Lietuvių mitologija

Lietuvių mitologija – humanitarinių mokslų šaka, tirianti mitus, legendas, pasakas ir kt., taip pat „mitologija“ gali reikšti mitų visumą. Lietuvių mitologija nepainiotina su Senovės lietuvių religija, nes religija nėra mokslo šaka.

Lietuvių mitologijos tyrinėjimas

Nors lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, praktikuojantys indoeuropietiškos kilmės politeistinę religiją (pastebėtina, jog dažnai klaidingai teigiama, jog lietuviai buvo apskritai paskutiniai Europos pagonys, nes vėliausiai apkrikštyti buvo samiai), bet jų tikėjimą apibūdinančių šaltinių yra nedaug. Pirmieji bandymai apibūdinti pagoniškąją lietuvių mitologiją atsirado romantizmo epochoje. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą pabandė istorikas Teodoras Narbutas. Norėdamas parodyti, jog lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių, kaip Milda, Nijolė ir kt.). Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien kaltina T. Narbutą netgi kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi, remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai, jo į pasaulį paleisti nauji dievai dažnai pasitaiko mūsų žurnalistų bei kai kurių tyrinėtojų darbuose. Narbutas buvo ne vienintelis tyrinėtojas, sufalsifikavęs keletą lietuvių mitologijos faktų.

Ankstyviausi mitai rekonstruojami, remiantis archeologiniais radiniais, vėlesnių mitų elementais bei lingvistiniais tyrimais. Tokie tyrimai leidžia rekonstruoti pasaulėžiūrą ir tikėjimus, egzistavusius maždaug VIII a. ir anksčiau. Lemiamą įtaką šiems tyrimams padarė Marijos Gimbutienės darbai. Kadangi tokios mitų rekonstrukcijos neturi tiesioginių įrodymų, dalis mokslininkų jomis abejoja. Lietuvoje taip atkurtus mitus labiausiai išpopuliarino Pranės Dundulienės darbai, kuriuose pasitaiko daug abejonių keliančių interpretacijų.

Vėlesniosios mitologijos tyrimai paremti daugiau rašytiniais VIII a. – XIX a. šaltiniais, atpasakojančiais lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimus, mitus bei papročius, archeologiniai radiniai naudojami, kaip papildoma medžiaga. Dauguma tokių tyrimų paremti skirtingų mitų bei juose minimų figūrų sugretinimu. Žymiausi, semiotiniai mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo ir Lietuvoje išpopuliarinti Norberto Vėliaus.

Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir bendrai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant labai keitėsi, įtraukdama naujus elementus ir reinterpretuodama senesnius, tačiau nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių smulkmenų siužetų, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai bei veiklos funkcijos mažai pasikeitė.

Ryšiai su kitų šalių mitologija

Romuvos šventykla Prūsijoje.

Senoji lietuvių mitologija ir religija pradėjo formuotis su indoeuropiečių atsikraustymu į Pabaltijį apie 3000–2300 m. pr. m. e. Naujų ateivių indoeuropiečių mitologija sumišo su vietinių europidų ir finougrų mitologijomis. Dėl to baltų mitologija artima daugeliui Europos ir Azijos giminingų tautų. Tautosakos tyrinėtojai civilizacijos nepaliestoje kaimo gilumoje iki šiol atranda įvairių mitologinių elementų, nubirėjusių į sakmes, pasakas, dainas. Tie elementai artimi suomiškiems, indiškiems, slaviškiems ir kitokiems.

