Pink Floyd

Pink Floyd
2005 m. Live8 koncertas Londone. Iš kairės D. Gilmoras, R. Votersas, N. Meisonas ir R. Raitas
Biografija
Kilmė	Londonas, Anglija
Žanrai	progresyvusis rokas, psichodelinis rokas
Aktyvumo metai	1964–1994, 2005, 2013–2014
Įrašų kompanija	EMI Columbia, Harvest, Capitol, Columbia, EMI
Svetainė	pinkfloyd.co.uk
Buvę nariai
Syd Barrett, Roger Waters, Richard Wright, Nick Mason, David Gilmour

Pink Floyd – anglų psichodelinio, progresyviojo, avangardinio roko grupė, gyvuojanti nuo 1964 metų. Viena sėkmingiausių roko grupių, pardavusi daugiau nei 200 milijonų albumų pasaulyje ir apie 74,5 milijono vien tik JAV.

Nariai

• Kytas „Sidas“ Beretas (Roger Keith „Syd“ Barrett) – gitara, vokalas (1964–1968 m.)
• Devidas Gilmoras (David Gilmour) – gitara, vokalas (nuo 1968 m.)
• Rodžeris Votersas (Roger Waters) – bosinė gitara, vokalas (1964–1985 m., ir vienas pasirodymas 2005 metais).
• Nikas Meisonas (Nick Mason) – mušamieji instrumentai (nuo 1964 m.)
• Ričardas Raitas (Richard Wright) – klavišiniai, vokalas (1964–1981 ir nuo 1987 m.)

Biografija

Keito „Sido“ Bereto era (1964–1968)

Pink Floyd šaknys siekia 1963 metus. Grupė, suburta R. Voterso, kuris tuo metu įstojo į Regent Street Polytechnic studijuoti architektūrą, iniciatyva. Pink Floyd branduoliu tapo Sigma 6, kur be R. Voterso (gitara) grojo dar du architektūros studentai – R. Raitas (klavišiniai) ir N. Meisonas (mušamieji) bei Klaivas Metkalfas (Clive Metcalfe) (bosinė gitara), Bobas Klose’as (Bob Klose) (gitara), Džiuljeta Geil (Juliette Gale) (vokalas) ir Keitas Noblas (Keith Noble) (vokalas). Grupė dažnai keitė pavadinimus („The Tea Set“, „T Set“, „The Architectural Abdabs“, „The Screaming Abdabs“, „The Abdabs“ ir t. t.) bei muzikantus, koncertavo kavinėse ir klubuose grodami britiškąjį ritmenbliuzą. Išėjus iš grupės Klaivui ir Keit, R. Votersas nusprendė į grupę pakviesti seną pažįstamą iš Kembridžo laikų Keitą Beretą. Keitas rašė siurrealistines eiles ir buvo neįprasta asmenybė. Gana greitai K. Beretas tapo ketverto varomąja jėga. 1964 metais nusistovėjo K. Bereto, R. Voterso, R. Raito ir N. Meisono ketveriukė, kuri ir tapo pirmąja „The Pink Floyd Sound“ sudėtimi. Pavadinimas Pink Floyd – tai dviejų K. Bereto mėgstamų bliuzmenų, P. Andersono (Pink Anderson) ir F. Kaunsilo (Floyd Council), vardai.

Sceninis grupės debiutas įvyko 1964 m. pabaigoje Londono klube „Countdown“. Nuo 1966 m. kovo mėn. „The Pink Floyd Sound“ pastoviai grojo Londono klube „Marquee“, kiekvieną sekmadienį dalyvavo psichodeliniame šou „Spontaneous Underground“. Tuo metu grupė daugiausiai grojo bliuzo stiliaus muziką, tačiau garsėjo savo ilgomis improvizacijomis, staigiais perėjimais nuo gražios melodijos į disonansą, įvairiais gitaros ir teksto eksperimentais. Scenoje grupė viena iš pirmųjų pradėjo aktyviai naudoti šviesos (skaidrių projektorių) ir pirotechnikos efektus. Dar 1966 m. grupė pakeitė stilių į psichodelinį roką, kurį papildė siurrealistiniai, dažnai vaikiški K. Bereto tekstai. 1966 m. spalio 31 d. muzikantai pasirašė oficialią bendradarbiavimo sutartį su vadybininkais E. Kingu (Andrew King) ir P. Dženeru (Peter Jenner), kurie išsireikalavo sutrumpinti grupės pavadinimą iki „The Pink Floyd“. Naujuoju grupės pavadinimu muzikantai debiutavo gruodžio 23 d. „UFO“ klube. Po kurio laiko buvo atsisakyta artikelio ir grupės pavadinimas įgavo dabartinį vaizdą.

1966 m. pabaigoje grupė kviečiama parašyti muziką P. Vaithedo (Peter Whitehead) filme „Tonite Let’s All Make Love In London“. Panaudotos tik dvi trumpos „Interstellar Overdrive“ () ir „Nick’s Boogie“ kompozicijų dalys, bet filmo dėka pavyko įrašyti keturių grupės dainų studijinius įrašus („Arnold Layne“, „Let’s Roll Another One“, „Interstellar Overdrive“ ir „Nick’s Boogie“). Įrašymas vyko 1967 m. sausio 11, 12 d.

