Spora

Sporos (gr. σπορα = spora 'sėkla') – dauginimosi ar išlikimo nepalankioje aplinkoje stadija ir darinys. Sporos sudaro stadiją daugelio augalų, bakterijų, grybų, protistų dauginimosi cikle.^[1] Sporos nuo sėklų skiriasi tuo, kad turi labai mažą maisto medžiagų atsargą.

Sporos paprastai būna haploidinės ir vienaląstės. Augaluose jos susidaro sporofituose mejozės metu. Iš sporų susidaro gametofitai:

samanų ir sporinių induočių gametofitai yra savarankiški organizmai, augantys dirvožemyje ar ant kietų paviršių.
plikasėklių ir gaubtasėklių gametofitai vystosi sporofituose.

Iš haploidinių grybų sporų išdygstanti haploidinė grybiena gali daugintis nelytiniu būdu.

Sporomis vadinamos ir bakterijų bei senbakterių (archėjų) endosporos.

Grybų sporos

Iš grybų sporų išauga grybiena. Kepurėtųjų grybų sporos susidaro apatinėje grybo kepurėlės pusėje, apsaugotoje nuo saulės, vėjo, lietaus, įvairių mechaninių pažeidimų. Pirmą kartą sporos buvo aptiktos 1725 m. Sporos neilgaamžės, bet kai kurių grybų rūšių gyvybingos išlieka keliasdešimt metų. Apatinėje kepurėlės pusėje sporas gaminantis himenoforas, ilgainiui keitėsi: vienų grybų jis susiraukšlėjo į lakštelius, kitų susisuko į vamzdelius, o dar kitų suskilo į dygliukus ar net karpeles. Lakštelių, vamzdelių, dygliukų paviršius pasidengia tam tikru sluoksniu, vadinamu himeniu, kuriame ir susidaro sporos. Iškritus sporai, jos vietoj susidaro kita. Grybų kepurėlėse yra milijardai baltų ar spalvotų sporų, krintančių ant žemės kelias dienas, kartais net savaites. Oro srovės, vanduo, paukščiai, vabzdžiai, žvėrys ir žmogus jas išplatina. Toliau jų likimą lemia dirvožemis, klimatas, metų laikas, todėl sudygsta tik nedidelė dalis sporų.^[2]

Augalų sporos

Augalų sporos susidaro sporangėse iš sporogeninio audinio mejozės būdu. Šis reiškinys vadinamas sporogeneze. Jos būna vienaląstės, haploidinės (n), dažniausiai rutuliškos ar tetraedriškos. Augalų sporos, susidarančios viename organizme, būna vienodos – izosporos (homosporos) – ir skirtingos – heterosporos (mikrosporos ir makrosporos). Samanos (Bryophyta) yra izosporiniai augalai, sporiniai induočiai – dažniausiai izosporiniai tačiau apsitaiko ir heterosporinių, o sėkliniai augalai – tik heterosporiniai.

Augalų sporos turi išorinį apvalkalą, kuris vadinamas sporoderma. Sporoderma yra sudaryta iš trijų sluoksnių: 1) Perina arba perisporis; 2) Egzina arba egzosporis; 3) Intina arba endosporis. Sporoderma atlieka šias funkcijas: 1) apsaugo sporas nuo išdžiūvimo, 2) padeda platinti sporas, 3) pasisavina tam tikras medžiagas iš sporangės.

Kai aplinkos sąlygos tinkamos, sporos sudygsta be ramybės laikotarpio. Iš jų išauga augalų lytinė karta – gametofitas. Esant heterosporoms, iš mikrosporų išauga vyriškas funkcijas atliekantys gametofitai, o iš makrosporų – moteriškas.

Šertvūnams būdingi sporangių telkiniai vadinami sorais (pavyzdžiui, Dryopteris filix-mas), pataisūnams ir asiūklūnams – sporinės varputės arba strobilai. Pliasėkliams būdingi vyriškieji ir moteriškieji strobilai arba kankorėžiai

Pataisūnų (Lycopodiophyta) sporos – labai smulkios, tetraedriškos, gelsvos izosporos. Jos turi aiškiai akytą dangalą ir trispindulę vagelę, vadinama ketera. Pataisų sporos turi daug panaudojimo būdų: naudojamos odos pažeidimams gydyti, kūdikiams iššutinti, pirotechnikos gamyboje, pasižymi imuninės sistemos reguliacinėmis ir antihepatoksinėmis savybėmis.

Asiukliūnų (Equisetophyta) sporos – pilkšvai žalsvos spalvos, rutuliškos izosporos. Jos pasižymi keturiomis pailgomis elateromis, kurių galai yra išplatėję. Kai asiukliūnų sporos sudrėksta, elateros labai greitai susupa sporą į kokoną ir sporos atsiskiria viena nuo kitos. Kai oras sausas elateros lieka išsitiesusios ir taip užtikrina efektyvų sporų platinimą. Asiukliūnų sporos randamos anaptropinėse sporangėse, kurios yra sporangioforuose.

Šertvūnų (Polypodiophyta) sporos – labai smulkios, rudos, susidaro sporangėse, kurios susitelkia į sorus. Sorai prisitvirtinę abaksialinėje (apatinėje) lapo pusėje.^[3]

Sporų tetrados yra seniausias augalų egzistavimo įrodymas iš ankstyvojo Ordoviko periodo laikų.^[4]

Šaltiniai

↑ Zigmantas Gudžinskas. Spora. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 380-381 psl.
↑ Prigodina Lukošienė I., Kutorga E. 2014: Mikologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, VU leidykla.
↑ Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009
↑ The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences, 309(1138), 167–195. https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077

[1] Zigmantas Gudžinskas. Spora. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 380-381 psl.

[2] Prigodina Lukošienė I., Kutorga E. 2014: Mikologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, VU leidykla.

[3] Naujalis, Jonas Remigijus, Meškauskaitė, Edita, Juzėnas, Sigitas, and Meldžiukienė, Audronė. Botanikos Praktikos Darbai: Archegoniniai Ir žiediniai Augalai. Vilnius: Vilniaus Universiteto Leidykla, 2009

[4] The microfossil record of early land plants: advances in understanding of early terrestrialization, 1970–1984. (1985). Philosophical Transactions of the Royal Society of London. B, Biological Sciences, 309(1138), 167–195. https://doi.org/10.1098/rstb.1985.0077

[1]

[2]

[3]

[4]