Štai ką apie senąją lietuvių religiją ir mitologiją teigė vienas žymiausių jos tyrinėtojų :

Lietuvių religija ir kultūra įtakomis mainėsi su iranėnais, slavais, trakais, skitais, getais, gotais, langobardais, skandinavais; vis dėlto jos pobūdis yra visiškai savarankiškas. Mes norime nustatyti vietą, ir nors nekorektiška tai daryti nuo pat pradžios, darbinę hipotezę reikėtų turėti omenyje. Lietuvių / baltų religijos Šiaurės Europos religinėje erdvėje užima keltiško ir germaniško religinio tęsinio rytinę dalį ir pratęsia transformuodama rytų slavams, Kijevo Rusiai. Tačiau, žvelgiant iš perspektyvos „nuo Atlanto iki skitų“, nuo Šiaurės jūros iki Juodmarių, ši padėtis yra centrinė. Baltų religija, jeigu kalbėsime antikos autorių terminais, yra „tarp germanų ir skitų“, turinti ir keltiškų bei germaniškų, ir iranėniškų bruožų. Slavų religijai lietuvių / baltų religija būtų motina, o slavų religijos tėvais turėtume laikyti Iraną, skitus, alanus, iš dalies chazarus. Lietuvių religijos „šeimyninius“ santykius su kitomis transalpinėmis religijomis galima nusakyti kaip seseriškus. Galija, Germanija, Lietuva, matyt, yra tos pačios virvelinės keramikos kultūros religijos palikuonės ir čia išlikę daugybė indoeuropietiškų motyvų, žinomų nuo Indijos iki Atlanto.

Lietuvių mitologijos istorijos skirstymas

Lietuvių mitologijos tyrinėtojai skiria 4 pagrindinius raidos etapus.

1. XIII–XIV amžiai. Kunigaikščių ir karių oficialiosios religijos periodas. Religija paveikta karo mitologijos. Funkcionuoja žynių luomas. Šiuo laikotarpiu lietuvių mitologijos elementai minimi rašytiniuose šaltiniuose.
2. XV–XVI a. Aukštesnieji visuomenės sluoksniai apkrikštyti. Valstiečiai vis dar neturintys kontaktų su Krikščionybe tęsia senąją tradiciją. Jų kulte dominuoja agrokultūrinės dievybės. Rašytiniuose šaltiniuose atsispindi mitai apie didvyrius ir valdovus (istorinių įvykių mitai apie Gediminą, Šventaragį ir pan.).
3. XVI–XVIII a. Jėzuitai pradeda veiklą Lietuvos provincijoje. Nyksta panteonas, dievai išstumiami nereikšmintų mitologinių būtybių, dvasių, kurioms kartais vis dar aukojamos aukos. Senosios religinės apeigos atliekamos tik uždaruose šeimos rateliuose.
4. XIX–XX a. pirmoji pusė. Senosios pagoniškos apeigos beveik visiškai sunyksta. Krikščionybė perima senosios tradicijos liekanas. Kai kuriuose šaltiniuose idealizuojama senovė, tam tikrų šaltinių autoriai įveda naujų graikų ir romėnų mitologijos bruožų, taip pat kopijuojami prūsų mitologijos elementai.

Lietuvių dievybės ir įvairios mitologinės būtybės šaltiniuose

Šiame straipsnyje yra nuosekliai pateikiama informacija apie lietuvių dievybes, minimas įvairiausiuose šaltiniuose nuo XIII a., taip pat randamas tautosakoje: sakmėse, pasakose, dainose ir kitur. Daugelis dievybių vardų, pateikiamų senuose šaltiniuose yra iškraipyti, taigi, kalbininkai nesutaria, koks galėjo būti pirminis tų dievybių vardas. Taigi, čia yra pateikiama ir kai kurių diskutuojamų aiškinimų apie vieno ar kito dievo vardą. Kai kurios dievybės (pavyzdžiui, Teodoro Narbuto) nėra patvirtintos kitų šaltinių, taigi dažnai yra abejotinos.

Dievybės ir būtybės, žinomos iš tautosakos

Dirbinys, kai kurių autorių aiškinamas esąs apeiginis saulės stabas, XX a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus

