Gyvūno ar lėktuvosparnų mojis (taip pat vadinama – sparno mostas) – atstumas nuo sparno taško, esančio toliausiai nuo korpuso, iki kito sparno tokio pat taško. Pavyzdžiui, keleivinio lainerioBoeing 777–200 sparnų mojis yra 60,93 metro (199 pėdų 11 colių); didžiausias išmatuotas paukščio – keliaujančiojo albatroso (lot. Diomedea exulans), sugauto 1965 m., sparnų mojis siekė 3,63 metro.
Orlaivio sparnų mojis visada matuojamas tiesia linija, nuo sparno galo iki sparno galo, nepriklausomai nuo sparno formos ar strėliškumo.
Terminas „sparnų mojis“ kartais klaidingai naudojamas kaip sinonimas terminui „sparnų ilgis“. Pastaruoju terminu apibūdinamas sparno priekinės briaunos ilgis nuo skraidančio gyvūno kūno ar orlaivio fiuzeliažo iki sparno galo. Šie terminai kaip sinonimai naudotini tik kalbant lėktuvus, turinčius 90º kampu prie fiuzeliažo tvirtinamus sparnus, taip pat kalbant apie skraidančius gyvūnus (pvz. tokius kaip pterozaurai, šikšnosparniai, vabzdžiai ir kt.). Daugumos didesniais nei 300 km/h greičiais skraidančių lėktuvų sparnai yra strėliški, todėl jų atveju sparno ilgis bus didesnis nei jo mojis.
Poveikis orlaivių konstrukcijai ir gyvūnų evoliucijai
Lietuviškas sklandytuvas LAK-17 gali turėti 15 arba 18 m. mojo sparnus, kurių proilgis siekia 24,63
Sparno keliamoji galia yra proporcinga jo plotui,[1] todėl sunkesniam gyvūnui ar lėktuvui reikalingas didesnis sparnų plotas. Sparno plotas yra sparno ilgio ir jo vidutinio pločio (vidutinės aerodinaminės chordos) sandauga, todėl ilgas siauras sparnas arba trumpesnis, platesnis sparnas turi tą pačią keliamąją galią. Horizontalaus skrydžio pastovumui naudingiausias kiek įmanoma didesnis proilgis (sparno ilgio ir pločio santykis), nes tai sumažina indukcinį pasipriešinimą, sąlygojamą ant sparno galų besiformuojančių sūkurių. Dėl šios priežasties sklandytuvų gamyboje sparno ilgio apribojimai dažniausiai yra sąlygojami medžiagų, iš kurių gaminamas sparnas, techninių savybių.
Didelius atstumus nuskrendantys paukščių, pavyzdžiui, albatrosų ar gandrų, kaip ir daugumos komercinių orlaivių, sklandytuvų sparnai pasižymi dideliu sparno ilgio ir pločio santykiu. Tuo metu gyvūnai ir orlaiviai, kurių sėkmė priklauso nuo manevringumo (naikintuvai, plėšrūs, taip pat vabzdžiais besimaitinantys paukščiai, taip pat paukščiai, gyvenantys tarp medžių ir krūmų) pasižymi trumpesniais, platesniais sparnais, sudarančiais galimybę su mažesniu oro pasipriešinimu atlikti posvyrį ir taip pradėti judėjimo krypties pakeitimo manevrą. Šiuo atveju ilgi siauri sparnai sąlygoja didesnį kampinį pasipriešinimą ir didesnes sparno apkrovas manevro metu, tačiau leidžia sklęsti mažesniu greičiu.
Orlaivių atveju ilgi sparnai sukuria papildomus iššūkius antžeminiam aptarnavimui. Ilgus sparnus turintys skraidantys gyvūnai taip pat gali susidurti su ilgų sparnų sąlygojamos judėjimo žeme problemomis.
Norint išmatuoti paukščio sparnų plotį, egzempliorius yra paguldomas ant nugaros, sparnai ištiesiami per visus sąnarius ir matuojamas atstumas tarp labiausiai nutolusių kiekvieno sparno plunksnų galiukų.
Vabzdžio sparnų plotis matuojamas kaip dvigubas atstumas nuo krūtinės ląstos centro iki sparno viršūnės arba kaip dvigubas atstumas nuo kūno iki statmenai kūnui iškelto sparno viršūnės.
