Slovėnų kalba
Slovėnų kalba slovenščina | |
Kalbama | Slovėnija, Italija, Austrija, Vengrija, Kroatija |
---|---|
Kalbančiųjų skaičius | 2,2 mln. |
Kilmė | Indoeuropiečių kalbos Balto-Slavų |
Oficialus statusas | |
Oficiali kalba | Slovėnija, Europos Sąjunga |
Kalbos kodai | |
ISO 639-1 | sl |
ISO 639-2 | slv |
ISO 639-3 | slv |
SIL | SLV |
Geografinis paplitimas | |
Slovėnų kalba (slovėn. slovenski jezik, slovenščina) – pietų slavų kalba, vartojama slovėnų.
Paplitimas
redaguotiPasaulyje šia kalba kaip gimtąja šneka apie 2,5 mln. žmonių,[1] kurių dauguma gyvena Slovėnijoje; tautinių mažumų yra pietų Austrijoje ir Italijoje.
Ypatybės
redaguotiSlovėnų kalba turi daug gramatinių archaizmų, kurių kitose slavų kalbose nėra, pvz., dviskaitą:
- en fant hoče, dva fanta hočeta, trije fantje hočejo = vienas berniukas nori, du berniukai/berniuku nori, trys berniukai nori
- ena glava, dve glavi, tri glave = viena galva, dvi galvos/galvi, trys galvos
ir siekinį:
- Oni hočejo delati. = Jie nori dirbti.
- Oni so šli delat. = Jie išėjo dirbti/dirbtų.
Slovėnų kalbos žodžiai turi šešis linksnius. Pirmasis yra vardininkas, antrasis – kilmininkas, trečiasis – naudininkas, ketvirtasis – galininkas, penktasis – vietininkas, paskutinis linksnis yra įnagininkas, kaip, pavyzdžiui, čekų kalboje. Reikia pasakyti, kad, skirtingai nuo, pavyzdžiui, rytų slavų kalbų ir lenkų kalbos, su įnagininku visada reikalingas prielinksnis. Taip pat šioje kalboje paprastai nebūna antrosios palatalizacijos: knjiga (knyga) – v knjigi (knygoje). O ukrainiečių kalboje: книжка – у книжці.