• Saulė – minima dainose, sakmėse kaip dangaus karalienė, šildytoja, budintoja, gyvybės kėlėja.
• Mėnuo – minimas kaip Saulės sutuoktinis.
• Perkūnas – vienas svarbiausių dievų, kovojantis prieš chaotiškas, pirmapradiškas ir chtonines jėgas (Velnią), lemiantis derlingumą.
• Velnias – chtoninė būtybė siejama su požemiais, vėlėmis, žmogui svetimomis vietomis. Turi triksterio bruožų, kenkia Dievui, žmonėms, medžiojamas Perkūno.
• Rugių boba – rugiuose gyvenanti dvasia
• Dievas senelis – stebuklinėse pasakose ir sakmėse pasirodantis dievas, kuris kartais artimas Dievui kūrėjui, kartais Velniui.
• Kaulinis Diedas – Velino eufemizmas.
• Gabija – namų židinio ugnies deivė. Turi daug eufemistinių vardų.
• Žemyna – žemė kaip deivė. Ji veikia etiologinėse sakmėse, yra Saulės ir Mėnulio duktė. Derlingumo, vaisos nešėja, vėlių globėja.
• Aušrinė – ryto aušros deivė, siejama su Aušros žvaigžde. Aušrinė stebuklinėse pasakose apibūdinama gražesne už Saulę. Ji Saulei prakuria ugnį, kartais apibūdinama kaip Saulės duktė.
• Vėjopatis arba Bangpūtys – pajūryje minima dievybė, lemianti vėjus.
• Laima – deivė, žmonių likimo skelbėja. Dažnai ji veikia kaip trys laimos skelbiančios gerą, blogą ir tarpinį likimą.
• Laumė, dažnai tapati Raganai – klastinga moteriška būtybė, ypač kenkianti kūdikiams, mažiems vaikams, jaunoms moterims, gundanti vyrus.
• Kaukai – chtoninės nykštukinės būtybės, susijusios su turtais, derlumu.
• Aitvaras – aikštinga orinė būtybė, vaizduojama ugnies šuoru, valdanti turtus, namų laimę.

Rusios kronikos ir metraščiai

Keletas lietuvių dievybių vardų aptinkama XIII a. Rusios kronikose. Šias dievybes slapta garbino Lietuvos Karalius Mindaugas po krikšto. Senosios rusų kronikos laikomos geriausiais šaltiniais, tyrinėjant seniausią lietuvių panteoną, garbintą feodalų ir karių.

• Sovijus XIII a. rusų kronikose minimas žmogus, pradėjęs naują pagonišką paprotį deginti mirusiųjų kūnus. Daug dėmesio Sovijui skyrė Gintaras Beresnevičius.

Kronikoje išlikęs vienintelis šio laikotarpio lietuvių mitas, kuriame pasakojama, kaip Sovijus sugavo šerną, išpjovė jo devynias blužnis ir davė sūnums iškepti. Bet sūnūs blužnis suvalgė. Sovijus įniršęs per aštuonerius vartus nukeliavo į pragarą (požemio pasaulį), tačiau nepajėgė įveikti devintųjų vartų. Vienas sūnų jam pagelbėjo. Kiti broliai, sužinoję, šiam liepė surast tėvą mirusiųjų karalystėje. Sūnus, atėjęs pragaran, rado tėvą ir pavakarieniavo su juo. Po vakarienės palaidojo tėvą po žeme. Sekantį rytą paklausė, kaip šis ilsėjęsis. Tėvas atsakė jog jį ėdė kirmėlės. Tuomet sūnus įkėlė Sovijaus kūną medin (ar medžio skrynią). Sekantį rytą paklaustas tėvas atsakęs, jog jį pernakt gėlė bitės. Tada sūnus sudegino Sovijų ant laužo. Sekantį rytą tėvas atsakęs, jog puikiai išsiilsėjęs.

Viduramžių kronikose rašoma, jog šis paprotys buvo labai senas ir vadintas Sovica (*Sovika). Sovica buvo praktikuojama ne vien lietuvių, bet taip pat ir kitų pagonių genčių (lyvių, estų ir kitų).

