Pomerelijos kunigaikštystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pomerelijos kunigaikštystė – pavadinimas, naudojamas įvardinti politiniam vienetui, XII–XIII a. egzistavusiame istoriniame Pomerelijos regione. Oficialiai tuo metu kunigaikštystė vadinosi Pomeranijos kunigaikštyste, tačiau dabartinis pavadinimas naudojamas, kad atskirti nuo galingesnės jos kaimynės Pomeranijos kunigaikštystės, valdomos Grifinų dinastijos.

lenk. Księstwo Pomorskie Pomeranijos kunigaikštystė
Lenkijos vasalė iki 1227 m.
← 1155 – 1296 →
Herbas
Location of . Teritorija kunigaikštystės pradžioje
Sostinė	Gdanskas
Valdymo forma	Monarchija
Pomeranijos kunigaikštis
1155–1178	Sobieslavas I
1294–1296	Pšemislas II
Era	Viduramžiai

Istorija

Po kunigaikščio Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1138 m., pagal jo paliktą testamentą Lenkija buvo padalinta į penkias kunigaikštystes keturiems sūnums. Neseniai iš naujo inkorporuotas Pomerelijos regionas buvo priskirtas Senjorato provincijai, tačiau dėl savo geografinio atskirumo jame centrinė valdžia buvo silpna, todėl greitai Gdanske įsigalėjo vietos valdytojas Sobieslavas, kuris titulavosi princeps Pomeraniae. Pirmą kartą šis vardas minimas apie 1155 m. Sobieslavas davė pradžią vietos valdovų dinastijai Sobieslavičiams (arba Samboridams), kuri, vienintelė visoje Lenkijoje, nebuvo Piastų dinastijos atšaka.

Pietuose kunigaikštystė per Notecės upę ribojosi su Senjorato provincija (vėliau ją nuo pastarosios atskyrė Didžiosios Lenkijos kunigaikštystė ir Mazovijos kunigaikštystė). Vakaruose – su Pomeranija, o rytuose – su prūsų žemėmis (Pamede).

Pirmieji Sobieslavičiai Samboras ir Mestvinas I stiprino krašte krikščionybę, skatindami vokiečių kolonistų kūrimąsi krašte. Formaliai jie pripažino Lenkijos didžiųjų kunigaikščių siuzerenitetą, tačiau de facto valdė nepriklausomi. Jie susidūrė su Danijos karalystės grėsme ir 1210 m. trumpam turėjo pripažinti Danijos viešpatavimą.

Kunigaikštystė nebuvo vieninga. Be pagrindinės sostinės Gdanske, nuo 1178 m. atskiri dinastijos įpėdiniai rezidavo Bialogarde, Lubiševe ir Svecėje. 1215 m. mirus Mestvinui, kunigaikštystė padalinta tarp keturių jo sūnų: Svientopelko, Ratiboro (Bialogarde), Samboro (Lubiševe) ir Vartislavo (Svecėje).

Svarbiausias Sobieslavičių atstovas buvo Mestvino sūnus Svientopelkas II, į valdžią Gdanske atėjęs 1215 m. Pasinaudodamas centrinės valdžios silpnėjimu Lenkijoje ir prisidėjęs prie Lešeko Baltojo nužudymo, 1227 m. jis pirmą kartą oficialiai panaudojo kunigaikščio (dux) titulą, taip įtvirtindamas nepriklausomybę.

Per gyvenimą jis nuolat kovojo su broliais, kurie sudarinėjo sąjungas su Didžiąja Lenkija ir Vokiečių ordinu. Šios sąjungos privertė Svientopelką sąjungininkais pasirinkti pagoniškas prūsų gentis, todėl vidaus karas Pomerelijoje 1242 m. persimetė į Prūsiją kaip Pirmasis prūsų sukilimas. Kadangi prūsų sukilimas buvo numalšintas ir Svientopelkas patyrė pralaimėjimą, jis buvo priverstas atsiprašyti brolių ir kitų krikščionių.

Po Svientopelko mirties 1266 m. kunigaikštystę dalinosi jo sūnūs Vratislavas II ir Mestvinas II. Tarp jų prasidėjo karas dėl valdžios, į kurį įsitraukė ir likę gyvi dėdės. 1273 m. galutinę pergalę šventė Mestvinas, naujai suvienijęs kunigaikštystę. Tuo metu išorinis spaudimas stiprėjo tiek iš Vokiečių ordino rytuose, tiek iš Brandenburgo vakaruose. Neturėdamas vyriškos lyties įpėdinio, Mestvinas sprendė kunigaikštystės likimą. 1282 m.jis sudarė Kenpno sutartį su Didžiosios Lenkijos kunigaikščiu Pšemislu II, kuri nustatė, kad Pomerelijos kunigaikštystę paveldės pastarasis. Tai atsitiko po Mestvino mirties 1294 m. Tai buvo pirmasis žingsnis Lenkijos vienijime. Po dvejų metų nužudžius Pšemislą II, Pomerelija liko Didžiosios Lenkijos sudėtyje.

Kunigaikščiai

Visi kunigaikščiai, išskyrus paskutinįjį, priklausė Sobieslavičių (Samboridų) dinastijai. Pagrindinė jų linija rezidavo Gdanske:

• 1155–1178 Sobieslavas I;
• 1178–1205 Samboras I
• 1205–1215 Mestvinas I Taikusis;
• 1215–1266 Svientopelkas II Didysis;
• 1266–1271 Vratislavas II;
• 1271–1294 Mestvinas II
• 1294–1296 Pšemislas II;

Bialogardo, Lubiševo ir Svecės kunigaikščiai

Trys kiti kunigaikštystės centrai buvo dažniausiai valdomi kartu su Gdansku, todėl jų kunigaikščių linija dažnai sutapo su Gdansko kunigaikščių linija, bet kartais šiuose miestuose rezidavo atskiros dinastinės atšakos.

• Lubiševo kunigaikščiai:
  • 1178–1200/1207 Gžimislavas II
  • 1215/1228–1278 Samboras II, Mestvino I sūnus

• Bialogardo kunigaikščiai
  • 1207 Sobieslavas II, Samboro I sūnus
  • 1215/1229–1257 Ratiboras, Mestvino I sūnus

• Svecės kunigaikščiai
  • 1178–1200/1207 Gžimislavas II;
  • 1215/1223–1229/1230 Vartislavas, Mestvino I sūnus;
  • 1229–1255 Svientopelkas II Didysis;
• 1255–1271 Mestvinas II