Sindziangas

Sindziangas (uig. شىنجاڭ = Xinjang; kin. 新疆, pinyin: Xīnjiāng) – uigūrų autonominis regionas šiaurės vakarų Kinijoje. Plotas – 1,644 mln. km². Sostinė – Urumčis. Dabartinis regiono pavadinimas reiškia „Naujoji teritorija“ (nuo Čingų laikų), ir vietinių gyventojų nėra mėgstamas. Istorinis šio regiono pavadinimas yra Rytų Turkestanas.

Sindziangas 新疆维吾尔自治区
Valstybė	Kinija
Administracinis centras	Urumčis
Prefektūros	14
Gyventojų (2020)	25 852 345
Plotas	1 644 707 km²
Tankumas (2020)	16 žm./km²
ISO 3166-2	CN-65
Tinklalapis	www.xinjiang.gov.cn
Vikiteka	SindziangasVikiteka

Istorija

Rytų Turkestano istorija artimai susijusi su Vakarų Turkestano istorija, su kuriuo gyventojus sieja panaši gamta, gyvenimo būdas ir tautos.

Seniausi archeologijos fiksuoti vietiniai gyventojai buvo tocharai, kurių palaidotos mumijos randamos iš III–II tūkst. pr. m. e. Apie III a. pr. m. e. regione susikūrė daug miestų-valstybių, kurios pamažėle jungėsi į prekybinį tinklą, apėmusį visą Vidurinę Aziją.

Nuo II a. pr. m. e. regionas tapo ypač įdomus Kinijai, kuriai jis buvo vieninteliai vartai į vakarus. Per I a. pr. m. e. miestai valstybės buvo prijungti prie Han Kinijos imperijos kaip Vakarų teritorijos, ir čia buvo skiriami vietininkai. Tuo metu čia susiformavo Šilko kelias, ėjęs iš Kinijos sostinės į Romos imperiją.

Kinijai nusilpus II a., vietiniai miestai iškovojo nepriklausomybę, kurią su pertraukomis išlaikė iki VII a. Čia, kaip ir visame Turkestane, plito įvairios kultūros bei religijos. Iš Indijos atėjęs budizmas įgavo specifinę Tyrosios žemės budizmo formą, klestėjo nestorianizmas, manicheizmas ir daugybė kitų religijų. Vietiniam menui buvo būdingi mišrūs bruožai, jame jautėsi tiek Indijos, tiek Kinijos, tiek Vakarų, tiek Persijos įtakos. Keitėsi ir regiono tautinė sudėtis – čia masiškai migravo tiurkų gentys.

VII–VIII a., Tangų laikais, Kinija vėl susigrąžino hegemoniją teritorijoje. Ji buvo pervadinta Anši, t. y. „sutramdyti vakarai“. Čia buvo skiriami protektoriai. Tačiau VIII a. regionas atiteko Uigūrų kaganatui, ir čia apsigyveno dabartiniai Rytų Turkestano gyventojai uigūrai. Tuo metu tūkstančiui metų kinai prarado įtaką šiame regione.

IX–XI a buvo uigūrų valstybių klestėjimo laikai. Čia susiformavo Karachodža, Karachanidų valstybės, palaikiusios glaudžius santykius su kitomis Vidurinės Azijos valstybėmis. Prekybinių kelių dėka čia plito islamas, kuris iki šiol yra dominuojanti religija Rytų Turkestane.

XVII a. uigūrų religinio lyderio Apak Chodžos kapavietė Kašgare

XI a. Rytų Turkestaną užvaldė Karakitajų valstybė, vėliau, XIII a. čia įsigalėjo mongolai, – buvo įkurtas Čiagatajaus ulusas. Šiam suskilus čia atsirado savarankiškos Guldžia, Turfano, Jarkendo valstybės. XVII a čia įsigalėjo džungarai (kalmukai).

XVIII a., Kiniją užvaldžius Čingų dinastijai, Rytų Turkestanas buvo prijungtas prie Kinijos. Dėl antimusulmoniškos mandžiūrų politikos ir dėl visuotinio Kinijos nusilpimo, 1865 m. Rytų Turkestane buvo įkurta Kašgarijos valstybė, vadovaujama Jakub Beko, iš gretimo Kokando chanato. Ši valstybė išsilaikė 10 metų, kol vėl buvo užkariauta Kinijos. Tuomet regionas pavadintas Sindziangu (naujosiomis teritorijomis).

Po to du kartus (1933 ir 1944 m.) vietos musulmonai sukūrė nepriklausomas Rytų Turkestano Respublikas. 1949 m. Kinijos Liaudies Respublika užėmė antrąją respubliką, ir Rytų Turkestanas vėl inkorporuotas į Kinijos sudėtį. Visgi, musulmonų separatizmas nėra pasibaigęs ir įgauna vis naujų kovos bruožų.

Administracinis suskirstymas

Sindziango administracinio suskirstymo vienetai

Sindziangas padalytas į keturiolika prefektūrų lygmens administracinių vienetų:

• Urumčio miestas (Ulumuči: 乌鲁木齐市 Wūlǔmùqí Shì; ئۈرۈمچى شەھرى Ürümqi Xəh̡ri)
• Karamajaus miestas (Kelamaji: 克拉玛依市 Kèlāmǎyī Shì; قاراماي شەھرى K̡aramay Xəh̡ri)
• Turfano prefektūra (Tulufanas: 吐鲁番地区 Tǔlǔfān Dìqū; تۇرپان ۋىلايىت Turpan Vilayiti)
• Kumulo prefektūra (哈密地区 Hāmì Dìqū; قۇمۇل ۋىلايىت K̡umul Vilayiti)
• Hotano prefektūra (Hetianas: 和田地区 Hétián Dìqū; خوتەن ۋىلايىت Hotən Vilayiti)
• Aksu prefektūra (Akesu: 阿克苏地区 Ākèsū Dìqū; ئاقسۇ ۋىلايىت Ak̡su Vilayiti)
• Kašgaro prefektūra (Kaši: 喀什地区 Kāshí Dìqū; قەشقەر ۋىلايىت K̡əxk̡ər Vilayiti)
• Tarbagatajaus prefektūra (塔城地区 Tǎchéng Dìqū; تارباغاتاي ۋىلايىتى Tarbaƣatay Vilayiti) (pavaldi Ili autonominei prefektūrai)
• Altajaus prefektūra (Aletai: 阿勒泰地区 Ālètài Dìqū; ئالتاي ۋىلايىت Altay Vilayiti)
• Kyzylsu kirgizų autonominė prefektūra (Kedzilesu: 克孜勒苏柯尔克孜自治州 Kèzīlèsū Kē'ěrkèzī Zìzhìzhōu; قىزىلسۇ قىرغىز ئاپتونوم ئوبلاست K̡izilsu K̡irƣiz Aptonom Oblasti)
• Bajangolo mongolų autonominė prefektūra (Ba-inguolengas: 巴音郭楞蒙古自治州 Bāyīnguōlèng Měnggǔ Zìzhìzhōu; بايىنغولىن موڭغۇل ئاپتونوم ئوبلاست Bayinƣolin Mongƣol Aptonom Oblasti)
• Čangdzi hujų autonominė prefektūra (昌吉回族自治州 Chāngjí Huízú Zìzhìzhōu; سانجى خۇيزۇ ئاپتونوم ئوبلاست Sanji Huizu Aptonom Oblasti)
• Boro Talos mongolų autonominė prefektūra(Bo-ertala: 博尔塔拉蒙古自治州 Bó'ěrtǎlā Měnggǔ Zìzhìzhōu; بۆرتالا موڭغۇل ئاپتونوم ئوبلاستى Bɵrtala Mongƣol Aptonom Oblasti)
• Ilio kazachų autonominė prefektūra (伊犁哈萨克自治州 Yīlí Hāsàkè Zìzhìzhōu; ئىلى قازاق ئاپتونوم ئوبلاستى Ili K̡azak̡ Aptonom Oblasti)

Geografija

Sajramo ežeras

Sindziangas yra didžiausias Kinijos administracinis vienetas, užima šeštadalį visos teritorijos. Ribojasi su Rusija, Mongolija, Kazachstanu, Kirgizija, Tadžikistanu, Afganistanu, Pakistanu, Indija (Kašmyru) ir Kinijos provincijomis – Tibetu, Gansu ir Činghai.

Žemiausias Sindziango (ir visos Kinijos) taškas yra 155 m žemiau jūros lygio (Ajdynkiolio ežeras, Turfano įduba). Aukščiausias taškas – K2 viršukalnė (8611 m) Karakorume, ties siena su Kašmyru. Netoli Urumčio, Gurbantiungiuto dykumoje yra toliausiai nuo jūrų nutolęs pasaulio taškas (2648 km).

Pietiniu Sindziango pakraščiu driekiasi aukštų kalnų grandinės – Altyntagas, Kunlunas, Karakorumas, Pamyras. Iš vakarų tęsiasi Tianšanis, Džungarijos Alatau, Sauro, Borohoro ir kiti kalnagūbriai, o šiaurėje stūkso Altajus. Šių kalnų apsuptyje dunkso du milžiniški lygumų plotai – Džungarijos lyguma (šiaurėje) ir Tarimo baseinas (pietuose). Juos skiria Tianšanio kalnai.

Dauguma Sindziango upių priklauso nenuotakiam Tarimo upės baseinui, kurį sudaro Tarimas, Hotanas, Kašgaras, Jarkendas, Aksu, Končedarja ir kitos upės, kurių didelė dalis žiotis pasiekia tik po liūčių. Džungarijos upės patenka į Irtyšiaus baseiną, o vakaruose teka nenuotakiam baseinui priklausantis Ilis. Yra didelių ežerų: Lobnoras, Bagraškiolis, Ebi Nuras, Sajramas, Kanasas ir kt.

Džungarijoje, Ilio baseine būdingos stepės, tuo tarpu didžiąją dalį Tarimo baseino užima Taklamakano dykuma. Šiaurinėse kalnų pašlaitėse, Altajuje plyti daugiausia spygliuočių miškai, pietinės dalies kalnuose – akmenynai, dykumos.

Klimatas labai žemyninis, kontrastingas, sausringas. Vasarą temperatūra pakyla vidutiniškai iki 23–25 °C, Turfano įduboje pasiekia 40 °C, žiemą nukrenta iki -12–15 °C, nors pasitaiko speigų iki -40 °C. Kritulių per metus iškrenta nuo 20 mm Taklamakane, iki 200–300 mm šiaurėje. Žiemą daug kur siaučia nuožmūs vėjai.

Demografija

Uigūrės Hotane

Sindziange gyvena keletas tiurkų tautų, tarp jų – uigūrai (45 %) ir kazachai (6,7 %). Taip pat – hujai (4,5 %), kirgizai (0,86 %), mongolai (1,14 %), sibai (0,19 %), tadžikai (0,21 %), uzbekai, totoriai, mandžiūrai, rusai. Kinų chanių yra daugiau nei 40 %.

Turizmas

• Šilko kelio istorinės vietovės.
• Kašgaras
• Urumčis
• Karakorumo plentas – aukščiausias pasaulyje kelias, jungiantis Sindziangą su Pakistanu.
• Turfanas
• Bezekliko urvai, kuriuose išlikę vertingų budistinių freskų.
• Karakulio ežeras
• Taklamakano dykuma.

Nuorodos

• Žemėlapis Archyvuota kopija 2005-10-31 iš Wayback Machine projekto.