Prūsijos istorija

Prūsijos istorija – Prūsijos, istorinio Europos regiono, istorija.

Regionas pasižymėjo ypač sudėtinga istorija, nes čia net du kartus visiškai pasikeitė etninė sudėtis. Šiame regione susiformavo Prūsijos karalystė, kuri yra labai svarbi Vokietijos istorijoje.

Senoji (baltiškoji) Prūsija

Prūsų žemės XIII amžiuje

VIII/IX–XIII a. egzistavusi senoji gentinė Prūsija (Prūsa) apėmė platų Baltijos pajūrio ruožą nuo vad. Pomerelijos, arba Kašubų rytinės ribos (t. y. nuo kairiojo Vyslos žemupio kranto) vakaruose iki pietinės skalvių krašto ribos (t. y. iki Priegliaus ir Nemuno vandenskyros) ir Nadruvą nuo lietuvių žemių skyrusios tarpgentinės dykros šiaurės rytuose. Dab. Rusijos Kaliningrado sritis apima 3 šiaurines Prūsos sritis (Semba, Notangą ir Nadruvą) ir kai kurių kitų jos sričių pakraščius, o dab. Lenkijos Mozūrai (Mazury) − tai buvusios kiltinės prūsų žemės Galinda, Barta ir Sasnava.

X–XII a. Prūsiją kelis kartus nesėkmingai bandė užkariauti Lenkija ir XII a. nuo jos atskilusi Mazovija.

Vokiečių ordino plėtra iki 1250 m.

Vokiečių ordinas

XIII a. 4–8 dešimtmečiuose Prūsiją užkariavo Vokiečių ordinas: 1230–1231 m. įsitvirtinę Kulmo žemėje, iki 1236 m. šio ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė Pamedę, iki 1237–1238 m. – Pagudę ir Sasnavą, iki 1241 m. – Varmę, Notangą ir beveik visą Bartą, iki 1256 m. – Sembą, iki 1276–1277 m. – likusią Bartos dalį, Galindą ir Nadruvą (pastarąją ordinui dar 1253 m. buvo užrašęs Lietuvos karalius Mindaugas).

Spėjama, kad iki XIII a. 8 dešimtmečio dalį Prūsos kontroliavo Lietuvos valdovai. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupijų ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII–VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. (Nadruvos prijungimą ar prisijungimą prie LDK turbūt galima sieti su 1242–1249 m. prūsų sukilimu ir aktyviais Mindaugo veiksmais prieš Vokiečių ordiną Kurše 1244–1245 m.).

Didžiojo prūsų sukilimo metu (1260–1274 m.) prūsų sukilėliams talkino LDK kariuomenė (lietuvių, jotvingių, nadruvių ir galindų kariai).

Vokiečių ordino plėtra 1309–1410 m.

XV a. (po Žalgirio mūšio) pretenzijas į Prūsą, pasak istorinių šaltinių, reiškė ir Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.

Maždaug nuo XV a. vidurio LDK karo su Vokiečių ordino riteriais metais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos (sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsos palikuonys, žemaičiai ir kt.), ilgainiui sudarę daugumą senųjų Skalvos ir Nadruvos sričių gyventojų. Lietuvių apgyvendinta Prūsijos dalis nuo XVI a. buvo vadinama Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva. Panaši Prūsos kolonizacija XV-XVI a. vyko ir iš Lenkijos pusės.

Padalinta Prūsija apie 1575 m.

Padalinimas ir Prūsijos hercogystė

1466 m., po Trylikos metų karo, Vokiečių ordino Prūsija buvo padalinta. Vakarinę regiono dalį (Dancigo koridorių) ėmė valdyti Lenkijos karalystė, ir regionas tapo žinomas kaip Lenkijos provincija Karališkoji Prūsija. Rytinė Prūsija išlaikė vasaliteto santykius su Lenkija.

1525 m. balandžio 10 d. Rytinėje Prūsijoje Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis Krokuvoje sudarė sutartį su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju. Ordino valstybė buvo likviduota, sekuliarizuota ir pavadinta Prūsijos hercogyste (vok. Herzogtum Preußen), tačiau pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas liko vasaliniuose santykiuose su Lenkijos karaliumi.

Brandenburgo-Prūsijos valstybės teritorijos plėtra

Brandenburgas-Prūsija

Nutrūkus hercogo Albrechto Brandenburgiečio (mirė 1568 m.) palikuonių vyriškajai linijai, Prūsijos hercogo sostą 1618 m. paveldėjo Brandenburgo markgrafai ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstai Hohenzollernai. Kadangi pagrindinė Hohenzollernų politinė veikla vyko Brandenburge, Karaliaučius, iki tol buvęs Prūsijos hercogystės sostine, užleido politinio centro vaidmenį Berlynui, o pačios Prūsijos hercogystės valdos vis aiškiau virto Hohenzollernų valdų provincija.

Per 1655–1660 m. Švedijos karą su Abiejų Tautų Respublika kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas sugebėjo pasiekti, kad Olyvos taikos sutartimi Lenkijos-Lietuvos valdovas Hohenzollernų naudai visiškai atsisakytų senjoro teisių į Prūsijos hercogystę.

Efektyviai sustiprinę kariuomenę ir įvykdę vidaus reformas, Hohenzollernai vis aktyviau dalyvavo užsienio politikoje. XVII a. Brandenburgo Hohenzollernai, kartu su Bavarijos Vitelsbachais, ėmė sudaryti vis aiškesnę konkurenciją Šv. Romos imperijoje dominavusiai Habsburgų dinastijai. Hohenzollernų valdomai dualistinei valstybei įsitraukus į Europos politinį gyvenimą, kurfiursto Frydricho Vilhelmo sūnus Frydrichas III už pažadėtą paramą Ispanijos įpėdinystės kare gavo iš imperatoriaus Leopoldo I karūną. Brandenburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje dėl politinių motyvų savo į naują rangą pakeltas valdas pavadino Prūsijos karalystės vardu.

Prūsijos karalystė

Vėliava	Herbas
Prūsijos karalystės vėliava, 1701–1918	Prūsijos karalystės herbas, 1701–1918

Prūsijos karalius Frydrichas II

Prūsijos karalystės valdos 1871 m.

1701 m. įsteigta Prūsijos karalystė per Šiaurės karą XVIII a. pr. padidino savo teritoriją Švedijos sąskaita, per karus su Austrija (1740–1742, 1744–1745 m.) užėmė Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių Austrijos provincijų, kurios tekstilės ir metalurgijos gaminiai duodavo apie 21 % Habsburgų pajamų. Per Septynerių metų karą (1757–1763 m.), kuriame Austrija pabandė atsiimti Sileziją, Frydricho II valdoma Prūsijos valstybė išliko nepaisant koalicinio jos kaimynių (Austrijos, Rusijos, Prancūzijos, Švedijos), kurių kiekviena buvo didesnė už ją pačią, užpuolimo. Faktiškai tai reiškė Prūsijos tapimą penktąja Europos didvalstybe ir vadinamosios pentarchijos, kuri lėmė Europos politinį gyvenimą XIX amžiuje, susiformavimą. 1772, 1793 ir 1795 m. Prūsijos valstybė inicijavo ir aktyviai dalyvavo trijuose Abiejų Tautų respublikos padalinimuose. Per I padalijimą Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai, tačiau ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija, bet, gavusi Vyslos žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa. Per II padalijimą Prūsija gavo vakarinių Lenkijos žemių su Gdansku, Torune, Poznane, o per III prisijungė Lietuvos Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva.

Kai 1806–1807 m. Napoleonas užėmė didžiąją Prūsijos dalį, jos karalius turėjo bėgti į Rusijos ginamus Rytprūsius ir vienerius metus gyveno Klaipėdoje, kur prasidėjo vadinamosios Steino ir Hardenbergo reformos.

XIX a. pradžios Prūsijos reformos:

• 1807 m. pradėta įgyvendinti karinė reforma,
• 1807 m. vadinamasis Spalio ediktas, pasirašytas Klaipėdoje, deklaravo valstiečių išlaisvinimą,
• 1808 m. Miestų įstatymai (Städteordnung) suteikė miestams savivaldą,
• 1808–1818 m. įgyvendinta valdymo reforma: sukurtas profesionalus biurokratinis aparatas pradedant vyriausybės ir baigiant apskrities lygmeniu,
• 1811 m. buvo įvesta amatų ir verslų laisvė, panaikinta būtinybė priklausyti cechams ir gildijoms,
• 1812 m. emancipuoti žydai.

Sėkmingai įsitraukusi į antiprancūziškas koalicijas po Napoleono nesėkmės Rusijoje, Vienos kongrese Prūsija priklausė valstybėms-nugalėtojoms. Vienos kongrese Prūsija atgavo Poznanės provinciją, Altmarko, Magdeburgo, Halberstadto, Neuchatelio, Kleves, Markos, Mindeno–Ravensburgo teritorijas Pareinėje ir Vestfalijoje. Taip pat ji gavo 2/5 Saksonijos, iš kurios, prijungus kitas prūsų teritorijas, buvo suformuota Saksonijos provincija.

