Slovėnų kalba

kalba
Slovėnų kalba
slovenščina
KalbamaSlovėnija, Italija, Austrija, Vengrija, Kroatija
Kalbančiųjų skaičius2,2 mln.
KilmėIndoeuropiečių kalbos

 Balto-Slavų
  Slavų
   Pietų slavų
    Vakarų pietų slavų

     Slovėnų kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalbaSlovėnija, Europos Sąjunga
Kalbos kodai
ISO 639-1sl
ISO 639-2slv
ISO 639-3slv
SILSLV
Geografinis paplitimas

Slovėnų kalba (slovėn. slovenski jezik, slovenščina) – pietų slavų kalba, vartojama slovėnų.

Paplitimas

redaguoti

Pasaulyje šia kalba kaip gimtąja šneka apie 2,5 mln. žmonių,[1] kurių dauguma gyvena Slovėnijoje; tautinių mažumų yra pietų Austrijoje ir Italijoje.

Ypatybės

redaguoti

Slovėnų kalba turi daug gramatinių archaizmų, kurių kitose slavų kalbose nėra, pvz., dviskaitą:

  • en fant hoče, dva fanta hočeta, trije fantje hočejo = vienas berniukas nori, du berniukai/berniuku nori, trys berniukai nori
  • ena glava, dve glavi, tri glave = viena galva, dvi galvos/galvi, trys galvos

ir siekinį:

  • Oni hočejo delati. = Jie nori dirbti.
  • Oni so šli delat. = Jie išėjo dirbti/dirbtų.

Slovėnų kalbos žodžiai turi šešis linksnius. Pirmasis yra vardininkas, antrasis – kilmininkas, trečiasis – naudininkas, ketvirtasis – galininkas, penktasis – vietininkas, paskutinis linksnis yra įnagininkas, kaip, pavyzdžiui, čekų kalboje. Reikia pasakyti, kad, skirtingai nuo, pavyzdžiui, rytų slavų kalbų ir lenkų kalbos, su įnagininku visada reikalingas prielinksnis. Taip pat šioje kalboje paprastai nebūna antrosios palatalizacijos: knjiga (knyga) – v knjigi (knygoje). O ukrainiečių kalboje: книжка – у книжці.

Šaltiniai

redaguoti
  1. „International mother language day“.

Nuorodos

redaguoti
 
Wikipedia
Vikipedija Slovėnų kalba
  NODES
Done 1
eth 1
jung 2
jung 2