Originali mito versija:

Pasakojimas apie vieną pagonišką paklydimą, apie tai, kad jie Sovijų dievu vadina
Aštuonioliktas sakymas [V. variante: Apie pagonišką paklydimą mūsų Lietuvoje. XVIII sakymas. Apsakysime pagoniškus paklydimus, kokių būta ir mūsų Lietuvoje]

• Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti [V. variante pridėta: vaikams]. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo [V. variante pridėta: vaikų]. Mėgino jis nusileisti (nužengti) į pragarą. Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus [V. variante: vienam jo pagimdytajam, kitaip tariant, sūnui, parodžius jam kelią]. Broliams ant šio supykus, [šis] išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O [V. variante pridėta: jo] tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten [V. variante: įdėjo į medžio skrynią ir paguldė miegoti]. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.

• 0 didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir [kurios] mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais, ir [kurios] po šiai dienai savo mirusiųjų kūnus degina laužuose kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti graikai. šitą paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kai pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai.

Vertė Bronys Savukynas ir Juozas Tumelis

• Žvorūna buvo medžioklės ir miškų deivės eufemizmas, ji artima romėnų Dianai. Jos vardas buvo susijęs su žvėrimis. Kronikoje minima, jog Žvorūna buvo kalė arba vilkė, tai reiškia, jog jos zoomorfinis pavidalas buvo šuo.
• Medeina (Medeinas, Medeinė) yra kitas medžioklės ir miškų deivės (galbūt dievo) eufemizmas. Medeina taip pat paminėta J. Lasickio XVI a. Tai reiškia, jog Medeiną dar XVI a. garbino valstiečiai.
• Teliavelis buvo galingas kalvis, kuris nukalė saulę ir įsviedė į dangų. Šis mitas išliko liaudies sakmėse iki XX amžiaus. Kai kurie mokslininkai, kaip K. Būga mėgino įrodyti, jog Teliavelis yra kladingai užrašytas Kalvelis. Teliavelis yra panašus į suomių Ilmariną (Ilmarineną).
• Andajus (Andajas, Andojas ir tt…) buvo minimas viduramžių kronikose, kaip galingiausiasis ir aukščiausiasis dievas. Vardo reikšmė neaiški, greičiausiai jis iškraipytas. Bet koks dievo funkcijų aiškinimas remiantis klaidinga etimologija yra abejotinas. Galimas Dievo eufemizmas. Minima, jog kariai šaukėsi Andajaus mūšio lauke.
• Nonadievis (Nunadievis, kai kurių mokslininkų etimologizuojamas kaip Numadievis) yra dar vienas iškraipytas aukščiausiojo dievo vardas arba kitas eufemizmas. Tai gali būti ir ta pati kitaip užrašyta Andajaus vardo forma.
• Perkūnas buvo griaustinio dievas, vienas galingiausių dievų. Perkūnas išliko liaudies tikėjimuose iki XX amžiaus.
• Diviriksas spėjamas vienas Perkūno eufemizmų. Šio vardo etimologija įvairiai spėliojama, tačiau kol kas nėra gerų aiškinimų.

Motiejaus Strijkovskio sąrašas

Motiejus Strijkovskis

Motiejus Strijkovskis (1547–1586/1593) buvo Lietuvos-Lenkijos istorikas. Jis išleido labai vertingą veikalą „Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusijos kroniką“ 1582 metais. Pagonių religija buvo plačiai praktikuojama iki devintojo XVI a. dešimtmečio. Motiejus Strijkovskis ilgai gyveno LDK ir Žemaitijoje ir rašė apie pagoniškus papročius.

Strijkovskio sąrašepateikiamas dievybes galima įvardyti kaip valtiečių panteoną. Gintaras Beresnevičius pabrėžė, jog visos dievybės yra neabejotinos, išskyrus Didis Lado, kuris buvo „padarytas “ paties M. Strijkovskio iš dainų refreno, paplitusio baltų ir slavų liaudies dainose.