Pink Floyd albumo „The Piper At The Gates Of Dawn“ viršelis

1967 m. kovo 11 d. išleistas pirmas oficialus grupės singlas „Arnold Layne“ užėmė Jungtinėje Karalystėje 20 vietą, o birželio mėn. antras singlas „See Emily Play“ pasiekė net 6 vietą. Nenuostabu, kad 1967 m. rugpjūčio 5 d. pasirodžius pirmajam Pink Floyd albumui „The Piper At The Gates Of Dawn“, sulaukė daugiau klausytojų dėmesio. Albumas iš karto pakliuvo į J. Karalystės Top 10. 1967 m. rugsėjį Pink Floyd išvyksta trumpų gastrolių į Airiją, o spalį pirmą kartą išvyksta gastrolių į JAV (albumas „The Piper At The Gates Of Dawn“ pagal perkamumą čia teužėmė 131 vietą). Lapkričio 2 d. Pink Floyd koncertuoja San Francisko klube „Winterland“ kartu su žymiausia roko muzikos vokaliste Dž. Džoplin (Janis Joplin). Koncertai JAV atskleidė kai kurias K. Bereto problemas, – polinkį į narkotikus, tarp jų ir į LSD. Jis tapo nenuspėjamas, dažnai staiga nustodavo groti koncerto metu, o laidoje „American Bandstand“ atliekant „Arnold Layne“, negalėjo pataikyti į fonogramą. 1967 m. lapkričio 18 d. išėjęs singlas „Apples and Oranges“ visų nuostabai nepakliuvo į geriausių dainų sąrašus ir nenuostabu, nes K. Beretas veikiamas stiprių narkotikų buvo atitolęs nuo tikrovės ir tai pastebėjo roko muzikos gerbėjai. Padėtį bandyta spręsti priimant naują gitaristą Davidą Gilmorą (David Gilmour), kuris turėjo užpildyti K. Bereto „išsidirbinėjimus“ pasirodymuose, tuo tarpu K. Beretas galėjo toliau užsiimti kūryba. Kažkada būtent D. Gilmoras išmokė K. Beretą profesionaliai groti gitara. Tačiau dėl ypač didėjančio K. Bereto kompozicijų sudėtingumo, grupė atsisakė K. Bereto paslaugų. Paskutinis koncertas su K. Beretu įvyko 1968 m. sausio 20 d., o sausio 26 d. Pink Floyd vėl pasirodė kaip ketveriukė – šįkart tai buvo R. Votersas, D. Gilmoras, R. Raitas ir N. Meisonas.

Po gana sėkmingų dviejų solo albumų („The Madcap Laughs“ ir „Barrett“) įrašytų su D. Gilmoro, R. Voterso ir R. Raito pagalba, 1971 m. K. Beretas užsisklendė savyje, tyliai gyveno gimtajame Kembridže daugiau nei 35 metus. 2006 m. liepos 7 d. Keitas Beretas mirė nuo diabeto komplikacijų.

Po Keito Bereto (1968–1973)

Naujasis grupės narys tapo ne tik gitaristu, vokalistu, bet ir kompozitoriumi. Dar kurį laiką Pink Floyd koncertavo penkiese, kol 1968 m. balandžio 6 d. K. Beretas oficialiai paskelbė apie savo pasitraukimą iš grupės. Kartu grupę paliko vadybininkai E. Kingas ir P. Dženeras, galvoję apie greitą grupės veiklos saulėlydį. Bet 1968 m. birželio 29 d. pasaulį išvydo antras Pink Floyd albumas „A Saucerful of Secrets“ (J. Karalystė – 9 vieta). Į albumą pateko tik viena K. Bereto parašyta daina „Jugband Blues“. Nuo 1968 m. birželio iki spalio Pink Floyd gastroliuoja po JAV. Spalį Jungtinėje Karalystėje įvyksta dokumentinio filmo premjera „Tonite Let’s All Make Love in London“ apie Swinging Londoną, kuriame atliekamos trys Pink Floyd dainos. Bendradarbiavimas su kinematografija tęsiasi ir 1969 m. liepą Pink Floyd parašo muziką B. Šrioderio (Barbet Schroeder) filmui „More“, o albumas „Music from the Film More“ išleidžiamas liepos 27 d. Pink Floyd koncertinis šou plečiasi, tuo pačiu tęsiasi ir eksperimentai su garsu. Koncertų salėse pastatomos dvi papildomos garso kolonėlės už klausytojų nugaros, kad atsirastų dvigubas stereo efektas – primityvi kvadro garso sistema. Šie metai paženklinti ir kitu Pink Floyd kūriniu – dvigubu „Ummagumma“ albumu. Pirmoji plokštelė – gyvai įrašytos dainos, tuo tarpu antrajai pusei kiekvienas narys sukūrė po maždaug 10 min. ilgio kompoziciją. „Ummagumma“ buvo sklidina psichodelinių eksperimentų su garsais, triukšmais ir žodžiais, elektroninės mistikos ir meditacijų, tačiau tuometinės avangardistinės muzikos kontekste atrodė kiek naivokai. Albumas, kurį kritikai pripažino nevykusiu, publikai patiko. Jungtinėje Karalystėje „Ummagumma“ užėmė net 5 vietą, o JAV pateko į Top 100 ir pakilo iki 74 vietos. Tuo metu buvo pats hipių eros aukso amžius ir ši maištinga, desperatiška, paslaptinga muzika atitiko tuometinio jaunimo nuotaikas.

