Taivanas
„Kinijos Respublika“ nukreipia čia. Apie Kinijos Liaudies Respubliką, žiūrėkite Kinija. 
Kitos reikšmės – Kinija (reikšmės).
| Kinijos Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
| Himnas: „Kinijos Respublikos nacionalinis himnas“ | |||||
 Taivanas žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | kinų | ||||
| Sostinė | Taipėjus | ||||
| Didžiausias miestas | Sinbėjus | ||||
| Valstybės vadovai • prezidentas • premjeras • - |
Lai Čingte Cho Jung-tai - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
36 197[1][2] km2 (137) 10,3 % | ||||
| Gyventojų • 2020 • Tankis |
23 568 378[3] (56) 650 žm./km2 (10) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2021 759,104[4] mlrd. $ (21) 32 123[5] $ (29)
| ||||
| Valiuta | Naujasis Taivano doleris (NT$) (TWD) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC+8 netaikomas | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta Persikėlė į Taipėjų |
Sinhai revoliucija 1911 m. spalio 10 d. 1912 m. sausio 1 d. 1949 m. gruodžio 7 d. | ||||
| Interneto kodas | .tw .台灣 .台湾 | ||||
| Šalies tel. kodas | +886 | ||||
Taivanas (kin. 臺灣, pinyin: Táiwān),[6] oficialiai Kinijos Respublika (kin. 中華民國, pinyin: Zhōnghuá Mínguó) – valstybė Rytų Azijoje, įsikūrusi pagrindinėje Taivano saloje ir keliose mažesnėse aplinkinėse salelėse tarp Taivano sąsiaurio ir Filipinų jūros. Užima 36 197 kv. km plotą, turi beveik 24 mln. gyventojų.[7] Sostinė ir didžiausias šalies miestas – Taipėjus.
1912 m. įkurta Kinijos Respublika apėmė didžiąją žemyninės Kinijos ir Mongolijos dalį. Pasibaigus II pasauliniam karui, kapituliavus Japonijai, Kinijos Respublika prisijungė Taivano, Penghu, Dzinmeno, Macu ir kitas mažesnes salas. Komunistams 1949 m. laimėjus pilietinį karą prieš Kinijos nacionalistus (Guomindaną), pastarieji pasitraukė į Taivaną bei aplinkines jo salas ir kaip laikinąją Kinijos Respublikos sostinę įkūrė Taipėjų, o žemyninėje Kinijoje įsitvirtinę komunistai įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką. XX a. 7-ojo deš. pr. Taivane prasidėjo spartaus ekonomikos augimo ir industrializacijos periodas. 9-ojo deš. pab. ir 10-ojo pr. KR perėjo iš vienpartinės karinės diktatūros santvarkos į daugiapartinę demokratiją su pusiau prezidentine sistema.
Taivanas buvo viena iš JTO steigiančiųjų valstybių[8] ir viena iš penkių nuolatinių Saugumo Tarybos narių iki 1971 m., kai Kinijos Liaudies Respublika buvo paskelbta vienintele Kinijos atstove JTO.[9] Nuo to laiko mažėja valstybių, palaikančių su Taivanu diplomatinius santykius, vis daugiau šalių užmezga ryšius su ekonomiškai ir politiškai stiprėjančia Kinijos Liaudies Respublika. Kadangi tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“, kitos pasaulio valstybės turi pasirinkti, kurią pusę pripažins kaip „tikrąją“ Kiniją. Dėl šios priežasties, Taivano politinis statusas tarptautiniu mastu yra vertinamas nevienareikšmiškai.
