Raoul Wallenberg

Raulis Gustavas Valenbergas (Raoul Gustav Wallenberg; 1912 m. rugpjūčio 4 d. - dingo 1945 m. sausio 17 d.) – švedų architektas, verslininkas, diplomatas. Labiausiai žinomas dėl to, kad II Pasaulinio karo pabaigoje išgelbėjo nuo Holokausto dešimtis tūkstančių Vengrijos žydų.^[1] Dirbdamas Švedijos specialiuoju pasiuntiniu Budapešte nuo 1944 m. liepos iki gruodžio, Valenbergas išdavinėjo "apsauginius pasus" ir priglaudė žydus pastatuose, laikytuose Švedijos teritorija.^[1]

1945 m. sausio 17 d. Raudonajai Armijai užėmus Budapeštą Valenbergą suėmė SMERŠ'as, apkaltino špionažu ir jis po to dingo.^[2] Vėliau sužinota, kad jis mirė 1947 m. liepos 17 d., kalinamas KGB kalėjime Lubiankoje. Valenbergo suėmimo ir kalinimo motyvai bei klausimai susiję su jo mirties aplinkybėmis bei galimais ryšiais su JAV žvalgyba liko neišaiškinti.^[3] 12 Dėl savo drąsių veiksmų gelbėjant Vengrijos žydus po savo spėjamos mirties Raulis Valenbergas su laukė daugybės garbės įvertinimų ir apdovanojimų. 1981 m. JAV kongresmenas Tom Lantos, vienas iš Valenbergo išgelbėtųjų, inicijavo įstatymą, kuriuo Raulis Valenbergas buvo paskelbtas JAV garbės piliečiu. Valenbergas taip pat tapo Kanados, Vengrijos, Australijos ir Izraelio garbės piliečiu.^[4] Izraelis jam skyrė Pasaulio teisuolio titulą. Valenbergui pastatytas keletas paminklų, jo vardu pavadintos gatvės įvairiose pasaulio vietose. 1981 m. įkurtas Jungtinių Valstijų Raulio Valenbergo komitetas skirtas propaguoti Raulio Valenbergo humanitarinių idealus.

Biografija

Raulis Valenbergas gimė 1912 m. rugpjūčio 4 d. Stokholme, Švedijoje, vienoje turtingiausių Švedijos šeimų – dažnai vadinamų Švedijos Rokfeleriais. Tarp jos narių buvo daug bankininkų, pramonininkų, diplomatų ir dvasininkų. Nors Raulis studijavo Mičigano universitete architektūrą, jam jau buvo numatyta vieta šeimos banke, ir 1936 m., jis išvyko mokytis verslo į Haifą (tuometę Palestiną). Raulio proprosenelis buvo į krikščionybę atsivertęs žydas. Haifoje Raulis gyveno žydų pensione ir greitai pajuto nacistų grėsmę Europos žydams, nes dėl pabėgėlių mieste žydų padidėjo iki 50 000.

1939 m. Raulis grįžo į Švediją ir tapo vieno Vengrijos žydo verslo partneriu. Tačiau Valenbergas pradėjo bodėtis savo darbu ir gyvenimu ir užsimojo padaryti ką nors tikrai vertinga.

Trisdešimt vienerių metų Raulis Valenbergas buvo įtrauktas į amerikiečių planą užkirsti kelią žydų naikinimui. Slapta remiamas amerikiečių, bet keliaudamas kaip Švedijos diplomatas, Valenbergas atvyko į Vengrijos sostinę Budapeštą ir tapo atsidavusiu Budapešto žydų gynėju nuo nacistų. Jis žinojo, kad jo misija pavojinga ir kad jis turi veikti greitai. Valenbergo užduotis buvo išgelbėti kiek galima daugiau pasmerktųjų mirti.

Norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, Valenbergas pradėjo išdavinėti jiems „apsauginius pasus“. Tokį pasą turintis asmuo galėjo repatrijuoti į Švediją ir jį globojo Švedijos karališkoji diplomatinė misija Budapešte. Iš pradžių pasus gaudavo tik asmenys, turėję Švedijoje giminių arba verslo reikalų. Vėliau, išduodamas pasus, Valenbergas šių apribojimų nepaisė.