Pink Floyd albumo „Atom Heart Mother“ viršelis

1970 m. kovo mėn. Pink Floyd parašė muziką M. Antonioni (Michelangelo Antonioni) filmui „Zabriskie Point“. Didžioji dalis medžiagos buvo kūrėjų atmesta, bet filme panaudotos įžymios koncertinės kompozicijos „Careful With That Axe Eugene“, „Come in Number 51“ ir „Your Time is Up“. Į filmą nepatekusi 17 minučių „The Violent Sequence“ ištrauka, kurios pagrindinę kurinio dalį parašė R. Raitas, paskui tapo dainos „Us and Them“ iš albumo „The Dark Side of the Moon“ pagrindu. 1970 m. spalio 10 d. prekyboje pasirodė nauja grupės plokštelė „Atom Heart Mother“ (J. Karalystė – 1 vieta, JAV – 55 vieta). Pirmoje plokštelės pusėje buvo sudėtinga choro ir pučiamųjų orkestro aranžuotė, kitoje plokštelės pusėje girdime pastoralines balades ir elektroninių garsų kaskadomis pratrūkstančius, natūralistiniais efektais kunkuliuojančius kūrinius, kaip „Alan’s Psychedelic Breakfast“.

1971 m. spalio 30 d. pasirodo albumas „Meddle“ (J. Karalystė – 3 vieta, JAV – 70 vieta). Muzika jame mažiau psichodelinė, bet būtent jame muzikantai atrado aukso vidurį tarp elektroninio eksperimentavimo mokslinės fantastikos dvasia ir nuoširdžių baladžių. „Meddle“ įnešė ryškius Pink Floyd kūrybos bruožus 1973–1979 metų periodui: R. Voterso pulsuojantis bosas, smūginė ir tuo pačiu prasiskverbianti D. Gilmoro gitara, fantastiškai žaismingi R. Raito sintezatoriaus garsai ir galingas N. Meisono grojimas mušamaisiais. Pačios ryškiausios albumo vietos – instrumentinė pjesė „One of These Days“ su nedideliu teksto fragmentu viduryje ir grandiozinė pjesė „Echoes“, sudėliota iš keistų garsų, paukščių klyksmų ir sunkių roko fragmentų. Jai skirta visa plokštelės antra pusė.

1971 m. taip pat vyko pirmojo grupės filmo „Live At Pompeii“ filmavimas (režisierius A. Mabenas (Adrian Maben)). Filmas tarsi koncertas vyko apgriuvusiame Pompėjos didžiajame amfiteatre be žiūrovų. Kritikai jį pavadino kaip vizualinį eksperimentą su nepakartojamais Pompėjos ir Vezuvijaus vaizdais, kuriuose jaudinanti Pink Floyd muzika atsidūrė antrame plane. Pink Floyd nariai niekada nebuvo abejingi vizualiniam savo kūrybos apipavidalinimui. Apie koncertų scenografiją ir šviesos efektus tiesiog sklido legendos. Verta prisiminti Londone 1971 m. gegužės 15 d. „Crystal Palace Bowl“ vykusį koncertą, kuris žaižaravo fantastiškais fejerverkais. 1972 m. vasarį Pink Floyd rašo muziką B. Šrioderio filmui „La Vallée“, o albumas su filmo muzika „Obscured by Clouds“ prekyboje pasirodo birželio 3 d. (J. Karalystė – 6 vieta, JAV – 46 vieta). Tai buvo pirmas Pink Floyd albumas pasiekęs JAV Top 50.

Rodžerio Voterso era (1973–1985)

„The Dark Side of the Moon“

Pink Floyd albumo „The Dark Side of the Moon“ viršelis

Albumas „Meddle“ atvėrė kelią naujam Pink Floyd laikotarpiui. Būtent tuo metu brendo mintys vienam populiariausių albumų istorijoje – „The Dark Side of the Moon“ (Tamsioji mėnulio pusė), išleistam 1973 m. kovo 24 d. (J. Karalystė – 2 vieta (sąrašuose 310 savaičių), JAV – 1 vieta (sąrašuose 741 savaitę – t. y. beveik 15 metų, neturintis analogo pasaulyje)). Tai pirmasis koncepcinis Pink Floyd darbas, apimantis temas, kurioms neįmanoma pasipriešinti – senatvė, mirtis, pinigų įtaka žmonijai, smurtas, karas ir galiausiai beprotystė. Šio albumo dėka grupėje išryškėjo Rodžerio Voterso, sukūrusio beveik visus tekstus, figūra. Albumas „The Dark Side of the Moon“ turi kelias savo triumfo dedamąsias:

