Nervinis audinys

Nervinis audinys (lot. textus nervosus) – audinys, sudarantis nervų sistemą. Susideda iš nervinių ląstelių (neuronų) ir neuroglijos. Nervų sistema reguliuoja visą organizmo veiklą ir palaiko ryšį su aplinka. Nervinį audinį sudaro neuronai ir neuroglija. Neuronas, yra pagrindinis struktūrinis ir funkcinis nervinio audinio vienetas. Jis yra specialiai prisitaikęs perduoti elektrocheminį impulsą iš neurono į neuroną ar kitą organą.

Neurono kūnas turi branduolį, kuris dėl didelio chromatino aktyvumo dažosi silpnai. Branduolyje yra vienas du branduolėliai. Neurono plazmolema, be būdingos visoms ląstelėms funkcijos, pasižymi impulso perdavimu. Neurono citoplazma (neuroplasma) turi visas organeles: Goldžio kompleksą, mitochondrijas, lizosomas, neurofibriles, kurios sudaro neurono griaučius. Kūne ir dendrituose yra gerai susiformavęs endoplazminis tinklas, kuris dar vadinamas tigroidinė medžiaga. Šis grūdėtasis endoplazminis tinklas garantuoja viduląstelinę neurono regeneraciją ilgaamžiškumą. Impregnavus sidabro druskomis neuronų kūne išryškėja siūlinės struktūros – neurofibrilės, kurios atlieka atraminę funkciją ir dalyvauja visduląstelinėje medžiagų pernašoje.

Ataugos yra dviejų rūšių – aksonas (neuritas) ir dendritas. Kiekvienas neuronas turi tik vieną aksoną. Juo impulsas eina iš kūno į periferiją. Aksonas nuo neurono kūno prsideda kalvele ir baigiasi išsišakojimu – telodendronu. Neuronas gali turėti vieną ir daugiau dendridų. Dendritais impulsas ateina į neurono kūną. Dendritai yra trumpesni ir jie šakojasi arti neurono kūno. Ataugos panašios į medį, todėl ir vadinamos dendritais (gr. dendron – medis). Kiekviena atsišakojusi atauga baigiasi sustorėjimu, kuriuo siejasi su kitais neuronais .

Pagal atliekamą funkciją neuronai skiriami į tokias grupes:

a) tarpiniai – asociaciniai;

b) juntamieji – aferentiniai

c) motoriniai – eferentiniai

Be minėtų, yra sekreciniai neuronai, kurie geba patys sekretuoti. Jie randami pogumburio branduoliuose. Be nervinių ląstelių, nervinis audinys turi neurogliją, o šią sudaro ląstelės gliocitai (gliocytus). Gliocitai nervinio impulso nepraleidžia, bet atlieka daug pagalbinių funkcijų: paremia neuronus, izoliuoja, atlieka trofinę funkciją, dalyvauja atsinaujinant nervinėms skaiduloms, atlieka apsauginę funkciją. Neurologija skirstoma taip:

1. Centrinė:

a) Makroglija – astrocitai, oligodendrocitai, ependimocitai;

b) Mikroglija.

2. Periferinė:

a)Neurolemocitai – Švano (Schwann) ląstelės;

b) Mazgų gliocitai.

Astriocitai (astrocytus) yra dviejų rūšių – skaiduliniai ir protoplazminiai. Protoplazminiai astrocitai dalyvauja medžiagų apykaitos procesuose, atlieka mechaninę funkciją. Skaiduliniai turi ilgas ataugas, išsidėstę netoli kraujagyslių ir sudaro pasienines glijines mambranas.

Oligodendrocitai (oligodendrocytus) gaubia neuronų kūnus ir ataugas. Jie sudaro nervinių skaidulų dangalus, dalyvauja medžiagų apykaitoje, atsinaujinant nervinėms skaiduloms, gaminantis mielinui.

Oligodendrocitai gali būti dvejopi:

a) kaip palydovinės ląstelės, išsidėsčiusios pilkojoje medžiagoje apie motorinius neuronus;

b) mieliną sudarančios ląstelės. Periferinėje nervų sistemoje jos vadinamos neurolemocitais ar Švano ląstelėmis.

Ependimocitai (ependymocytus) iškloja nugaros smegenų centrinį kanalą ir smegenų skilvelius. Tai aiškiai poliarizuotos ląstelės, viršuniniame gale turinčios blakstienėlės, pamatiniame gale – ilgą ataugą. Pasižymi sekrecine, dengiamąja ir paramine funkcija.

Mikroglija (microglia) – mažos ląstelės, turinčios daug ataugų. Randams CNS ir PNS. Prireikus geba daugintis mitoziškai, tampa smegenų makrografais.

Neurolemocitai (neurolemocytus) – mažos ląstelės, kurios supa pereferinų nervų mielininių nervinių skaidulų vieną ašinį cilindrą, o nemielininių – daug ašinių cilindrų.

Mazgų gliocitai (gliocytus ganglii) – ląstelės, supančios nervinių mazgų neuronų kūnus. Šie gliocitai atlieka apsauginę, medžiagų apykaitos tarp kapiliarų ir neuronų funkcijas

Neurono ataugos, apsuptos dangalais, sudaro nervines skaidulas (neurofibrae). Nervinės skaidulos centre gali būti dendritas ar aksonas.

