar reguliacijai, jos tampa nereguliarios arba visai pradingsta ir moteris negali pastoti. Vartojant kai kuriuos kontraceptikus (kontraceptines tabletes) yra imituojamas mėnesinių ciklas, tačiau sutrikdoma ovuliacija ir todėl pastoti negalima.[1]
Vaisingosios dienos
redaguotiMoters vaisingosios dienos – moters ciklo dienos, kuomet ji gali pastoti. Tai yra sąlyginai neilgas laikotarpis, trunkantis maždaug 5 dienas iki ovuliacijos. Tiek dienų sperma išlieka gyvybinga moters reprodukciniame trakte. Didžiausia galimybė pastoti yra kelios dienos prieš ovuliaciją ir tą pačią ovuliacijos dieną.[1] Vaisingų dienų nustatymu remiasi periodinio susilaikymo kontracepcija, taip pat vaisingumo žinojimo metodai.[1]
Vaisingąsias dienas kasdieniame gyvenime nėra itin lengva nustatyti, tiksliau, jas nustatyti galima, bet nustatymo tikslumas nėra visiškas. Be to, kadangi vaisingos dienos yra prieš ovuliaciją, tai jos paprastai nustatomos post factum, t. y. užfiksavus ovuliaciją: pagal kilstelėjusią kūno temperatūrą, pakitusias gleives iš makšties, nemalonius pojūčius dubens srityje, pakitus krūtų jautrumui ir pagal kitus subjektyvius bei psichologinius pojūčius (tačiau pagal gleives iš esmės galima nustatyti ir nevaisingą laikotarpį iki ovuliacijos). Dauguma kūno pokyčių, atsirandančių ovuliacijos metu, yra dėl hormoninių pokyčių, ypač – estrogenų ir progesterono.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „When am I most fertile? How to calculate your ovulation cycle“. www.medicalnewstoday.com. 2022-03-18. Nuoroda tikrinta 2022-05-09.
- ↑ Mėnesinių ciklas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-05-09.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Muehlenbein, Michael P. (2010). Human Evolutionary Biology. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-77916-6. OCLC 818817541.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Jones, Richard E. (2006). Human reproductive biology. Kristin H. Lopez (3rd leid.). Amsterdam: Elsevier Academic Press. ISBN 978-0-12-088465-0. OCLC 61351645.
- ↑ „Do menstrual and lunar cycles synchronize? What scientists say“. www.medicalnewstoday.com. 2021-02-12. Nuoroda tikrinta 2022-05-09.
- ↑ Fiziologiniai brandos ypatumai. Lytinės ir reprodukcinės sveikatos kabinetas, 2017-06-12. PDF Archyvuota kopija 2021-11-28 iš Wayback Machine projekto.