• tai dainų tekstai, išreiškiantys vieną konceptualią idėją: papasakoti apie šiuolaikinės visuomenės problemas. Daina „Time“ skirta jaunajai kartai, kuri mano, kad pas juos atsargoje visa amžinybė. Bet anksčiau ar vėliau ateina praregėjimas: „Tu jaunas ir gyvenimas ilgas – yra laiko užmušti dieną. Bet kartą tu pastebi, kad dešimt metų liko praeityje. Niekas nepasakė tau, kada bėgti – praleistas starto signalas“. Dainoje „Us and Them“ kalbama apie generolus, „žaidžiančius“ tikrus karus. O kol vyksta pasaulio padalinimas, tūkstančiai žmonių miršta iš bado. Išsigelbėti galima tik kitoje Mėnulio pusėje (daina „Brain Damage“), bet žodžiai skambantys pačioje albumo pabaigoje, atskleidžia bet kokio pabėgimo beprasmiškumą: „Iš tikrųjų Mėnulis neturi kitos pusės“;

Saksofonininkas D. Peris, 2005 m. Londonas, Pink Floyd Live8 renginys

• pačios muzikos pateikimo forma. Muzikantai sukūrė kelias įsimintinas kompozicijas, kurias galima panaudoti TV ir radijo užsklandai, panaudoti reklamai. Pvz.: R. Raito daina „The Great Gig in the Sky“ skambėjo vaistų nuo galvos skausmo reklamoje;
• sėkmingas komandos parinkimas. Aukščiausios kokybės garso skambėjimas – garso režisieriaus A. Parsono (Alan Parsons) nuopelnas. Saksofonininkas D. Peris (Dick Parry) įnešė naujų spalvų Pink Floyd muzikinėje partitūroje, sugrodamas „Money“ ir „Us and Them“. Na ir žinoma negalima užmiršti K. Tori (Clare Torry) vokalo dainoje „The Great Gig in the Sky“;
• Nuostabus albumo muzikinis apipavidalinimas. Fonogramoje naudojamas širdies plakimas, laikrodžio dūžiai, monetų skambesys, užkrečiantis juokas po perklausos palieka neišdildomą prisiminimą. Albume „The Dark Side of the Moon“ pirmą kartą panaudoti stereo efektai, nes tuo metu jau buvo pereinama prie stereo grotuvų.

„The Dark Side of the Moon“ buvo tikra sensacija, o „The Rolling Stone Record Guide“ naująjį Pink Floyd albumą pavadino tiesiog šedevru! Neapšviestosios Mėnulio pusės metafora bene taikliausiai nusako apskritai visos Pink Floyd kūrybos temą. Pink Floyd galingu muzikos prožektoriumi apšviečia tai, kas užtemdyta, paslėpta, užslopinta mumyse ir aplink mus. Vienišių ir nusivylusiųjų, savižudžių ir lunatikų, pamišėlių ir mirtininkų, narkomanų ir valkatų neaprėpiami sielų peizažai sušvyti aklinoje tamsoje. Ekshibicionistinis apnuogintos dvasios demonstravimas, mazochistiniai mėgavimosi kančia ritualai, anarchistinis gėrėjimasis pakrikusia psichika – tai būdingiausi pastarųjų dešimtmečių kontrkultūros atributai. Albume „The Dark Side of the Moon“ visa tai dar susipina su klampia siaubo filmų stilistika, sapnų metafizika, racionaliomis mokslinės fantastikos erdvėmis ir populiariąja psichoanalize.

„Wish You Were Here“

Pink Floyd albumo „Wish You Were Here“ viršelis

1974 m. Pink Floyd nesiryžo išleisti naujo albumo, per daug aukštai buvo iškelta kartelė po „The Dark Side of the Moon“. Muzikantai išvyko gastroliuoti ir prie naujojo albumo pradėjo dirbti tik 1975 m. pradžioje. Septintas grupės albumas „Wish You Were Here“ (Norėčiau, kad būtum čia) išleistas 1975 m. sausio 15 d. (J. Karalystė – 1 vieta JAV – 1 vieta). Jame parodoma tamsioji muzikos pasaulio pusė, jos poveikis atlikėjams. Albumą galima pavadinti konceptualiu, dainų tekstuose kalbama apie jauną gitaristą, svajojusį tapti roko žvaigžde. Galų gale jis tampa įžymybe, bet už tai sumoka proto aptemimu. Iš teksto aišku, kad tas muzikantas – S. Beretas, nors patys Pink Floyd tvirtina, kad S. Beretui skirta tik daina „Shine On You Crazy Diamond“.