• Prakorimas – aukščiausiojo dievo eufemizmas. Folklore žinomas kaip Dievas ir Praamžius. Kituose šaltiniuose vadinamas Aukštėju, Andajumi ir t. t. Strijkovskis rašė, jog žmonės Prakorimui aukodavo baltus gaidžius, juos užmušdami ir padalindami į tris dalis. Pirmoji dalis buvo suvalgoma valstiečių, antroji žynių, o trečioji sudeginama. J. Strijkovskis pabrėžė, kad Prakorimas buvo panašus į prūsų aukščiausiąjį dievą Okopirmą. A. J. Greimas mano, jog Prakorimas yra susijęs su medaus koriais ir milžinais, panašus į graikų Kroną.
• Rūgutis – fermentacijos ir raugintų patiekalų dievas. Kituose šaltiniuose minimas kaip Raugupatis, Raugo Žemėpatis.
• Žemininkas – aukščiausiasis žemdirbystės ir agrokultūros dievas. Žmonės jam aukodavo juodas vištas. Taip pat jo garbei namuose laikyti žalčiai, maitinami pienu. Simonas Grunau mini, jog žalčiai buvo laikomi prūsų dievo Patrimpo garbei Rikojote (prūsų šventykloje). Gintaras Beresnevičius nuosekliau neaiškina šio dievo vardo perskaitymo, atižvelgiant į tai, jog lietuvių kalboje žemininkas turi bendrinę prasmę įmanoma ir kita forma „Žemenikas“ arba „Žemenykas“.
• Krūminė (Krūminė pradžių varpų) buvo namų ūkio deivė, globojusi krūmus, žemės ūkį bei agrokultūros inventorių. Taip pat ji buvo naujų pasėlių globėja. Žmonės jai aukodavo vištas. Deivės funkcijos artimos liaudies pasakų Javų Bobai ir Kuršiui. Latvijoje garbinta analoginė dievybė Krumu mate (Krūmų motė).
• Lietuvonis buvo dievas lietaus teikėjas. Įmanomas Perkūno eufemizmas, nes labai keista, jog Strijkovskis Perkūno daugiau niekur nemini.
• Kauriraris – karo ir karo žirgų dievybė.
• Sutvaras buvo galvijų dievas. Panašus į Karvaitinį.
• Šeimos dievas – šeimos dievas.
• Upinis (Upinis dievas) buvo upių dievas. Galimas senovės baltų vandens ir žvejų dievo eufemizmas, panašus į Ežerinį, Bangpūtį, Gardaitį ar graikų Poseidoną.
• Bubilas – bitininkystės dievas, taip pat minimas J. Lasickio.
• Gulbis (Gulbių dievas) panašus į Romėnų genijų ar hebraijų angelą, geroji kiekvieno žmogaus dvasia. Jo vardas siejasi su gulbėmis arba pagalba. Moterys Gulbiui aukodavo baltas vištas, o vyrai baltus gaidžius.
• Ganiklis – piemenų dievas, panašus į Fauną bei Paną. Žmonės Ganikliui aukodavo gyvulių sėklides. Šis ritualas reiškia, jog dievas turėjo galingą vyrišką potenciją. Jį taip pat galima interpretuoti, kaip vaisingumo dievą.
• Šventpaukštinis – visų paukščių dievas. Žmonės jam neaukodavo. Vardo rekonstrukcija taip pat nėra iki galo aiški.
• Kelių dievas – kelių, prekybos ir keliautojų dievas, panašus į Graikų Hermį. Žmonės jam aukodavo baltas vištas.
• Pušaitis arba Puškaitis buvo chtoninių padarų (ar dvasių) – barstukų ar kaukų globėjas. Dievo buveinė buvo šeivamedis. Vladimiras Toporovas teigia, jog Puškaitis susijęs su lietuvių „puškuoti“, reiškiančiu „sprogti, sužydėti“. Greičiausiai Puškaitis pateko į žemaičių kultą iš kaimynų prūsų arba tiesiog M. Strijkovskis paėmė jį iš prūsiškų šaltinių.

Jono Lasickio sąrašas

Vasilijaus Rotkircho „Pilna lietuvių mitologija“, 1888 m.