Pavadinimas
redaguoti
Jungtinėse Tautose buvo pripažįstama kaip „Kinija“ iki 1971 m., kai ši vieta užleista Kinijos Liaudies Respublikai. Ilgainiui Kinijos Respublika tapo žinoma kaip „Taivanas“, kadangi 99 % jos valdomų teritorijų apsiriboja Taivano sala. Kai kuriais atvejais, ypač KR vyriausybės leidiniuose, vartojamas pavadinimas „Kinijos Respublika (Taivanas)“, „Kinijos Respublika / Taivanas“ arba kartais „Taivanas (KR)“.[10]
Kinijos Respublika dalyvauja daugelyje tarptautinių forumų ir organizacijų po „Kinų Taipėjaus“ pavadinimu dėl diplomatinio spaudimo iš Kinijos Liaudies Respublikos pusės. Pavyzdžiui, po šiuo pavadinimu šalis varžosi olimpinėse žaidynėse nuo 1984 m. ir yra Pasaulio sveikatos organizacijos narė stebėtoja.[11]
Istorija
redaguoti
Seniausi Taivano salos gyventojai buvo Taivano aborigenai, kalbėję tarpusavyje giminingomis Formozos kalbomis. Iš čia III tūkst. pr. m. e. prasidėjo Austroneziečių migracijos, kurių metu austroneziečiai paplito milžiniškose teritorijose Malajų salyne ir Okeanijoje.
Nepaisant to, kad sala buvo netoli nuo Kinijos ir nuo III a. ji minima Kinijos imperijos šaltiniuose (dažniausiai kaip Yizhou 夷洲), nei kinų kultūra, nei migracijos jos nepasiekė iki pat XVI a. Tik tada atsirado pirmoji reguliaresnė prekyba tarp salos aborigenų ir žemyno. Ji daugiausia vyko per nedidelę gyvenvietę Taioan (vietine aborigenų kalba tai reiškė „svetimšaliai“), dabartinio Tainano vietoje, kas vėliau davė pradžią visos salos pavadinimui.
Pirmieji kryptingai salą kolonizuoti pradėjo vakariečiai. 1544 m. ją pasiekė portugalai, kurie pavadino salą Ilha Formosa („Gražiąja sala“). Nuo XVII a. sala domėjosi ispanai ir olandai. Ispanai ją pasiekė iš rytų, t. y. iš Amerikos žemyno, pakeliui kolonizuodami Okeaniją. Taivano salos šiaurėje (prie Dzilongo) įkurta tvirtovė buvo vakariausia tarp visų Ispanijos kolonijų.
O olandai 1624 m. įsitvirtino Tainane ir įkūrė čia Zelandijos fortą. Išviję ispanus, jie greitai tapo vienvaldžiais visoje saloje. Olandų vykdomas aborigenų persekiojimas ir išnaudojimas skatino vietos lygumų gentis vienytis. Trumpą laiką, XVII a. viduryje, dabartinio Taidžongo teritorijoje keturios lygumų gentys, vadovaujamos vado Lelian, buvo susivienijusios į valstybę (olandų vadinamą Middago karalyste). Olandų viešpatavimo laikais į salą prasidėjo kinų migracija. Dauguma migrantų kėlėsi iš Fudziano provincijos kitapus sąsiaurio, ir jie vadinami hoklais. Nemažai kinų (hakka) kėlėsi ir iš Guangdongo.
1662 m. Mingų dinastijai ištikimas karvedys iš Fudziano Dženg Čenggongas, bėgdamas nuo Čingų dinastijos valdžios, persikėlė į Taivaną, išvijo iš čia olandus, paėmė jų Zelandijos tvirtovę. Taip Taivane jis įkūrė Tungningo karalystę. Tačiau 1683 m. karalystę ir visą Taivano salą (pirmą kartą istorijoje) užgrobė Kinijos imperija (Čingų dinastija). Joje Taivanas nesudarė atskiro administracinio vieneto, o buvo administruojamas kaip Fudziano provincijos dalis. Čingų laikais kinų (hoklų ir hakų) migracija į Taivaną toliau augo, buvo galutinai išstumti ar asimiliuoti lygumų aborigenai (pepai), o tapatybę išlaikė tik gyvenusieji kalnuose (gaošaniai).
1895 m. Šimonoseki sutartimi Kinija buvo priversta atiduoti Taivaną Japonijos imperijai. Japonai skatino vietos gyventojų tapatybę, priešindami juos su žemyno kinais, kartu jų kultūrą artino prie japoniškos. Jie šiuolaikino ir salą darė vakarietiškesnę pagal japonišką modelį: buvo tiesiami geležinkeliai, plėtojama ekonomika, įkurtas universitetas.[12] Tuo metu Taivano provincijos sostine galutinai tapo Taipėjus (japonų vadintas Taihoku).