Mielininės skaidulos yra baltos spalvos. Kielviena mielininė skaidula turi vieną ašinį cilindrą, apsuptą dangalų. Ašinį cilndrą sudaro aksoplazma, korioje išilgai išsidėsčiusios neurofibrilės. Daug neurosomų, ypač mazgų srityje. Ašinį cilindrą supa mielininis dangalas. Šis dangalas ištisinės makšties apie cilindrą nesudaro, bet periodiškai nutrūksta. Toje vietoje susidaro nervinės skaidulos mazgas. Nervinės atkarpos dalis tarp dviejų mazgų vadinama skaidulos segmentu. Jis atitinka vieną neurolemocitą. Mazgas yra riba tarp dviejų gretimų neurolemocitų, kurie kontaktuoja vienas su kitu interdigitacijos būdu. Mazgo vietoje mielino nėra. Čia neurolema yra glaudžiai prigludusi prie ašinio cilindro. Mazgo vietoje vyksta medžiagų apykaita ir toje vietoje greičiau plinta nervinis impulsas.

Mielininis dangalas susidaro formuojantis skaidulai. Ašinis cilindras įsiterpia į grandinėle išsirikiavusius neurolemocitus, kurių galai vienas su kitu jungiasi pirštinėmis jungtimis.

Nemielininės nervinės skaidulos išplitusios vegetacinėje nervų sistemoje. Į nemielininės nervinės skaidulos sudėtį įeina iki 20 ašinių cilindrų, priklausančių įvairiems neuronams.

Tarpneuroninės sinapsės

Tarpneuroninės sinapsės (synapses interneurales) yra dviejų neuronų morfologinės jungtys, kuriomis nervinis impulsas iš vieno neurono plinta į kitą. Sinapsę sudaro trys dalys: priešinapsinė membrana, sinapsinis plyšys ir posinapsinė membrana. Pastarąją sudaro inervuojamos ląstelės plazmolema. Morfologiniu funkciniu pagrindu sinapsės klasifikuojamos į tris pagrindines grupes:

Sinapsės

1. Neuroninės sinapsės:

a) aksodendritinės (synapsis axodendritica)

b) aksosomatinės (synapsis axosomatica)

c) aksoaksoninės (synapsis axo – axonalis)

2. Neuromuskulinės (synapsis neuromuscularis) neurito ir skersaruožės raumeninės skaidulos sinapsė – motorinė plokštelė.

3. Neuroglandulinė sinapsė (synapsis neuroglandularis) neurono ir liaukos sinapsė. Nervinių skaidulų periferiniai galai baigiasi nervinėmis galūnėmis (terminationes neurales). Jos sujungia neuronus su įvairiais audiniais vadinamosiomis periferinėmis sinapsėmis. Pagal atliekamą funkciją nervinės galūnės skirstomos į dvi grupes: efektorines ir receptorines. Efektorinės – tai motorinių neuronų aksonų galūnės.

Efektorinės nervinės galūnės sudarytos sinapsių principu. Skiriama priešsinapsinis polius – efektorinio neurono aksonas, ir posinapsinis polius – griaučių skersaruožio raumens skaidula. Tokia sinapsė vadinama motorine plokštele.

Receptorinės nervinės galūnės – tai juntamųjų neuronų dendritų galai. Jomis prasideda visi reflekso lankai. Pagal struktūros ypatumus skiriamos dvi nervinių galūnių grupės: laisvosiosios ir nelaisvos. Laisvųjų nervinių galūnių (terminationes nervi liberae) randama epitelyje, gleivinėse, jungiamajame audinyje, raumenyse. Laisvosios nervinės galūnės priima lietimo, spaudimo temperatūros jutimus.

Neuronai

Neuronas yra struktūrinis ir funkcinis nervinio audinio vienetas. Jis susideda iš kūno ir ataugų. Kūną sudaro branduolys ir citoplazma (neuroplazma) su joje esančiais organoidais. Neurono kūnas gali būti apskritas, ovalus, piramidės ar kriaušės formos. Ataugos yra dviejų rūšių: viena ilga – aksonas ir daug trumpesnių ataugų – dendritų. Neuronai priima aplinkos signalus, perduoda juos kitiems neuronams bei perduoda raumenų ir kitokioms ląstelėms signalus veikti.

Neurono veiklą lydi elektriniai reiškiniai: ramybės būsenoje jis aplinkos atžvilgiu įelektrintas neigiamai, sužadinus šis neigiamas krūvis trumpam išnyksta. Todėl smegenų darbą galima tirti įvairiais elektriniais prietaisais.

Neuroglija

Neuronus supančios neuroglijos ląstelės (gliocitai) irgi gali daryti įtaką signalų perdavimui, tačiau pagrindinės jų funkcijos yra trofinė (maitinti neuronus), ir atraminė bei apsauginė (apsaugoti juos nuo smūgių bei sukrėtimų). Neuroglijos ląstelės gali vykdyti fagozitozę.

Literatūra

Žmogaus anatomija 1, G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė