Ostgotai
Ostgotai – viena iš germanų genčių, rytinė gotų šaka. II a. gyveno prie Vyslos žiočių. III a. apsigyveno Dniepro žemupyje ir dalyje Krymo. IV a. II pusėje sukūrė genčių sąjungą, kuriai vadovavo Ermanarichas. Šiai sąjungai priklausė kitos germanų gentys, taip pat skitų, sarmatų bei slavų gentys.
375 m. genčių sąjungą sutriuškino hunai. Dauguma ostgotų pasitraukė į vakarus ir apsigyveno Panonijoje. 488 m., vadovaujami Teodoriko, įsiveržė į Italiją, sumušė ją valdžiusį Odoakrą ir 493 m. sukūrė karalystę. Jos sostinė buvo Ravena. Karaliaus Teodoriko laikais valdė Italiją, Siciliją, paalpių sritis, Dalmatiją, Provansą.
535–554 m. dėl Bizantijos kariuomenės antpuolių karalystė sužlugo. Didžioji teritorijos dalis atiteko Bizantijos imperijai.[1]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Ostgotai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas
