Senovės Kipras

Kipras (graikų kalba: Κύπρος) – istorinė sritis saloje į pietus nuo Mažosios Azijos, į šiaurę nuo jos buvo Kilikija. Vėliau čia įsteigta romėniška Kipro provincija.

Senovės istorinis regionas Kipras (Κύπρος)
Šalis	Kipras
Tautos	eteokipriečiai > graikai
Kalba	eteokipriečių kalba > graikų kalba
Miestai	Pafas, Kurionas, Kitijonas, Salamis, Larnaka
Eolidė, Bitinija, Kapadokija, Karija, Kilikija, Galatija, Jonija, Likaonija, Likija, Lydija, Myzija, Pamfilija, Paflagonija, Frygija, Pisidija, Pontas, Troada, Kipras

Geografija

Pagrindinis straipsnis: Kipro geografija

Kipras yra trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala (po Sicilijos ir Sardinijos). Bendra jo teritorija 9251 km². Aukščiausias kalnas yra Olimpas (1953 m). Ypač įspūdinga Kipro gamta – devynis mėnesius (nuo kovo iki lapkričio) šalyje trunka vasara, na, o likusius tris, kaip sako patys kipriečiai, – pavasaris. Todėl netgi per vadinamąjį pavasarį galima maudytis jūroje, kurios vandens temperatūra nenukrenta žemiau 18-19 laipsnių.

Istorija

Kipro priešistorė

Manoma, kad pirmieji žmonės Kipre gyveno jau vėlyvuoju paleolito laikotarpiu, tačiau pirmosios neginčytinos žmogaus gyvenvietės randamos iš IX tūkst. pr. m. e., t. y. iš ankstyvojo neolito laikotarpio. Šie žmonės, atsikėlę iš Azijos žemyno, jau buvo žemdirbiai ir augino kviečiai. Kartu su savimi jie atsigabeno ir gyvulininkystės kultūrą: augino šunis, ožkas, avis, galbūt ir kiaules bei jaučius. Jie statėsi apvalaus plano namus, tačiau nemokėjo žiesti keramikos. Šie gyventojai mokėjo kasti šulinius, kurie laikomi seniausiais žinomais pasaulyje, be to, laidojo kates - seniausias žinomas palaidotos katės radinys pasaulyje.

VI tūkst. pr. m. e. Kipre suklestėjo akeraminė Chirokitijos kultūra, kurią V tūkst. pr. m. e. pakeitė keraminė Sotiros kultūra. IV-III tūkst. pr. m. e. siejami su chalkolito laikotarpiu, kuomet vario apdirbimo technika atkeliavo į salą.

Bronzos amžiaus Kipras

Filijos kultūros dirbinys

Apie 2300 m. pr. m. e. Kipre pasirodė nauji gyventojai iš šiaurės (Kilikijos, pradėję apgyvendinimą nuo šiaurinių pakrančių. Tai - vadinamosio Filijos kultūros atstovai. Jie buvo hipotetinė eteokipriečių (eteocypriots) tauta, kalbėjusi nežinoma kalba. Jie pamažu apgyvendino visą salą ir pradėjo bronzos gamybą. Saloje jie rado gausius vario išteklius, kuriais sala garsėjo ir vėliau, ir kurie netgi davė vardą salai.

Kiti svarbūs pakitimai Kiprui vystantis į bronzos amžių buvo stačiakampio plano statiniai iš plaušaplyčių, plūgas, žiedimo ratas ir vertikaliosios audimo staklės. Naujieji gyventojai taip pat atsinešė ir jaučio bei asilo auginimo tradicijas.

Nuo XVI a. pr. m. e. Kipras išgyvena vėlyvąjį bronzos amžių. Jis suklestėjo kaip svarbus vario išteklių centras, žinomas visam senovės Artimųjų Rytų pasauliui. Dauguma mokslininkų priėjo išvadą, kad II tūkst. pr. m. e. Kipras tapatintinas su Alašijos karalyste, minima to meto Egipto, Ugarito, hetitų tekstuose. Dėl to Egipto valdovai Alašijos karalius vadindavo savo broliais. Spėjama, kad tuometinės Alašijos sostine buvo Enkomis (dab. Tuzla) dabartinės Famagustos regione, kuris buvo didžiausia archeologų atrasta Kipro gyvenvietė tuo metu. Netoli jo rasta gyvenvietė, vadinama Alassa. Mokslininkai nesutaria, ar Alašija apėmė visą Kiprą, ar užėmė tik nedidelę jo dalį.

