Pranas Kuraitis

Pranas Kuraitis

Gimė	1883 m. liepos 4 d. Pavasijai, Naumiesčio valsčius, Šakių apskritis, Rusijos imperija
Mirė	1964 m. gruodžio 18 d. (81 metai) Kaunas

Veikla	lietuvių filosofas neotomistas, Kauno universiteto profesorius, katalikų kunigas prelatas, ateitininkas, žurnalistas.

Alma mater	Seinų kunigų seminarija Peterburgo dvasinė akademija

Vikiteka	Pranas Kuraitis

Pranas Kuraitis (1883 m. liepos 4 d. Pavasijuose, Naumiesčio valsčius, Šakių apskritis – 1964 m. gruodžio 18 d. Kaune) – pirmasis lietuvis filosofas profesionalas, neotomistas, filosofijos istorikas, rašęs ontologijos ir gnoseologijos klausimais, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, katalikų kunigas prelatas, ateitininkas, žurnalistas. Labiausiai vertino Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofiją.

Biografija

Gimė pasiturinčių 40 ha ūkininkų šeimoje. Kudirkos Naumiesčio pradinėje mokykloje baigė tris klases, vienerius metus praleido namuose ir 1895 m. stojo į Marijampolės gimnaziją. Baigęs, 1899 m. stojo į Seinų kunigų seminariją. 1907 m. sausio 5 d. įšventintas kunigu. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1909 m. įgijo teologijos magistro laipsnį. Leuveno universitete (Belgija) per porą metų įgijo filosofijos daktaro laipsnį, parašęs disertaciją prancūzų kalba apie V. Vundto pažinimo teoriją. Vėliau dar metus (1911–1912) studijavo apologetiką ir etiką Miunsterio universitete (Vokietija) pas prof. J. Mausbachą.^[1]

Į Lietuvą grįžo 1912 m. 1914 m. paskirtas profesoriumi į Seinų kunigų seminariją. 1918 m. po Pirmojo pasaulinio karo toliau profesoriavo kunigų seminarijoje. Įsteigus Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas), pakviestas Teologijos – filosofijos fakulteto docentu, 1927 m. suteiktas profesoriaus vardas. Kelerius metus vadovavo filosofijos istorijos katedrai. Nuo 1929 m. iki 1937 m. fakulteto dekanas. TSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. Teologijos – filosofijos fakultetas buvo uždarytas.

Laikinoji vyriausybė 1941 m. atkūrė fakultetą, bet 1944 m. grįžus TSRS kariuomenei, atleistas iš universiteto ir iki 1953 m. profesoriavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1953 m. vasario 20 d. suimtas ir nuteistas kalėti 25 metus. Ištremtas į Šilutės bei Kursko lagerius. Mirus Stalinui, po kelerių metų dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos išleistas į laisvę. Grįžęs į Lietuvą, kaip altarista iki mirties gyveno Kaune.

Vienintelis biografijos šaltinis ligi Kuraičio mirties liko 27 eilutės moksleivių „Ateityje“ (1927, Nr. 10, p. 475–476). Iš šitų eilučių paties Kuraičio suteikta biografinė informacija apima tik 23 eilutės, o kitos 4 eilutės tik informuoja, kad jis daug nusipelnė ateitininkų organizacijai: „Jis yra vienas iš pirmųjų jos kūrėjų. Jis ir dabar aktingai joj dalyvauja padėdamas įvairiausiais patarimais ir nurodymais“.

Visuomeninė veikla

1902 m. priklausė slaptai veikusiam klierikų lietuviškam būreliui, pasivadinusiam „Šaltiniu“, kurį laiką jam vadovavo.

1912 m. grįžęs į Lietuvą po studijų, 1913–1914 m. redagavo nuo 1908 m. leistą kunigų mėnesinį žurnalą „Vadovas“. Dirbo „Laisvės“ dienraščio redakcijoje. 1925–1940 m. redagavo žurnalą „Tiesos kelias“. Bendradarbiavo leidiniuose „Ganytojas“, „Logos“, ^[2]

1935 m. – Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų „Vytauto“ klubo garbės narys.

Nevengė ir politinės veiklos. 1917 m. Peterburgo lietuvių seime Kuraitis aktyviai dalyvavo, laikydamasis nepartinių grupėje.

Mokslinė veikla

Prano Kuraičio moksliniai straipsniai pasirodydavo įvairiuose žurnaluose, dienraščiuose ir kituose periodikos leidiniuose: „Tiesos kelias“, „Draugija“, „Ateitis“, „Vadovas“, „Ganytojas“, „Židinys“, „Logos“, „XX amžius“. Šiuose leidiniuose Kuraitis paskelbė daugelio žinomų filosofų biografijas, rašė įvairiais visuomeninio gyvenimo, gnoseologijos, ontologijos klausimais, dabarties filosofijos tema, apie filosofijos sampratą, etinę problematiką, religijos filosofiją, taip pat rašė tautine tematika. Iš filosofijos istorijos: apie B. Paskalį, I. Kantą, vokiečių filosofus R. Eukeną ir P. Natorpą, belgų tomistus kard. D.-J. Mercierą ir S. Deploigę“, Tomą Akvinietį, Hėgelį. Iš lietuvių aptarė A. Dambrauską-Jakštą kaip filosofą ir teologą.

