Neolitas

Neolitas (graikiškai νέος – naujas, λίθος – akmuo) – naujasis akmens amžius – paskutinė akmens amžiaus dalis. Jis pakeitė tūkstantmečius trukusias senojo akmens amžiaus – paleolito ir viduriniojo – mezolito epochas. Išskirtiniai neolito bruožai buvo keramikos, žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimas, naujoviškas akmens įrankių apdorojimas (šlifavimas).

Neolito trobelės vidaus rekonstrukcija (Čatal Hiujukas)

Vidurinio neolito kultūros Europoje (apie 4500 m. pr. m. e.)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Apie bendrovę skaitykite straipsnį „UAB Neolitas“

Terminas

Kadangi kai kurios Amerikos ir Okeanijos kultūros vystėsi pagal kitus principus, neolitas nėra chronologinis visos žmonijos raidos periodas, o apibūdina vienų ar kitų tautų kultūrinius ypatumus ir tik Senajame pasaulyje. Naujajame pasaulyje neolitą atitinka archajinis laikotarpis.

Po neolito Europoje ir Azijoje prasidėjo chalkolito ir bronzos amžius. Didelėje Afrikos dalyje jis perėjo tiesiogiai į geležies amžių.

Plitimas

Iki neolito pradžios išnyko visos kitos žmonių rūšys, egzistavusios paleolite. Tokiu būdu įsitvirtino vienintelė žmogaus rūšis – kromanjonietis (Homo sapiens sapiens), susiformavo atskiros rasės. Žmogus paplito visose klimato juostose nuo šiaurinės Eurazijos iki pietinės Afrikos.

Neolito pradžia laikomas perėjimas nuo pasisavinamojo ūkio (medžiotojai ir rinkėjai) prie žemdirbystės ir (arba) gyvulininkystės. Istorinės permainos pereinant į neolitą, vadinamos neolito revoliucija (perėjimas nuo pasisavinamojo prie gamybinio ūkio).

Ne visos kultūros perėmė neolito pasiekimus vienu metu. Artimuosiuose Rytuose neolito pradžia laikoma 9500 m. pr. m. e.

Skirtingose gamtinėse sąlygose neolitas reiškėsi skirtingais bruožais. Artimuosiuose Rytuose iš pradžių susiformuodavo sėslios bendruomenės, kurios išvystydavo žemdirbystę, tada pradėdavo gaminti keramiką. Taigi, ikikeraminės neolito kultūros Artimuosiuose Rytuose dar neturėjo molinių indų. Priešingai, Japonijos Dziomono kultūra labai anksti įsisavino keramikos technologiją, bet tik vėliau perėjo prie gamybinio ūkio ir žemdirbystės. Tokias kultūras, kurios turėjo atskirus neolito bruožus (paprastai tik keramiką), tačiau ilgai išlaikė savo ūkio pagrindu rinkimą ir medžioklę, vadinamos subneolitinėmis. Dar kitur (pvz., Eurazijos stepėje) neolitas įtakojo nomadiškų gyvulių augintojų bendruomenių susiformavimą, o atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Sibire) – tik medžioklės ir žvejybos įrankių patobulinimą.

Neolitinės kultūros Europoje

Neolito technologijos ir greičiausiai migrantai iš Artimųjų Rytų į Europą plito keliomis bangomis – per Balkanų pusiasalį ir vėliau jūra Viduržemio jūros pakrantėmis iš rytų į vakarus.

Bruožai

Neolito radiniai: kirvukai, rėžtukai, šlifavimo įrankiai. Neolite akmeniniai įrankiai buvo šlifuojami, gręžiami, vystėsi audimas. Miškų zonos neolito kultūrose žvejyba tapo viena iš pagrindinių ūkio dalių. Aktyvi žvejyba leido kaupti tam tikras maisto atsargas, o tai derinant su medžiokle tapo įmanoma vienoje vietoje praleisti visus metus. Perėjimas prie sėsliojo gyvenimo būdo galėjo paveikti ir keramikos atsiradimą. Tuo metu atsirado ir pirmieji miestai, juose gyveno iki 7000 gyventojų (seniausias neolito miestas yra Hasilara, 8000 m. pr. m. e.). Viena žymiausių šio laikotarpio gyvenviečių buvo Jerichonas, pastatytas vienos iš pirmųjų neolitinių kultūrų, išsivysčiusių tiesiogiai iš ankstesnės vietinės mezolito Natufijos kultūros. Kai kurie miestai buvo gerai įtvirtinti, o tai rodo egzistavus organizuotus karus. Ėmė atsirasti profesionalūs kariai. Vyko socialinių sluoksnių formavimasis, darbo pasidalinimas. Galima sakyti, kad neolito epochoje pradėjo formuotis senovės civilizacijos.

Neolito ūkis ir buitis

Neolito gyvenvietės buvo netoli vietų, kurios užtikrino pragyvenimą, t. y. netoli upių, kuriose žvejota ir medžioti paukščiai, netoli laukų, kur augintos kultūros, jei gentys jau vertėsi žemdirbyste. Pagrindine akmens rūšimi išliko titnagas. Augant gyventojų skaičiui ir vystantis ūkiui daugėjo ir darbo įrankių. Paprasčiausias titnago gavybos būdas buvo jo rinkimas nuo paviršiaus, dažniausiai upių slėniuose. Tobulesnis, tačiau darbui imlesnis būdas buvo titnago gavyba iš šachtų. Taip atsirado kalnakasybos pradmenys.

Žemdirbystė

Baigiantis paskutiniam ledynmečiui, Artimuosiuose Rytuose susiformavo palankus klimatas: sausos vasaros, lietingos ir šiltos žiemos. Tokiomis sąlygomis gausiai vešėjo laukiniai kviečiai ir miežiai, kurių maistingus grūdus žmonės rinko. Pamažu žmonės patys išmoko primityviai įdirbti žemę ir užsiauginti javų. Atsirado naujas verslas – žemdirbystė. Žemę dirbantys žmonės turėjo nuolat ją prižiūrėti, todėl pasikeitė gyvenimo būdas – jie tapo sėslūs. Buvo prijaukinti šunys, avys ir ožkos.

Per kelis tūkstančius metų žemdirbystė iš Artimųjų Rytų pasiekė Europą. Plito lėtai ir įvairiose pasaulio vietose atsirado skirtingu laiku.

Gyvulininkystė

Tuo pačiu metu imta jaukinti laukinius gyvūnus. Medžioklėje sugautus jauniklius parsinešdavo namo, su jais žaisdavo vaikai. Ilgainiui gyvūnai prarado baikštumą ir priprato prie žmonių, užaugę atsivesdavo jauniklių. Pirmasis prijaukintas šuo, kuris saugojo žmogų nuo žvėrių ir priešų, padėjo medžioklėje, vėliau avys, ožkos, galvijai ir kiaulės. Iš pradžių gyvulius žmonės augino mėsai, paskui pradėjo naudoti jų vilnas, melžti. Taip atsirado gyvulininkystė.

Šaltiniai

Vikižodynas