„Animals“

1976 m. balandį grupė pradeda ruošti naują albumą „Animals“ (Gyvuliai). Visada kritiškai nusistatęs R. Votersas ėmėsi išjuokti šiuolaikinę visuomenę. Supantį pasaulį jis pateikė kaip socialinius protus, kur skirtingi žmonių tipai, metaforomis išreiškiami per gyvūnus – kiaules (politikai, valdininkai ir diktatoriai), šunis (armija ir policija) ir avis (likusi visuomenė). Tokios metaforos buvo pasirinktos neatsitiktinai – R. Votersą iš dalies įkvėpė G.Orvelo kūryba, o tiksliau vienas iš žymiausių jo kūrinių – „Gyvulių ūkis“. Vienintelis skirtumas yra tas, jog G. Orvelo kritikos ir pašiepimo taikiklyje buvo komunizmas, tuo tarpu R. Votersas gyvulių metaforas panaudojo kritikuodamas kapitalistinę visuomenę. Pardavime albumas pasirodė 1977 m. sausio 23 d. (J. Karalystė – 2 vieta JAV – 3 vieta) sutapęs su grupės koncertiniu turu, kuris tęsėsi iki liepos 6 d. Grupė per koncertus pradėjo skraidinti milžinišką helio pripūstą kiaulę, kuri vėliau tapo jų simboliu. Nors Pink Floyd autoritetas buvo nepriekaištingas, viduje prasidėjo trintis tarp grupės lyderio R. Voterso ir kitų grupės narių. 1977 m. kūrybiniame procese D. Gilmoro, R. Raito ir N. Meisono indėlis tapo minimalus, tad pastarieji pradėjo realizuoti save ne Pink Floyd grupėje. N. Meisonas dirbo prodiuseriu išleidžiant pankroko grupės „The Damned“ albumą „Music for Pleasure“, o po metų – prodiuserio padėjėju progresyvaus roko gitaros virtuozo S. Hileidžo (Steve Hillage) diską „Green“. D. Gilmoras atrado naują intelektualią roko žvaigždę K. Buš, o 1978 m. gegužę išėjo pirmas D. Gilmoro solinis albumas „David Gilmour“, o R. Raitas 1978 m. lapkritį debiutavo su albumu „Wet Dream“.

„The Wall“

Pink Floyd albumo „The Wall“ viršelis

Iš tikrųjų grupė nebaigė savo egzistavimo ne dėl vidaus nesutarimų, o dėl investicinės kompanijos „Norton Warburg“, kuri finansavo grupės gastroles ir albumų leidybą, finansinių machinacijų ir bankroto. Bet ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis grupė sugebėjo įrašyti ir išleisti dvigubą albumą „The Wall“ (Siena), kuris savo populiarumu lygintinas tik su „The Dark Side of the Moon“. Albumas išleistas 1979 m. lapkričio 30 d. (J. Karalystė – 3 vieta JAV – 1 vieta), o kompozicija „Another Brick in the Wall (Part 2)” (J. Karalystė – 1 vieta JAV – 1 vieta) – kaip singlas, kuris tapo pačiu sėkmingiausiu singlu Pink Floyd istorijoje. Albumas „The Wall“ parodė, kad R. Voterso požiūris į aplinkinį pasaulį liko toks pat. Dvigubos plokštelės herojus Pinkas nuo mokyklinio suolo esąs įtrauktas į suaugusiųjų pasaulį, pilną žiaurumo ir veidmainystės. Ten mokytojas tyčiojasi iš mokinių, krenta bombos ant valstybių, o jauni niekšeliai laiko baimėje taikius gyventojus. Sienos įvaizdis daugiareikšmis, – tai ir kliūtis, skirianti du draugus, ir nesutriuškinamos policinės valstybės sistemos simbolis, ir simbolinis, reiškiantis viso pasaulio gyventojus, kai kiekvienas iš jų – maža plyta. Herojus nenori dalyvauti Sienos statyboje ir svajoja ją sugriauti. Jį teisia, pripažįsta kaltu ir nuteisia iki gyvos galvos už Sienos. To paties pavadinimo filme, kurio premjera įvyko 1982 m. (režisierius A. Parkeris (Alan Parker), o pagrindinę rolę atliko B. Geldotas (Bob Geldof) iš „The Boomtown Rats”), Siena griūna, o jos smulkias daleles išsinešioja vaikai. Filme gvildenamos socialinės, visuomeninės problemos ir pasakojama apie kare tėvo netekusį vaiką, kuris tarsi atsitveria nuo pasaulio siena.

„The Final Cut“

1980–1981 m. Pink Floyd pristatinėjo savo paskutinį albumą pasauliui, kaip grandiozinį šou: tiesiog scenoje priešais žiūrovus statė 10 metrų aukščio sieną (visuotinio susvetimėjimo simbolis), o po to ji iškilmingai buvo griaunama. Įvyko 29 tokie koncertai, sienos statymas ant scenos ir jos griovimas „The Wall“ spektakliuose pareikalavo daug neatsipirkusių lėšų. Jau albumo „The Wall“ įrašymo metu smarkiai paaštrėjo R. Voterso santykiai su kitais grupės nariais. 1981 m. birželio 17 d. Londone, „Earl’s Court“ arenoje įvyko paskutinis „The Wall“ turo koncertas, kuris taip pat buvo ir paskutinis Pink Floyd ketveriukės (R. Voterso, D. Gilmoro, R. Raito ir N. Meisono) pasirodymas. R. Raitas grupę paliko iš karto po pasaulinio turo koncertų.

1983 m. kovo 21 d. įrašomas „The Final Cut“ (A Recquiem For The Post War Dream) (J. Karalystė – 1 vieta, JAV – 6 vieta) albumas, kur klavišiniais groja M. Kaimenas (Michael Kamen). Naujas Pink Floyd darbas buvo antikarinis ir išprovokavo nevienareikšmę reakciją. Vieniems besąlygiškai patiko, kitiems nepatiko, kad albumas per daug politizuotas. Šiame albume bene reikšmingiausias … pats pavadinimas. Tai buvo iš tikrųjų paskutinis bendras visų Pink Floyd narių darbas. Ne mažiau simboliškas ir prierašas skliausteliuose: „Rekviem Pokariniam Sapnui“. Sapnas baigėsi. Žmonija atsiduso, pasirąžė ir sapnavo toliau. Kas pasakys Naujojo Sapno vardą? O kas sukurs jam Rekviem? Visgi 1983 m. gegužę EMI išleistas singlas „Not Now John/The Heroes Return Parts 1&2“ J. Karalystėje pasiekė 30 vietą, o pats albumas gavo platininę statulėlę.

1980-ais Pink Floyd pradėtas sėkmingas startas pavirto niekais vėl paaštrėjus R. Voterso ir D. Gilmoro santykiams. Pink Floyd atsidūrė ties iširimo slenksčiu, kai 1984 m. tiek D. Gilmoras, tiek R. Votersas išleido savo solinius albumus. 1985 m. gruodį R. Votersas oficialiai informavo garso įrašų studijas EMI ir Columbia Records, kad daugiau nesąs Pink Floyd narys ir pradėjo solinę karjerą. 1986 m. D. Gilmoras su N. Meisonu nusprendė atkurti Pink Floyd, bet tam pasipriešino R. Votersas ir kreipėsi į Londono teismą reikalaudamas, kad naujame albume nebūtų naudojamas Pink Floyd pavadinimas. R. Votersas pralaimėjo ir abipusiu sutarimu 1986 m. lapkritį buvo paskelbta, kad progresyvaus roko legenda egzistuoja ir ruošia medžiagą naujam albumui.

Deivido Gilmoro era (1987–1995)

Deividas Gilmoras 2006 m. koncerte Miunchene.

1987 m. rugsėjo 7 d. Pink Floyd išledžia naują albumą „A Momentary Lapse of Reason“ (J. Karalystė – 3 vieta, JAV – 3 vieta), bei Otavoje pradeda pasaulinį turą. Šis grandiozinis turas (vien tik aparatūros montažui vienam koncertui reikėjo 10 dienų) tęsėsi metus, grupė surengė 155 koncertus 15 pasaulio šalių. Šį šou aplankė apie 10 mln. žmonių. Čia dalyvavo D. Gilmoras, N. Meisonas, R. Raitas ir kviestiniai muzikantai: T. Levinas (Tony Levin) (bosinė gitara), S. Pedžas (Scott Page) (saksofonas) ir kt. Mainais už pavadinimą R. Votersas gavo tam tikrą grupės atributiką ir sceninį įvaizdį. Naujas albumas ne tik pakėlė grupės reputaciją, bet ir pritraukė daugybę naujų jaunų gerbėjų. Įspūdingiausia albumo kompozicija tapo „Learning to Fly“, kuriai buvo nufilmuotas video klipas, 1988 m. MTV pripažintas geriausiu. Po pasaulinio turo 1988 m. lapkričio 22 d. išleistas dvigubas koncertinis albumas „Delicate Sound of Thunder“ po dviejų mėnesių tapo platininiu.

1991 m. spalį D. Gilmoras ir N. Meisonas dalyvavo 2500 mylių automobilių lenktynėse „La Carrera Panamericana“ Meksikoje. Muzikantai buvo lenktynių dalyviai ir rėmėjai. Apie lenktynes sukurtas dokumentinis filmas, o muziką filmui parašė Pink Floyd. D. Gilmoro ir jo vadybininko S O‘Rurko (Steve O’Rourke) (ralio šturmanas) ekipažas finišo nepasiekė, nes patyrė avariją: S.O‘Rurko susilaužė koją, o D. Gilmorui pasisekė labiau, – atsipirko tik sumušimais. Filmo premjera įvyko 1992 m. gruodį, jame panaudotos kelios dainos iš albumo „A Momentary Lapse Of Reason“, bei keletas naujų melodijų „PanAm Shuffle“, „Carrera Slow Blues“ ir kt. kurios taip ir nepateko į planuojamą albumą „The Division Bell“. 1994 m. pavasarį Pink Floyd grįžo į pasaulinę muzikinę areną su nauju albumu The Division Bell (taip vadinasi D. Britanijos Bendruomenių rūmų varpas), kuris leido grupei pasiekti 70-jų metų lygį (JAV – 1 vieta, o du singlai „Take It Back“ ir „High Hopes“ J. Karalystėje – 23 ir 26 vietos). Įžymiausias albumo kūrinys „High Hopes“, paryškintas originaliu video klipu, tapo mėgstamiausiu Pink Floyd koncertiniu kūriniu. 1994 m. kovo 30 d. Pink Floyd, kurios sudėtyje D. Gilmoras, N. Meisonas, R. Raitas, T. Renvikas (gitara), J. Karinas (Jon Carin) (klavišiniai), D. Peris (saksofonas), G. Volis (Gary Wallis) (mušamieji), G. Pretas (Guy Pratt) (bosinė gitara) išvyko pasaulinių gastrolių, o 1995 m. išleidžiamas koncertinis albumas „Pulse“ (J. Karalystė – 1 vieta, JAV – 1 vieta). Albumas ypatingas tuo, kad jo voke buvo įmontuota mirksinti lemputė. Po šio albumo Pink Floyd vėl apėmė sąstingis. Oficialiai apie grupės iširimą iki šiol nėra paskelbta. 1996 m. sausio 17 d. Pink Floyd įtraukti į Rokenrolo šlovės Salę. Pagerbimo teisė buvo suteikta grupės „The Smashing Pumpkins“ lyderiui B. Korganui (Billy Corgan), kuris po iškilmingos ceremonijos kartu su D. Gilmoru, N. Meisonu ir R. Raitu atliko „Wish You Were Here“.

