Realizmas (menas)

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Realizmas (reikšmės).

Realizmas – meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Ji atsirado išblėsus romantizmo idėjoms, tada Vakarų Europoje imta diskutuoti apie realizmą. „Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas, apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį gynė realizmo šalininkai. Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į „daiktišką tikrovę“.

Literatūros kūrinys, anot jų, turi vaizduoti ne svajones ir fantazijas, o susitelkti vien į tikrovę, rodyti „kasdienio gyvenimo scenas“. Rašytojui realistui buvo keliami griežti reikalavimai. Išsamiausiai juos XIX a. viduryje išdėstė Prancūzijoje leidžiamas žurnalas „Realizmas“:

1. menininkas turi gilintis ir vaizduoti tik savo gyvenamąjį metą;
2. nevalia nieko iškreipti ir prikurti, veikėjai privalo būti rašytojo amžininkai ir iš įvairių socialinių sluoksnių;
3. svarbiausia atskleisti žmogaus aplinką, nes ji yra geriausiai matoma ir suprantama;
4. stengtis vaizduoti žmonėms būdingas, dažniausias aistras ir instinktus;
5. realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia aplinkybės, todėl išorės ir aplinkos aprašymas turi būti išsamūs ir teikiantys daug žinių;
6. realistinio kūrinio pasakotojas – beasmenė būtybė, kuri nei nuteisia, nei išteisina, tik, žvelgdama iš šalies, pateikia faktus;
7. reikia siekti, kad literatūra ne šiaip teiktų pramogą, o būtų naudinga ir pamokanti, todėl svarbu ne kopijuoti tikrovę, o atrinkti medžiagą ir ją sumaniai išdėstyti.

Realizmo atstovai siekė vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Pagal juos rašytojas turi būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto mokslo ir moralės tendencijas, kad ją tinkamai perteiktų. Svarbiausias kūrėjo bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales.

Literatūra

XIX a. viduryje realistiniam romanui, kaip epinės literatūros žanrui, atėjo aukso amžius. Didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys to meto rašytojui atvėrė neregėtas galimybes – joks poetas ar dramaturgas iki tol negalėjo sau leisti trijuose puslapiuose smulkmeniškai aprašinėti visuomenės papročių ar veikėjo išvaizdos.^{[reikalingas šaltinis]}

Realistinį romaną, XIX a. viduryje tapusį populiariausiu žanru visoje Europoje, imta vadinti „mokomąja knyga“, kuri priartina skaitytoją prie tiesos. Žymiausi atstovai buvo: Onorė de Balzakas, Gustavas Floberas, Čarlzas Dikensas, Markas Tvenas, Levas Tolstojus, Nikolajus Gogolis, Fiodoras Dostojevskis, Stendalis, Viljamas Tekerėjus, Emilė Brontė, Šarlotė Brontė, Tomas Hardis, Ivanas Turgenevas, Antonas Čechovas, Markas Tvenas, Tomas Manas, Maksimas Gorkis. Kraštutine realizmo forma, natūralizmu, rašė Emilis Zola, Gi de Mopasanas, Gerhartas Hauptmanas.

Dailė

Realizmu dailėje vadinamas tikslus objekto vaizdavimas taip, kaip objektą mato dailininko akis. Realistinės dailės tradicija Vakarų dailėje atsekama nuo antikos laikų. XVII a. olandų tapyba ir karavadžistų dailė yra artimos šiuolaikiniam realistinės dailės supratimui. Realistinė dailės srovė pradėjo vystytis XIX a. viduryje. Prancūzas Gustavas Kurbė (1819−1877) laikomas pirmuoju išties realistiniu tapytoju. XIX a. realistai atsisakė akademinio meno bruožų: idealizuotų figūrų, teatrališkų pozų vaizdavimo, antikinių ir literatūrinių siužetų, sekimo senovės didžiaisiais dailininkais. Kartu realistams buvo svetimas romantikų žmogaus dvasios jėgos, aistrų proveržių vaizdavimas, dramatiškų spalvų naudojimas, gamtos vaizdų romantizavimas. Realistai atsigręžė į kasdienę buitį, portretinį žanrą, grynąjį peizažą. Jų tikslas buvo tiksliai vaizduoti realų, o ne idealizuotą, menininko vaizduotės pagražintą pasaulį. Atskira realizmo šaka − socialinis realizmas, kurio kūriniais, dažniausiai vaizduojant darbininkų ir žemųjų socialinių sluoksnių gyventojus, pabrėžiamos socialinės nelygybės, atskirties, išnaudojimo temos.

XIX a. realistams Prancūzijoje atstovavo Gustavas Kurbė, Kamilis Koro ir Barbizono mokyklos tapytojai, bruožų yra E. Manė ir O. Domjė kūryboje. Rusijoje realistinės krypties dailininkai vienijosi į peredvižnikų draugiją, kuriai priklausė Ilja Repinas, Ivanas Šiškinas, Ivanas Kramskojus, Vasilijus Perovas ir kiti. JAV kūrė realistai Vinslou Homeris ir Tomas Ikinsas, Vokietijoje − Adolfas Mencelis. Realistinės dailės tradicijos išliko gyvos XX a. dailėje: realistine maniera kūrė Edvardas Hoperis (JAV), Liusjenas Froidas (Anglija), Endriu Vajetas (JAV). Realizmui priskiriamas oficialus, dažnai politinės propagandos tikslų TSRS ir kitų komunistinių šalių socialistinis realizmas. XX a. antroje pusėje atsirado fotografinio tikslumo realizmo srovė fotorealizmas (ar superrealizmas, hiperrealizmas).

Galerija

Kai kurie XIX a. realistinės tapybos pavyzdžiai:

• 
  „Dailininko studija“, aut. Gustavas Kurbė
• 
  „Varpų rinkėjos“, aut. Žanas Fransua Milė
• 
  „Paskutinė užeiga prie miesto vartų“, aut. Vasilijus Perovas
• 
  „Rugių laukas“, aut. Ivanas Šiškinas