Tačiau Valenbergas neapsiribojo vien pasų išdavimu. Netrukus jis sukūrė 335 paprastų žmonių ir 40 gydytojų organizaciją, kuri įsteigė ir prižiūrėjo dvi ligonines, vargšų valgyklas ir vaikų lopšelius. Pralaimintiems karą vokiečiams ir juos palaikantiems vengrams jis pareiškė, kad visi žydų persekiotojai vėliau ar anksčiau bus teisiami kaip karo nusikaltėliai. Grasinimų Valenbergas nebijojo: „Mano gyvenimas yra tik vieno žmogaus gyvenimas, o čia yra daugelio gyvybių išgelbėjimo klausimas“.

Karo pabaigoje liko gyvų apie 120 000 Vengrijos žydų, iš kurių apie 20 000 išgelbėjo Valenbergas.

1945 m. sausio mėn. Valenbergas buvo suimtas sovietų slaptosios milicijos NKVD ir išvežtas į NKVD būstinę Lubiankoje, vėliau į Lefortovo kalėjimą.

Raulis Valenbergas tapo pirmąja Šaltojo karo auka. Iš pradžių dėl jo ryšių su Eichmanu rusai įtarė Švedijos diplomatą esant nacistų agentu. Sužinoję apie tai, kad jį remia JAV karo pabėgėlių taryba, rusai tikriausiai nusprendė, kad Valenbergas buvo STB agentas.

1947 m. rugpjūtį Švedijos ambasadoriui Maskvoje Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad Valenbergo Sovietų Sąjungoje nėra.

Vakaruose šis klausimas liko atviras. Budapešte Valenbergo gerbėjai siekė, kad jam būtų pastatytas paminklas už nuopelnus gelbėjant žmones. Prie siūlymų suteikti jam Nobelio taikos premiją prisidėjo ir pats Albertas Einšteinas. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad į Vakarus atvyko buvusių sovietų kalinių, kurie pasakojo kalėjus Valenbergą kartu su jais. Trys iš kalėjimo paleisti Vokietijos diplomatai pasakojo padėję Valenbergui parašyti laišką Stalinui prancūzų kalba.

1956 m. Sovietų Sąjunga prisipažino, kad, pasibaigus karui, Valenbergas iš tiesų buvo kalinamas jos kalėjimuose, tačiau neva jis mirė nuo širdies smūgio dar 1947 m. Šios žinios neįtikino tų žmonių, kurie norėjo visiško Valenbergo dingimo išaiškinimo.

1963 m. lapkričio 26 d. Izraelis suteikė Valenbergui Pasaulio tautų teisuolio vardą.^[5]

1980 m. Tomas Lantosas, vengrų žydas, išsigelbėjęs nuo nacių persekiojimo Valenbergo pastangų dėka, buvo išrinktas į JAV Atstovų rūmus. Todėl visai suprantama, kodėl Tomas Lantosas pasiūlė Kongrese bilį suteikti Rauliui Valenbergui Jungtinių Valstijų garbės piliečio vardą. Iki jo šiuo garbingu titulu buvo pagerbtas tik Vinstonas Čerčilis.

1981 m. spalį prezidentas Ronaldas Reiganas patvirtino bilį parašu.

Memorialas Valenbergui Budapešte, Vengrija

1987 m. Budapešte holokausto didvyriui buvo atidengtas memorialas su granite iškaltu lotynišku posakiu: „Kol laimė tau šypsosi, turi daug draugų, atėjus sunkesniems laikams, tampi vienišas“.

Po keturių dešimtmečių pasaulis pamatė, kad Raulis Valenbergas turėjo draugų ir bėdoje, ir tada, kai jam sekėsi. Nors jo mirties aplinkybės taip ir liko kol kas neišaiškintos, atminimas apie jo heroizmą vis dar gyvuoja.