Solinė veikla – 1995 metai ir dabar

Gitaristas T. Renvikas, 2005 m. Londonas, Pink Floyd Live8 renginys

2000 m. kovo 23 d. išleidžiamas „The Wall“ koncertinis albumas „Is There Anybody Out There? The Wall Live 1980-81“, kuriame sudėtos Londone 1980-81 metais vykusių koncertų ištraukos (JAV – 19 vieta); 2001 m. išleidžiamas dvigubas albumas „Echoes“, sudarytas iš populiariausių grupės hitų; 2003 m. pakartotinai išleidžiamas „Dark Side of the Moon“ („Super Audio CD“), albumo išleidimo 30-mečio proga; 2003 m. pakartotinas „The Final Cut“ leidimas pridėjus singlą „When the Tigers Broke Free“. Albumas „Echoes“ sukėlė daug ginčų dėl kitokio dainų eiliškumo nei originale, o kai kurios jų net iškarpytos.

D. Gilmoras 2002 m. lapkritį išleidžia solinį koncertinį DVD albumą „David Gilmour in Concert“.

Savo ruoštu R. Votersas 1990 m. birželio 21 d. organizavo pompastišką šou „The Wall“ Berlyne, skirtą sienos nugriovimui tarp Vakarų ir Rytų Vokietijos. Šou vyko buvusios sienos vietoje, 200 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje (dar 5 milijonai prie TV ekranų), renginio metu pastatyta siena iš plastiko blokų, kuri pabaigoje nugriauta. Tarp R. Voterso kviestinių svečių buvo B. Adamsas, V. Morisonas, Š. O‘Konor, Scorpions ir kt.

Dėl to, kad grupės nariai daugiausia pradėjo užsiimti savais projektais (N. Meisonas parašė knygą „Inside Out: A Personal History of Pink Floyd“, D. Gilmoras pradėjo solinį projektą „On an Island“ ir to paties pavadinimo koncertinį turą, ilgamečio grupės vadybininko Styvo O’Rurko mirtis 2003 m. spalio 30 d.), grupės ateitis lieka neaiški.

2005 m. liepos 2 d. Pink Floyd susibūrė vienam pasirodymui – Live8 labdaros koncertui Londone, skirtam kovai su skurdu. Pink Floyd, klasikinės sudėties (R. Votersas, D. Gilmoras, R. Raitas ir N. Meisonas), sugrojo keturis kūrinius („Speak to Me/Breathe/Breathe (Reprise)“, „Money“, „Wish You Were Here“, ir „Comfortably Numb“). Praėjus savaitei po koncerto buvo stebimas padidėjęs susidomėjimas Pink Floyd muzika. Internetiniame portale „Amazon.com“ „The Wall” pardavimas išaugo iki 3600 %, „Wish You Were Here” 2000 %, „The Dark Side of the Moon“ iki 1400 % ir „Animals“ iki 1000 %. D. Gilmoras pareiškė, kad visas jo honoraras, gautas iš šio pirkimų bumo, bus perduotas labdaros organizacijai.

2007 m. pasirodžiusiame režisieriaus R. Šei (Robert Shaye) filme „The Last Mimzy “ skamba ir R. Voterso daina „Hello (I Love You)“. Daina įrašyta bendradarbiaujant su kompozitoriumi H. Šoru (Howard Leslie Shore), kuris parašė muziką ir gavo Oskarą už trilogiją „Žiedų valdovas“. 2008 m. rugsėjo 15 d. mirė vienas grupės įkūrėjų, klavišininkas Ričardas Raitas. 2014 m. išleistas albumas „The Endless River“, paremtas 1994 m. albumo „The Division Bell“ kurimo metu įrašytais, bet neišleistais įrašais, pasiekė Nr. 1 poziciją JK albumų tope pirmąją savaitę.