Filosofinės pažiūros

Kuraitis buvo pirmasis iš lietuvių, kuris leidosi į pačias branduolines filosofijos problemas ir lietuvių kalba pateikė pirmuosius veikalus filosofijos centriniais klausimais. Daug dėmesio profesorius skyrė Aristotelio ir Tomo Akviniečio filosofijai, teigdamas, kad jų pažiūros turi protingą pagrindą, taip pat dėmesingai tyrinėjo Kanto ir Hėgelio filosofines pažiūras, pabrėžė filosofijos, kaip mokslo, svarbą ir savarankiškumą teologijos atžvilgiu. Jis tvirtino, kad visi mokslai visų pirma turi prisidėti prie dvasios kultūros ugdymo ir tarnauti pažintai tiesai.

Ontologiją laikė svarbiausia neotomistinės filosofijos disciplina, nes joje aptariamos būties savybės, dėsniai, rūšys arba kategorijos. Analizavo gėrio kategoriją, kurią jis laikė ontologijos sąvoka, turinčia dvi prasmes – būties norų objekto ir tikslo.

Savo paskutiniame straipsnyje („Tauta ir jos filosofija“) išreiškė savo pagrindinį filosofinį rūpestį – kokia turi būti filosofija, kad ji atskleistų tiesą ir tarnautų gėriui. Šis filosofijos rūpestis iškyla beveik visuose Kuraičio darbuose. „Tarnauti pažintai tiesai“ – profesoriaus mąstymo ir gyvenimo moto. Daug kur įžvalgiai suvokė esmingus filosofijos reikalavimus. Keli iš jų:

Filosofijos nepriklausomumas nuo autoritetų – jos laisvumas. Būdamas grynas ir griežtas tomistas, Kuraitis neigiamai vertino visą naujųjų amžių filosofiją, paneigusią tomistinę tradiciją.
Filosofijos realumas ir kritiškumas. Filosofija yra nepriklausoma nuo bet kokių autoritetų dėl to, kad aukščiausias joje autoritetas – tai „faktai ir kritiško proto reikalavimai“.
Teikimas gyvenimui šviesos – pasaulėžiūrinių ir etinių klausimų nušvietimas. Filosofinis mąstymas turi nušviesti gyvenimui kelią.^[3]

Bibliografija

Straipsniai

„Šių dienų gnoseologijos padėtis ir svarbesnieji joje orientacijos punktai“ (Logos, 1921-22 m.),
„Keli bendrosios gnoseologijos bruožai“ (Logos, 1924 m.),
„Kanto gnoseologijos pagrindinės pažiūros ir jų vertė“ (Logos, 1924 m.),
„Pagrindiniai gnoseologijos klausimai ir jų sprendimo būdai“ (Logos, 1928 m.),
„Gnoseologijos pažangos klausimai“ (Logos, 1930 m.),
„Šv. Augustino gnoseologinės pažiūros“ (1930, 1932 m.),
„Ontologinio subjektyvizmo pagrindai ir jų vertė“ (Logos, 1926 m.),
„Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoje“ (Židinys, 1925 m.),
„Įvadas į Hėgelio filosofiją ir jos pagrindų kritišką įvertinimą“ (Logos, 1934, 1935, 1936 m.),
„Hėgelio logikos bei ontologijos svarbesnieji nusistatymai“ (Logos, 1938 m.),
„Pagrindiniai orientacijos punktai ontologijoje“ (Logos, 1927 m.),
„Iš šių dienų filosofijos judėjimo“ (Logos, 1923 m.),
„Filosofijos supratimas ir jos santykiai su kitais mokslais“ (Logos, 1921-22 m.),
„Autonomija doros srityje ir krikščionybė“ (Vadovas, 1913 m.),
„Per Kantą į Ničę“ (Logos, 1921-22 m.),
„Jausmo religija“ (Logos, 1921-22 m.),
„Katalikybės dogmos ir bedogmė krikščionybė“ (Tiesos kelias, 1925 m.),
„Nacionalizmas krikščioniškosios doktrinos šviesoje“ (Suvažiavimo Darbai II, 1937 m.),
„Tauta ir jos filosofija“ (Suvažiavimo Darbai III, 1939 m.)

Veikalai

Ontologija. Kaunas: VDU, 1931–1932 m., 2 tomai.
Pagrindiniai gnoseologijos klausimai. Kaunas: VDU, 1930 m.

Šaltiniai

↑ Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 348 p.
↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 253 psl.
↑ Mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“/Pranas Kuraitis/Filosofas

[1] Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m. 348 p.

[2] Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 253 psl.

[3] Mėnesinis kultūros žurnalas „Aidai“/Pranas Kuraitis/Filosofas

[1]

[2]

[3]