1945 m., pasibaigus karui, Japonija sugrąžino Taivaną Kinijos Respublikai. 1949 m. po Kinijos pilietinio karo dešinieji (apie 2 mln. žmonių), vadovaujami Kinijos armijos generalisimo Čang Kaišeko, pasitraukė iš žemyninės Kinijos dalies į Taivano salą ir tęsė 1912 m. žemyninėje dalyje įkurtos Kinijos Respublikos tradicijas. Į Taivaną perkelta žymi dalis Kinijos kultūros kilnojamojo paveldo. JTO 1949–1971 m. Taivanas atstovavo Kinijai kaip Kinijos Respublika.
Taivanas, nors ir turi daugelį nepriklausomos valstybės bruožų, nėra JTO narys ir yra oficialiai pripažįstamas tik 22 valstybių. Tiek Taivanas, tiek Kinijos Liaudies Respublika viena kitos nepripažįsta ir save laiko vienintelėmis nepriklausomos Kinijos atstovėmis. Nors pastaruoju metu daugėja pasisakančiųjų už formalų salos nepriklausomybės paskelbimą, KLR valdžia Pekine tokį žingsnį laikytų iššūkiu ir yra grasinusi panaudoti karinę jėgą.
Politinė sistema
redaguoti
Kinijos Respublika yra demokratinė valstybė su pusiau prezidentine sistema. Pagrindinis įstatymas yra Konstitucija (priimta 1947 m.).
Taivano vadovas, ginkluotųjų pajėgų vadas – prezidentas, kartu su viceprezidentu renkamas visuotiniais tiesioginiais rinkimais 4 metų kadencijai (gali būti išrinktas 2 kadencijai). Įstatymus leidžia vienerių rūmų parlamentas – Įstatymų Leidžiamasis Juanis (Lifa Yuan), jį sudaro 113 narių (73 nariai visuotiniais tiesioginiais rinkimais renkami vienmandatėse apygardose, 6 vietos skirtos senųjų gyventojų atstovams, 34 mandatai paskirstomi politinėms partijoms pagal proporcinio atstovavimo sistemą); visi renkami 4 metams.
Vykdomoji valdžia priklauso Vykdomajam Juaniui (Xingzhung Yuan), kurį sudaro prezidento skiriami ministras pirmininkas, ministro pirmininko siūlymu – ministro pirmininko pavaduotojas, ministrai.
Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Veikia Konstitucinis Teismas, Aukščiausiasis Teismas, aukštesnieji, pirmosios instancijos, administraciniai teismai. Teisėjus parlamento pritarimu skiria prezidentas.[13]
Politinis statusas
redaguotiTaivano politinis statusas tarptautiniu mastu išlieka neaiškus. Tiek Taivano, tiek Kinijos vyriausybės laikosi „Vienos Kinijos politikos“. KLR laiko Taivaną savo teritorijų dalimi, atsisako diplomatinių santykių su KR pripažįstančiomis valstybėmis ir toliau kelia grėsmę KR, grasindama karine invazija, jeigu KR oficialiai paskelbs nepriklausomybę, pakeisdama savo pavadinimą į Taivano Respubliką ir įgydama tarptautinį pripažinimą. KR abipusiai teigia, jog yra teisėta žemyninės Kinijos valdžia. Spaudimas pasireiškia politiniame ir ekonominiame frontuose abipus sąsiaurio santykių forma; tačiau dvi atskiras de facto valstybes sieja glaudūs ekonominiai ryšiai.[14] Taivanas taip pat palaiko oficialius ryšius su 14 iš 193 JTO valstybių narių ir Šventuoju Sostu.[15][16]
Tarptautinės organizacijos, kuriose dalyvauja KLR, atsisako suteikti narystę Taivanui arba leidžia jai dalyvauti tik nevalstybiniu pagrindu. Taivanas įvairiais pavadinimais yra Pasaulio prekybos organizacijos, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Azijos plėtros banko narys. Netoliese esančios ir didelę ekonomiką turinčios šalys palaiko neoficialius ryšius su Taivanu per atstovybes ir institucijas, kurios faktiškai veikia kaip ambasados ir konsulatai. Šalies viduje regimas didžiulis politinis susiskaldymas tarp partijų, kurios palaiko galimą Kinijos suvienijimą ir propaguoja kinų identitetą, ir jiems kontrastuojančiųjų nepriklausomybės siekėjų ir Taivano identiteto propaguotojų, visgi abi pusės saikingai laikosi savo pozicijos, nenorėdamos sumažinti savo ideologijų patrauklumo.[17][18]
2021 m. lapkričio 18 d. Lietuvoje Vilniuje atidaryta Taivaniečių atstovybė[19].