Kiti svarbūs tuometinio Kipro miestai buvo Kitijonas, senasis Pafas, Paleokastras, Sindas ir kt.

Tuo metu šalyje reiškėsi įvairios įtakos, tiek politinėje, tiek kultūrinėje plotmėje. Apie 1500 m. pr. m. e. jį kuriam laikui nukariavo Egiptas, o XIV-XIII a. jis atsidūrė Hetitų politinėje kontrolėje. Religija, architektūra patyrė įtakų iš kaimyninės Sirijos (Ugarito). Tuo metu pradėtas vartoti ir Kipro–minojinis raštas, kilęs iš linijinio A, t. y. iš Egėjo jūros salų.

Nuo XIII-XI a. pr. m. e. mikėniečių įtaka iš vakarų dar labiau sustiprėjo. Mikėniečiai jau vadino salą žodžiu Kipras (ku-pi-ri-jo). Tai reiškėsi per Mikėnų architektūrinį stilių, keramiką, juvelyriką. Sala buvo vis labiau įjungiama į graikų civilizacijos orbitą, ir greičiausiai jau tuo metu vyko kalbinė asimiliacija - senųjų kipriečių kalbą išstūmė archainė graikų kalba, kuri galutinai pakeitė salos gyventojų kalbą IV a. pr. m. e. Nėra iki galo sutariama, ar ši Mikėnų civilizacijos įtaka vyko per užkariavimus (per jūros tautų antpuolius), ar daugiau taikiu būdu.

Kipras geležies amžiuje

Kipro karalystės

XI a. pr. m. e. Kipre prasidėjo geležies amžius, kuris dalinamas į tris pagrindinius laikotarpius: geometrinį (1050-700 m. pr. m. e.), archajinį (700-475 m. pr. m. e.) ir klasikinį (475-323 m. pr. m. e.). Geometriniu laikotarpiu Kipre buvo masiškai vykdoma kolonizacija, kurią vykdė graikai, ir finikiečiai. Kai kuriais atvejais jie įsikurdavo nuo seno saloje klestėjusiuose centruose, o kitais atvejais kurdavo naujus miestus. Taip susiformavo 10 šaltiniuose minimų miestų valstybių, kurių pavadinimai tapatinami su šiais miestais: Salamis, senasis Pafas, Kurionas, Amantas, Kitijonas, Tamasas, Ledra, Idalionas, Chitrai, Solai. Vėliau minimos dar trys karalystės: Marionas, Lapitas ir Kirenija.

Kipro keramikos pavyzdys iš VIII a. pr. m. e.

Tuometinėje Kipro kultūroje ryški azijinė įtaka, kuri juntama tiek architektūroje, tiek religijoje. Čia buvo garbinami semitiški dievai Anatas, Baalas, Ešmunas, Rešefas, Melkartas, o taip pat egiptietiškieji dievai. Labiausiai išplitęs buvo Astartės kultas, kuri vietos įrašuose žinoma kaip karalienė. Kadangi graikai tapatino Astartę su Afrodite, vėlesniu laikotarpiu sala pradėta sieti su Afrodite ir laikyta pastarosios gimimo vieta.

VIII a. pr. m. e. asirų šaltiniai mini, kad Asirijos imperija 709 m. pr. m. e., valdant Sargonui II, užkariavo Kipro salą (čia vadinamą Ia) ir 7 jos karalystes. Vėlesniuose šaltiniuose minimos 10 arba 13 karalysčių. Apie 627 m. pr. m. e., žlugus Asirijai, Kipro valstybės vėl iškovojo nepriklausomybę. Tačiau netrukus, apie 570 m. pr. m. e., juos nukariavo Egipto faraonas Amasis II. Tuo metu saloje labai paplito egiptietiškos mados ir kultūra.

546 m. pr. m. e. Achemenidų imperija užėmė Kiprą, tačiau leido vietos karaliams išlaikyti savivaldą. Visos karalystės apie 500 m. pr. m. e. jau kaldino savo pinigus naudodamos persišką matų sistemą. Miestai turėdavo tiekti reguliarią duoklę, o karo žygių metu prisidėti prie Persijos armijos kariais bei laivais. Iš šio laikotarpio randama šiek tiek persiško stiliaus statinių.