XVI a. lenkų protestantų aktyvistas Jonas Lasickis parašė traktatą apie „stabmeldystę“ rytų Europoje, kuriame ne tik senąją tikybą puoselėjantys lietuviai bet ir katalikai yra vadinami stabmeldžiais. Šis traktatas, Apie dievus žemaičių, kitų sarmatų, ir klaidingų krikščionių (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum, 1615), susideda iš kelių dievų sąrašų (įskaitant katalikų šventuosius), su trumpais kiekvieno aprašymais. Šie Lasickio sąrašai abejotinos vertės, nes autorius ir jo informantas nesuprato vietinių žmonių kalbos, privėlė daug klaidų, tikėtina, kad dievais palaikė ūkio reikmenis, asmenis ar vietoves. Daug dievavardžių sunkiai įskaitomi.

Tarp Lasickio minimų dievybių tik keletas yra neabejotinos, paliudytos tautosakos ar nesusijusių šaltinių:

• Perkūnas – griaustinio dievas.
• Medeina – miškų ir medžioklės deivė.
• Gabija – namų ugnies deivė.
• Ragana – Lasickio įvardinta kaip miškų deivė.
• Aitvaras – namų demonas, skrajojanti dvasia.
• Kaukai
• Žemyna – žemės deivė.
• Žemėpačiai – ištisos žemės dievybių klasės pavadinimas

Kai kurie kiti paminėti dievai gali būti eufemistiniai arba antriniai dievavardžiai:

• Aukštėjas Visagystis – galbūt vienas aukščiausiojo Dievo vardų. Kai kurie tyrinėtojai mano, jog tai krikščioniškasis Dievas, o svarbiausioji dievybė buvusi Perkūnas, tačiau tam prieštarauja kiti žinomi šaltiniai ir lietuvių folkloras.
• Audros dievas bei Varpulis – galimi Perkūno eufemizmai.
• Raugų Žemėpatis – anot Lasickio, raugų, mielių ir fermentacijos dievas. Greičiausiai atitinka M. Strijkovskio Rūgutį bei M. Pretorijaus Raugupatį. Žmonės aukodavo Raugo Žemėpačiui pirmąjį gurkšnį šviežio alaus (nulaidimą) ir pirmąjį kepalą šviežios duonos (tasviržį > paviržį)..
• Tavalas – G. Beresnevičius manė, jog tai galėtų būti tas pats viduramžių Teliavelis. Kiti tyrinėtojai siejo su žodžiais tavalas, tabalas.
• Aušra, minima kaip Ausca. Tai ryto žvaigždės deivė ir aušros, rytais danguje pasirodo Venera. Matyt, atitinka Aušrinę.
• Žemininkas, gali būti klaidingai perprastas Žemynos ar Žemėpačio epitetas.
• Laukpatis, laukus, jų derlių sergstinti būtybė, atitinka Lauksargius.

Visgi, Lasickio sąraše gausiausia „dievybių“, kurios neminimos kituose nepriklausomuose šaltiniuose. Vėlesni autoriai, aiškindami Lasickio sąrašą, nesyk kūrė joms „kabinetines mitologijas“ ir įtraukinėjo į lietuvių dievų sąrašus. Daugelio šių „dievybių“ tikrumas abejotinas. Tarp dažniau minimų:

• Algis, dievų pasiuntinys (angelus est summorum deorum).
• Austėja, bičių ir bitininkystės globėja.
• Bubilas, bitininkystės dievas. Spėjama, jog jam aukotas medus (pirminiuose šaltiniuose minima, jog medus aukotas tiesiog dievui).
• Pagirnis, būtybė, esą susijusi su žalčiais ir gyvenanti po girnomis.
• Vaižgantas, anot Lasickio, linų dievas. Nupasakojama jam skirta apeiga, siekianti užtikrinti gerą linų derlių.
• Veliona, mirties deivė, anot Lasickio; tačiau tai gali būti paprasčiausias mirusysis (velionis), jei Lasickis suklydo.

Kitos dievybės paminėtos J. Lasickio:Apidėmė, Budintoja, Brėkšta (bei) Žlėja, Derintojas (Ligyčius), Pelengabija, Ratainyčia, Salaus, Trotytojas kibirkščių, Ublanyčia, Šluotražis, Lazdona, Kriukis ir kt. yra labai abejotinos, greičiausiai žymi vietovardžius, pareigybes ar daiktus.

