Petra

Petra البتراء

Turistai Petroje prie Faraono lobyno kapavietės sutemus
Petra
Koordinatės	30°19′43″ š. pl. 35°26′31″ r. ilg. / 30.32861°š. pl. 35.44194°r. ilg. / 30.32861; 35.44194
Vieta	Maano muchafaza, Jordanija
Istorija
Pastatytas	II–I a. pr. m. e. sandūroje
Laikotarpis	geležies amžius
Informacija
Kasinėjimų datos	nuo XIX a.
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 326

Petra (gr. πέτρα reiškia „akmuo"; arab. البتراء = Al-Batrāʾ) – senovės miestas Vakarų Jordanijoje. Įkurtas II–I a. pr. m. e. sandūroje. Nabatėjų karalystės sostinė iki I a. 106 m. užimtas Romos imperijos. Nuo III a. tapo svarbiu prekybos centru prie kelio iš Egipto į Mesopotamiją. Ne kartą nukentėjo per žemės drebėjimus. XII a. užimta kryžiuočių ordino. Po to prarado savo reikšmę ir sunyko.^[1]

Atrastas 1812 m. šveicarų archeologo Johann Ludwig Burckhardt. 1985 m. Petra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vienas iš naujųjų pasaulio stebuklų.

Petros miestas buvo Nabatėjų karalystės ir Romos imperijai priklausiusios Arabijos provincijos sostinė. Jis įsikūręs teritorijos, kadaise vadintos Transjordanija, pietuose. Įsteigtas kitapus Um el-Bijardos, šis miestas buvo sunkiai pasiekiamas, tačiau tokia geografinė padėtis leido tapti klestinčiu karavanų ir prekybos centru. Pro Petrą driekėsi Karalių kelias, jungiantis su Raudonąja jūra. Kiti keliai siejo miestą su Arabija, Tarpupiu (Mesopotamija) ir Viduržemio jūra. Senasis miestas glaudėsi prie kalnų grandinių.

Kalnuose nabatiečiai pastatė šventyklų dievams garbinti, pavyzdžiui, Dušarą ir Alatą. Petroje buvo maldos namų (vienuolynų), turgaviečių, du amfitaetrai, daugybė tiesiog uolose iškaltų kapaviečių ir kt. Į gyvenamąją miesto dalį buvo galima įžengti tik iš rytų, išdžiūvusios Siko upės vaga. Kadaise šios upės vandenys akveduku buvo nukreipti į miestą.

Vienas geriausiai išsilaikiusių, į Siką atgręžtų pastatų – kapavietė, vadinama al Kaznė (iždas, lobynas). Pastato fasadas yra 40 m aukščio ir 26 m pločio, visas iškaltas iš uolos ir padalintas į du aukštus. Apatinio centras – portikas (atviras prieangis su kolonomis) su šešetu kolonų, iš kurių keturios stiebiasi abipus įeigos laiptelių. Tikromis kolonomis galima vadinti tik dvi vidurines (kairioji pastatyta iš naujo). Kitos keturios iš uolos išsikiša tik per tris ketvirtadalius savo skersmens.

Abipus portiko matoma po labai nudilusią reljefinę skulptūrą – priešais žirgą stovintį vyriškį su apsiaustu. Frontoną puošia voliutos (ritinėlio formos ornamentai) – tai helenų meno įtaka. Architravo kampuose matomi du akroterijai – kačių šeimos gyvūnai. Viršutinį fasado aukštą sudaro trys atskiros dalys. Centre esantį apskritą architektūros elementą (tolosą) dengia kūgio formos stogas, o šį vainikuoja urna. Vienoje ir kitoje jo pusėje yra po dviejų kolonų remiamą pusfrontinį – iš uolos iškaltą tik trys ketvirtadaliai kraštinių kolonų skersmens, kitas galima vadinti puskolonėmis, nes iš akmens išskobta tik pusė jų skersmens. Centrinė toloso skulptūra – kairėje rankoje gausybės ragą laikanti moteris. Iš įeigos vestibiulio patenkame į du šoninius kambarius. Į juos įžengiama pro aukštus, negiliais reljefais papuoštus portalus, o pakilus laiptais atsiduriama centrinėje patalpoje, kurios sienoje išskobtos laidojimo nišos.