Administracinis suskirstymas
redaguotiPasak 1947 m. konstitucijos, sudarytos ir paskelbtos tuomet, kai Kinijos Respublika (KR) dar kontroliavo žemyninę Kiniją, KR teritoriją sudarė provincijos ir išskirtieji miestai, taip pat ir Mongolija bei Tibetas. 1949 m. KR pasitraukus į Taivano salą, ji teigė esą jai atitinkamai priklauso 35 provincijos, 12 išskirtųjų miestų, 1 specialųjį statusą turintis regionas bei Mongalija su Tibetu. Tačiau nuo vyriausybės pasitraukimo į Taivaną, KR kontroliuoja tik Taivano provinciją ir keletą Fudziano provincijos salų. KR taip pat kontroliuoja Dongša ir Taipingo salas, priklausančias Spratlio salų grupei.
Taivano teritorinį vienetą sudaro keturi pagrindiniai salynai: Taivanas, Penghu, Dzinmenas, Macu ir keletas mažesnių salų. Visa valstybė padalinta į dvi žemesnio lygmens provincijas (Taivano provincija ir Fudziano provincija) ir šešis išskirtuosius miestus (Gaosiongas, Sinbėjus, Taidžongas, Tainanas, Taipėjus ir Taojuanas). Dvi provincijos savo ruožtu dalinamos į 3 provincijos miestus ir 13 apskričių. Visi išskirtieji miestai, provincijos miestai ir apskritys yra tiesiogiai pavaldūs centrinei valdžiai (t. y. Juano vykdomajai institucijai).
Geografija
redaguoti
Taivanas yra Rytų Azijoje. Salos ribojasi su Rytų Kinijos jūra šiaurėje, Filipinų jūra rytuose, Pietų Kinijos jūra pietvakariuose, Taivano sąsiauriu šiaurės rytuose, Luzono sąsiauriu pietuose. Taivano sala yra atskirta Taivano sąsiauriu nuo pietrytinio Kinijos kranto, iki kurio atstumas – apie 200 km. Taivano salos plotas 35 883 km². Sala savo forma primena batatą, t. y. ištįsusi iš pietų į šiaurę.
Sala pasižymi kontrastingu kraštovaizdžiu, dviejuose rytiniuose trečdaliuose daugiausia driekiasi raižytų kalnų sistema, kalnagūbriais (Žongjango, Jušano, Suešano, Ališano) atsišakojanti į salos pietus ir šiaurę, o vakaruose plyti derlinga aliuvinė Dzianano lyguma. Aukščiausia vieta virš jūros lygio saloje yra Jušano k. (3952 m), taip pat yra dar penkios viršukalnės, viršijančios 3500 m aukštį. Ilgiausia šalyje yra Žošuji upė. Didžiausias vandens telkinys – Nantou apskrityje telkšantis Zijuetano ežeras.
Be pagrindinės salos, Taivanui priklauso keletas salynų (Penghu, Dzinmenas, Macu, Dongša) ir pavienių salų (Lan Ju, Liučiu, Liu Dao).