Įtaka

Pink Floyd kūryba buvo pagrindinė jungtis tarp roko ir eksperimentinės muzikos, tarp intelektualų ir eilinių mėgėjų, tarp šou verslo ir laisvo paieškų pasaulio. Likdami kažkur viduryje, Pink Floyd niekada nedarė reveranso į kieno nors pusę, judėjo savu keliu ir dirbo aukščiausiame lygmenyje. Grupės muzika praktiškai nepriklausoma nuo kitų ir joje susijungė nuostabūs garsai ir pasiekiamos melodijos, sudėtingos polifoninės struktūros ir aštrūs socialiniai tekstai. Unikalaus Pink Floyd garso neįmanoma nukopijuoti, bet daugelis didingos grupės kūrybinių idėjų sukūrė dešimtis reikšmingų atlikėjų, kurių tarpe „The Alan Parsons Project“, „Kraftwerk“, „Tangerine dream“, „Hawkwind“, Klausas Šulce (Klaus Schulze) ir kt.

Diskografija

Studijiniai albumai

• 1967 m. rugpjūčio 5 d. – The Piper at the Gates of Dawn
• 1968 m. birželio 29 d. – A Saucerful of Secrets
• 1969 m. liepos 27 d. – Music from the Film More
• 1969 m. spalio 25 d. – Ummagumma (2LP)
• 1970 m. spalio 10 d. – Atom Heart Mother
• 1971 m. spalio 30 d. – Meddle
• 1972 m. liepos 3 d. – Obscured by Clouds
• 1973 m. kovo 24 d. – The Dark Side of the Moon
• 1975 m. rugsėjo 15 d. – Wish You Were Here
• 1977 m. sausio 23 d. – Animals
• 1979 m. lapkričio 30 d. – The Wall (2LP)
• 1983 m. kovo 23 d. – The Final Cut
• 1987 m. rugsėjo 7 d. – A Momentary Lapse of Reason
• 1994 m. kovo 30 d. – The Division Bell
• 2014 m. lapkričio 7 d. - The Endless River

Koncertiniai albumai

• 1969 m. spalio 25 d. – Ummagumma (pusė koncertinis, pusė studijinis)
• 1988 m. lapkričio 22 d. – Delicate Sound of Thunder
• 1995 m. gegužės 29 d. – Pulse
• 2000 m. kovo 23 d. – Is There Anybody Out There? The Wall Live 1980-81 [įrašai iš 1980–1981 m. koncertų]

Rinkiniai

• 1971 m. – „Relics“ (su keliomis 1967-69 m. neišleistomis dainomis)
• 1973 m. – „A Nice Pair“ („The Piper at the Gates of Dawn“ – „A Saucerful Of Secrets“)
• 1981 m. – „A Collection of Great Dance Song“
• 1983 m. – „Works“
• 1992 m. – „Shine On“
• 2001 m. – „Echoes: The Best of Pink Floyd“
• 2007 m. – „Oh, by the Way“

Videografija

• 1967 m. – Tonite Let’s All Make Love in London (dokumentinio filmo muzika, su kitais atlikėjais)
• 1969 m. – More (filmo muzika)
• 1970 m. – Zabriskie Point (filmo muzika, su kitais atlikėjais)
• 1972 m. – Live At Pompeii (koncertinis)
• 1972 m. – La Vallée (filmo muzika)
• 1982 m. – Pink Floyd The Wall
• 1988 m. – Delicate Sound Of Thunder (filmas)
• 1989 m. – Live In Venice (koncertinis)
• 1992 m. – La Carrera Panamericana (filmo muzika)
• 1995 m. – Pulse (filmas)

Žmonės, susiję su Pink Floyd

• S. Vaitas – kai kurios gitaros partijos albume „Animals“ (1977 m.); gitara, bosas „In The Flesh ture“ (1977 m.); gitara „The Wall“ turo pirmoje pusėje (1980 m.)
• E. Robertsas – gitara „The Wall“ turo antroje pusėje (1981 m.)
• E. Bounas – bosinė gitara „The Wall“ ture (1980–1981 m.)
• V. Vilsonas – mušamieji „The Wall“ ture (1980–1981 m.)
• P. Vudas – klavišiniai „The Wall“ ture (1980–1981 m.)
• R. Gizinas – muzikantas, siuitos „Atom Hearth Mother“ (1970 m.) bendraautoris
• A. Stailsas (Alan Stiles) – scenos darbininkas. Balsas ir garso efektai „Alan’s Psychedelic Breakfast“ albume „Atom Heart Mother“
• A. Parsonas – garso režisierius albume „Dark Side of the Moon“, vėliau įkūręs savo grupę „The Alan Parsons Project“
• S. Torgersonas – grafikos studijos „Hipgnosis“ savininkas, sukūręs beveik visų Pink Floyd albumų viršelius

Šaltiniai

*Kolonėlių degintojai: Vakarų roko muzikantai ir popul. gr. / Sudarė V. Beitnaras. – Kaunas: Europa, 1994. – 254 p., [16] iliustr. lap.: iliustr. – ISBN 9986-436-64-8

Nuorodos

• Oficiali svetainė (JK) Archyvuota kopija 2009-03-18 iš Wayback Machine projekto.
• Oficiali svetainė (JAV)
• Gerbėjų tinklalapių sąrašas

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.