Mato Pretorijaus aprašymai

Matas Pretorijus (apie 1635–1704 ar 1707) traktate „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ visapusiškai aprašė Prūsijos gyvenimo realijas – istoriją, kultūrą, tautybes, kalbą, tikėjimą ir kt. Į jo akiratį pateko ir daug vakarų lietuvių, žemaičių, kuršių religijos elementų. Jis bene išsamiausiai aprašė senojo tikėjimo žemdirbių apeigas, kultą, maldas.

• Perkūnas
• Žemynėlė, žr. Žemė

Teodoro Narbuto rekonstrukcija

Istorikas Teodoras Narbutas (Theodor Narbutt) tarp 1835 ir 1841 dešimties tomų knygą Lietuvių tautos istorija (Dzieje starożytne narodu litewskiego), joje buvo ir lietuvių mitologijos aprašymas. Autorius yra kaltinamas ne vien abejotinos medžiagos pateikimu, bet ir falsifikacija. Kitaip tariant, šio autoriaus teiginiai nėra patvirtinti kitų šaltinių. Nors kita vertus įmanoma, jog istorikas turėjo savų šaltinių, nežinomų šiandien. T. Narbutu nekritiškai rėmėsi Pranė Dundulienė, įvedusi daugelį abejotinų dievybių ir jų mitologijų į plačiąją visuomenę.

Šiame sąraše yra dievai, žinomi tik T. Narbutui:

• Butė, išminties deivė, panaši į graikų Atėnę.
• Diedievaitė, viena maro deivių.
• Dirvolira, sodybos ir laukų deivė, kuriai aukotos kiaulės.
• Gaila, nakties dvasia, apsėsdavusi žmones ir gyvulius sapnuose.
• Kovas, karo dievas, identiškas Prūsų Pikului. Kovo garbintojai jam aukodavo juodus žirgus. Šventi kovo paukščiai yra kovas ar varna. Lietuvoje kovo vardu vadinamas pirmasis pavasario mėnuo, o tai analogija į romėnų martius. Tai kilo nuo to, kad tiek Romoje, tiek Lietuvoje karo žygiai prasidėdavo pirmą pavasario mėnesį.
• Milda, meilės deivė. Lietuvių kalboje šaknis mild- reiškia tik meldus, negali būti išvesta iš mylėti. Kai kurie tyrinėtojai Mildupį sieja su šios deivės kultu, tačiau akivaizdu jog upėvardis sudurtas iš „meldai (mildai tarmėse)“ ir „upė“.
• Nijolė, Pykuolio žmona, požemio pasaulio deivė, identiška graikų Persefonei. Esą ji nuostabaus grožio požemio valdovė, deivės Krūminės duktė. Nijolei likimą lemė ne Laima, o dievas Praamžius. Šiuo atveju T. Narbutas lietuviškoje mitologijoje įkurdina Persefonės ir Demetros atitikmenį.
• Praurimė, senovės lietuvių mitologijos šventosios ugnies deivė. Vadinama gyvybės davėja, ugnies saugotoja.

Be savo sukurtų dievų, Narbutas įtraukė daug kitų, anksčiau minėtų abejotinų dievybių (ypač, perimtų iš Lasickio).

Literatūra

• Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai. Klaipėdos universiteto leidykla: 2015. ISBN 9789955188513
• Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos. Klaipėdos universiteto leidykla: 2017, Klaipėda. ISBN 978-9955-18-928-2
• Algirdas Julius Greimas. Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos, 2005. ISBN 9789955584780
• Norbertas Vėlius. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 tomai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras: 1996–2005, Vilnius. ISBN 5-420-01518-8
• Gintaras Beresnevičius. Lietuvių religija ir mitologija. Tyto Alba: 2019, Vilnius. ISBN 978-609-466-419-9

Susiję straipsniai

• Senovės lietuvių religija
• Prūsų mitologija
• Latvių mitologija
• Baltų mitologija
• Slavų mitologija
• Skandinavų mitologija
• Romuva

Nuorodos

• Svetainė, skirta lietuvių mitologijos tyrinėjimams telkti