Piešinys

Piešinys– grafikos kūrinys, grafinėmis priemonėmis sukurtas vaizdas plokštumoje, dažniausiai ant popieriaus, kartono, audinio, odos, medžio, stiklo. Piešinyje vaizduojamas objektas sukuriamas linijomis, štrichais, kontrastingomis dėmėmis, jų deriniais, suteikiant perspektyvos iliuziją. Kuriama pieštuku, kreidelėmis, kreida, anglimi, plunksna, teptuku su tušu, rašalu, akvareliniais dažais. Piešiniui sukurti naudojamos ir netradicinės, modernios priemonės, pasitelkiant piešimo programinę įrangą, grafinę planšetę.

Piešimo veiksmas

Mikelandželo piešinys „Kleopatra“

Piešimas buvo populiari ir pagrindinė viešosios raiškos priemonė per visą žmonijos istoriją. Tai vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių idėjų perdavimo būdų. Dėl didelio piešimo priemonių prieinamumo piešimas yra viena iš labiausiai paplitusių meninių veiklų, dažnai piešiama lavinimosi tikslais.

Be meniškesnių formų, piešinys dažnai naudojamas komercinėse iliustracijose, animacijoje, architektūroje, inžinerijoje, techniniuose brėžiniuose. Greitai, lengva ranka sukurtas piešinys, paprastai kaip neišbaigtas darbas, dar vadinamas eskizu. Jis gali būti tapybos, skulptūros, freskos, vitražo, kitų kūrinių pagalbinė priemonė. Dailininkas, kuris praktikuoja arba dirba techninio piešimo srityje, gali būti vadinamas braižytoju.

Istorija

Piešimas yra viena iš seniausių žmogaus išraiškos formų, kurios egzistavimo įrodymai yra ankstesni nei rašytinis bendravimas. Manoma, kad piešiniai buvo naudojami kaip specializuota komunikacijos forma prieš atsirandant rašto kalbai. Tai rodė aptikti priešistoriniai urvų piešiniai. Paleolite ir neolite buvo piešiama ant uolų ir akmens, kaulo ir molio dirbinių. Ši raiškos forma vystėsi senovės Egipte, Kinijoje, Japonijoje, Graikijoje ir Romoje. Viduramžiais, prieš paplintant popieriui, vienuoliai Europos vienuolynuose dekoravo rankraštines knygas, naudodami apatinius piešinius kaip pagrindą iliustracijoms ant išdirbtos odos ar pergamento. Piešiniai taip pat buvo plačiai naudojami mokslo srityje kaip supratimo, paaiškinimo priemonė. 1609 m. astronomas Galileo Galilėjus savo piešiniais aiškino besikeičiančias Veneros fazes ir Saulės dėmes.

Renesanso epochoje dailininkai plačiau naudojosi popieriumi, galėjo daugiau eksperimentuoti, išsaugoti eskizus. Spontaniškai atlikti piešiniai galėjo būti vertinami ir kaip savarankiški kūriniai, ir kaip kitų dailės šakų kūrinių metmenys. Ši epocha atnešė didelį piešimo technikų rafinuotumą, leido menininkams vaizduoti daiktus tikroviškiau, nei anksčiau, atskleidė domėjimąsi geometrija ir filosofija. Piešimas kaip meno rūšis tapo reikšmingas maždaug XV a. pabaigoje, buvo siejamas su tokiais menininkais ir meistrais graveriais kaip Albrechtas Diureris ir Martinas Šongaueris, kurie buvo kilę iš auksakalių.

Senieji meistrų piešiniai dažnai atspindėjo šalies, kurioje jie buvo sukurti, istoriją ir pagrindines to meto tautos vertybes. XVII a. Olandijoje, protestantiškoje šalyje, beveik nebuvo religinio meno kūrinių. Į peizažų ar žanrinių scenų piešinius dažnai buvo žiūrima ne kaip į eskizus, o kaip į išbaigtus meno kūrinius. Italų piešiniuose atsispindėjo katalikybės ir bažnyčios įtaka, kuri vaidino svarbų vaidmenį meno mecenatystėje. Panašiai gali būti atsiliepiama ir apie prancūziškus piešinius, kurie buvo mažiau barokiški.

XX a. modernizmas paskatino „vaizdinį originalumą“, o kai kurių menininkų požiūris į piešimą tapo abstraktesnis. Žinomi menininkai, tokie kaip Pablas Pikasas, Endis Varholas ir Žanas Mišelis Baskija, kūrė interpretuodami tradicines technikas.

Lietuvoje

Lietuvoje piešinio užuomazgų aptinkama archeologiniuose radiniuose. XIV–XVI a. į rankraštines knygas buvo dedamos pieštinės iliustracijos. XVI–XVII a. vyravo taikomojo pobūdžio piešinių Pauliaus Bokšos architektūriniuose eskizuose, Antono Vydo kartografijos darbuose.

1797–1832 m. Vilniaus universitete veikė Piešimo ir tapybos katedra. Su Vilniaus universitetu susijusi profesionaliosios dailės Lietuvoje pradžia. Stojantiesiems į dailę buvo privalu pateikti savo piešinius, rodančius kandidato sugebėjimus. XVIII a. antroje pusėje buvo piešiamos istorinės kompozicijos, architektūriniai peizažai (Pranciškus Smuglevičius). XIX a. pirmoje pusėje dailininkai atkreipė dėmesį į akademinį piešinį, taip pat reiškėsi piešdami alegorines bei buitines kompozicijas, portretus, satyrinius kūrinius (Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Vincentas Smakauskas, Valentinas Vankavičius, Marcelis Januškevičius, Mykolas Kuleša, Kanutas Ruseckas, Albertas Vaitiekus Žametas).

1866 m. su Imperatoriškosios dailės akademijos palaiminimu įsteigta Vilniaus piešimo mokykla. XIX a. viduryje ir vėliau buvo nupiešta buvusiose Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėse stovinčių dvarų, rūmų, pilių, miestų vaizdų (Napoleonas Orda), lietuviškų medinių kryžių (Alfredas Romeris), istorinių ir buitinių kompozicijų, iliustracijų (Mykolas Elvyras Andriolis).

Iš XX a. pradžios menininkų minėtini Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Jaroševičius, Petras Rimša, piešę iliustracijas, piešinius tušu. Tarpukario dailininkų kūryboje pastebimas indėlis į figūrinių kompozicijų, freskų eskizų piešimą (Petras Kalpokas, Juozas Mikėnas, Vladas Eidukevičius). Dalis jų kūrė peizažus (Mstislavas Dobužinskis, Adomas Galdikas) ar portretus (Antanas Gudaitis, Vladas Didžiokas, Marcė Katiliūtė). Reiškėsi karikatūrų meistrai (Adomas Varnas, Stepas Žukas). To meto periodinėje spaudoje buvo populiarūs komiksai – pasakojimai pieštiniais paveikslėliais.

Tarp įvairaus žanro ir stilistikos kūrinių piešėjų XX a. antroje pusėje minėtini Augustinas Savickas, Stasys Eidrigevičius, Arvydas Každailis, Stasys Krasauskas, Antanas Martinaitis ir kt. XX a. pabaigoje ir amžių sandūroje reiškėsi Algimantas Jonas Kuras, Linas Jablonskis, Gediminas Piekuras, Mikalojus Povilas Vilutis, Jūratė Stauskaitė ir kt.