Nuo VI a. pr. m. e. saloje stiprėjo ir graikiška įtaka, ypač iš Jonijos. Ji reiškėsi pirmiausia graikiško stiliaus skulptūrose tarp kurių pasitaiko ir vyriškos lyties kurų bei moteriškos lyties korų. Kuomet 499 m. pr. m. e. Jonijoje prasidėjo sukilimas, Kipro miestai jį palaikė ir dalyvavo sukildami prieš Achemenidų valdžią. Kitais metais visų miestų armijos buvo sutriuškintos, ir Kipras vėl sugrįžo į Persijos kontrolę.

Karai vyko ir tarp atskirų miestų valstybių. Pvz. V a. pr. m. e. suklestėjo Kitijonas, kuris užgrobė savo kaimyno Idaliono žemes ir netgi vertingas Tamaso vario kasyklas. Tačiau galutinę pergalę miestų tarpusavio kovose šventė Salamis, kurio karalius Evagoras I (435–374) išplėtė hegemoniją visoje saloje. Graikų karuose jis palaikė Atėnų pusę, ir visapusiškai rėmė šį miestą. Evagoras netgi bandė iškovoti nepriklausomybę iš Persijos, tačiau sukilus Kitijono, Amanto ir Solio karaliams, Persai Kiprą vėl susigrąžino. Dar vienas nesėkmingas Kipro sukilimas prieš persus įvyko 350-344 m. pr. m. e.

Helenistinis laikotarpis

Po to, kuomet 334 ir 333 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis patyrė dideles pergales prieš Achemenidus prie Graniko ir Ipso, Kipro miestų karaliai iš karto perėjo į šio pusę, pasiūlydami jam savo laivynus tolimesnėse kovose su persais. Kipriečiai labai prisidėjo prie Tyro miesto paėmimo 332 m. pr. m. e., o vėliau padėjo Aleksandro armijai statyti laivus, reikalingus Azijos užkariavimams.

Nors Kipro miestų karaliai tikėjosi ištrūkti iš Persijos kontrolės ir įgyti autonomiją, realiai jie atsidūrė naujoje Aleksandro imperijoje. Pavyzdžiui, jie prarado teisę kaldinti pinigus su savo atvaizdais, nes monetose turėjo būti vaizduojamas Aleksandras.

323 m. pr. m. e. Aleksandrui mirus, dėl Kipro salos kovojo du diadochai: Antigonas Vienaakis ir Ptolemėjas Lagas. Todėl Kipro karaliai šiuo klausimu irgi pasidalino. Ptolemėją palaikė Salamio karalius Nikokreonas, Solono Pasikratis, Pafo Nikoklis, ir Amanto Androklis. Tuo tarpu Lapito ir Kirenijos karalius Praksipas, Kitijono Pumiatonas (ar Pigmalionas) ir Marijono Stasioikas palaikė Antigoną. Tai sukėlė abiejų pusių palaikomus karus saloje.

Galiausiai Kipre 312 m. pr. m. e. išsilaipino Ptolemėjas, kuris sunaikino pasipriešinusias karalystes, nužudė ar kitaip nubaudė jų karalius, ir jų žemes atidavė Nikokreonui. Šis tapo svarbiausiu karaliumi Kipre, nors turėjo derinti savo sprendimus su Pafu ir Solonu. Tiesa 306-301 m. pr. m. e. Antigono sūnus Demetrijus trumpai valdė salą, siekdamas paversti Kiprą savo užkariavimų baze.

Po Ipso mūšio iki pat 58 m. pr. m. e. Kipras buvo valdomas Ptolemėjų dinastijos, kurios politinis centras koncentravosi Egipte. Tai buvo svarbi sala Viduržemio jūros prekyboje, palaikiusi santykius su dviem svarbiausiais regiono miestais: Atėnais ir Aleksandrija. Ptolemėjų laikais kipriečiai buvo galutinai helenizuoti: graikų kalba, graikų raštas ir graikų kultūra galutinai nustelbė senąjį vietinį ir azijinį salos pagrindą.

I a. pr. m. e. Romos imperija prisijungė Kiprą ir pavertė jį viena iš provincijų.