Otto von Bismarckas

Viena pagrindinių vidinių Prūsijos problemų XIX a. pr. buvo senųjų, evangelikų dominuojamų, konservatyvių agrarinių sričių Prūsijos rytuose ir naujų katalikiškų, išplėtoto verslo liberalių žemių (Reino ir Vestfalijos provincijų) integracija. Skirtumus tarp senųjų ir naujųjų provincijų stiprino nesutvarkyti muitų tarifai, todėl naujųjų provincijų buržuazija reikalavo sukurti vieningą muitų sistemą. Tokiame kontekste nuo 1818 m. Prūsija pradėjo muitų sąjungų su mažesnėmis vokiečių valstybėmis sudarymą, kas paskatino ekonomikos vienijimo procesus Vokietijoje. Tačiau kai per 1848–1849 m. revoliuciją Prūsijos karaliui buvo pirmąsyk pasiūlyta suvienyti Vokietiją politiškai, karalius Frydrichas Vilhelmas IV šio pasiūlymo atsisakė (laiške giminaičiui jis rašė giliai įsižeidęs dėl to, kad „revoliucijos dvoku atsiduodančią ir purvu suterštą“ karūną jam siūlo „padugnės“). Vokietijos vienijimas „iš viršaus“ Prūsijos iniciatyva prasidėjo 1862 m. Prūsijos ministru-prezidentu paskyrus Otto von Bismarcką. Per 1866 m. karą su Austrija jis eliminavo nuo vienijimo proceso svarbiausią konkurentę – Austriją ir Austrijos dominuojamos Vokietijos Sąjungos (veikė nuo 1815 m.) vietoje 1867 m. sukūrė naują Šiaurės Vokietijos Sąjungą: Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarckas buvo paskelbtas bundeskancleriu, 23 sąjungos valstybės buvo atstovaujamos 43 vietų bundesrate, į kurį Prūsija siuntė net 17 atstovų. Paskutinis žingsnis Vokietijos vienijimo linkme buvo žengtas 1870–1871 m. kare nugalėjus Prancūziją. Tai leido Prūsijos karalystės dominuojamos Šiaurės Vokietijos Sąjungos pagrindu sukurti Vokiečių imperatoriškąjį reichą (vok. Deutsches Kaiserreich, nacių valdymo laikotarpiu ši valstybė buvo pusiau oficialiai vadinama „Antruoju reichu“, liet. raštijoje ji dažnai vadinama ir „kaizerine Vokietija“). Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. turėjo joje autonominį statusą.

Prūsijos hercogai ir karaliai

• 1525–1568 m. – Albrechtas Ansbachas Brandenburgietis,
• 1568–1618 m. – Albrechtas Frydrichas, jo vietoje valdė regentai: 1577–1603 m. regentas Georgas Frydrichas Ansbachas, 1605–1608 m. regentas Joachimas II Frydrichas Brandenburgietis, 1609–1619 m. regentas Jonas Zigmantas Brandenburgietis,
• 1619–1640 m. – Georgas Vilhelmas,
• 1640–1688 m. – Frydrichas Vilhelmas,
• 1688–1713 m. – Frydrichas III (1701 m. pasivadino Prūsijos karaliumi Frydrichu I),
• 1713–1740 m. – Frydrichas Vilhelmas I,
• 1740–1786 m. – Frydrichas II Didysis,
• 1786–1797 m. – Frydrichas Vilhelmas II,
• 1797–1840 m. – Frydrichas Vilhelmas III,
• 1840–1861 m. – Frydrichas Vilhelmas IV, nuo 1858 m. jo vietoje valdė regentas Vilhelmas I,
• 1861–1888 m. – Vilhelmas I, nuo 1871 m. kartu ir Vokiečių imperatorius (vok. Kaiser),
• 1888 m. – Frydrichas III, kartu ir Vokiečių imperatorius (valdė kiek daugiau nei tris mėnesius),
• 1888–1918 m. – Vilhelmas II, kartu ir Vokiečių imperatorius

Laisvosios Prūsijos valdos tarpukariu

Padalinimas ir Laisvosios Prūsijos valstybė

Prūsija kaip administraciniai vienetai Nacistinėje Vokietijoje

Prūsijos žemės

Kaliningrado srities teritorija

Gyventojų skaičius ir plotas

Metai	Gyventojų skaičius	Plotas
1640	~1 mln.	79.500 km²
1688	1,4 mln.	112.660 km²
1713	1,6 mln.	114.000 km²
1740	2,4 mln.	119.000 km²
1786	5,4 mln.	195.000 km²
1806	8,7 mln.	300.000 km²
1807	4,94 mln.	158.000 km²
1816	10,35 mln.	280.000 km²
1840	14,93 mln.	280.000 km²
1861	18,49 mln.	280.000 km²
1871	24,69 mln.	348.780 km²
1880	27 mln.	348.780 km²
1900	34,46 mln.	348.780 km²
1910	40,17 mln.	348.780 km²
1939	41,91 mln.	297.007 km²

Nuorodos

• Senosios (baltiškosios) Prūsijos kultūrinio paveldo portalas Archyvuota kopija 2019-01-09 iš Wayback Machine projekto.
• Baltų gentys Tinklalapis apie Prūsiją