Klimatas
redaguotiTaivano klimatas yra atogrąžų jūrinis.[2] Šiaurinėje salos dalyje vyrauja lietingasis sezonas, trunkantis nuo sausio iki vėlyvo kovo. Visoje saloje birželio–rugsėjo mėn. vyrauja karštas bei drėgnas klimatas. Centrinėje ir pietinėje dalyse lietingasis sezonas trunka iki žiemos. Liepos–spalio mėnesiais siaučia taifūnai.
Ekonomika
redaguoti
Viena pažangiausių pasaulio pramoninių šalių. Į visą pasaulį Taivanas siunčia elektronikos ir elektros prekes, mašinas, tekstilę, avalynę, sporto įrangą, televizorius ir laikrodžius. Taivane žemės ūkis labai derlingas, nors dėl konkurencijos pastaruoju metu auginama mažiau. Pagrindinis žemės ūkio produktas yra ryžiai, taip pat auginamos cukranendrės, kukurūzai, vaisiai, arbata. Salos turi gan didelį žvejybos laivyną.
Gamyba šalyje sudaro 25 % BVP produkto. Pramonė, anksčiau susitelkusi į ryžių ir cukranendrių malimą, dabar gamina įvairius elektronikos prietaisus, įvairius įrenginius, plataus vartojimo prekes, apdoroja žemės ūkio produktus ir plieną. Dauguma pramonės šakų valdomos privačiai, bet plieno ir elektronikos pramonę valdo valstybė.
Pagrindiniai eksporto produktai yra kompiuteriai, metalas, tekstilės, gumos, plastiko produktai, chemikalai. Importuojamos gamtinės iškasenos, įvairūs įrengimai, elektrotechnika. Pagrindiniai mainų partneriai yra Japonija, Kinija, JAV, Honkongas.
Gyventojai
redaguotiTaivane yra apie 24,3 mln. gyventojų, kurie lingvistiškai skirstomi į dvi pagrindines grupes: etniniai kinai haniai (98 %) ir Taivano aborigenai (2 %) – senieji salos gyventojai austroneziečiai. Aborigenai dalijami į keliasdešimt genčių, kalbančių atskiromis kalbomis, 14 genčių yra oficialiai pripažintos. Haniai tarpusavyje skirstosi į dvi pagrindines grupes. 86 % gyventojų yra kilę iš istoriškai nuo XVII a. į salą atsikėlusių kinų kolonistų. Jie įvardijami kaip benšengženai (kin. 本省人, pinyin: Běnshěng rén), arba etniniai taivaniečiai, ir pagal kilmę bei kalbą skirstomi į dvi grupes: hoklai (70 %), kilę iš Fudziano provincijos, ir hakai (15 %), kilę daugiausia iš Guangdongo. Antroji pagrindinė hanių grupė yra atsikėlusieji iš Kinijos po 1945 m., vadinamieji vaišengženai (kin. 外省人, pinyin: Wàishěng rén, angl. Mainlanders), sudarantys 12 % gyventojų.
Etninė grupė nulemia ir kalbą. Daugumai gyventojų (15 mln. šalies gyventojų) gimtoji kalba yra hokien dialektas (vienas iš pietų minų kalbos dialektų, Taivane dar vadinama tiesiog taivaniečių kalba), yra kalbančiųjų hakų kalba (dialektu), aborigenų (Formozos) kalbomis. Vaišengženai, nors kilę iš įvairių Kinijos vietų, linkę naudoti standartinę kinų mandarinų kalbą – putonghua. Kadangi ilgą laiką jie šalyje turėjo pagrindinę politinę valdžią, putonghua buvo įtvirtinta kaip vienintelė valstybinė kalba, ji naudojama švietime ir žiniasklaidoje. Ilgą laiką taivaniečių kalba buvo draudžiama, tačiau dabar jos neprivalomai mokoma mokyklose, ši kalba sparčiai plinta kultūros srityje. Šalyje vartojamas tradicinis kinų raštas (Kinijos Liaudies Respublikoje – supaprastintas).
Kaip ir kitose Rytų Azijos šalyse, Taivanui būdingas religinis sinkretizmas, kai kartu išpažįstamos kelios religijos: daoizmas, budizmas, konfucianizmas, kinų liaudies religija (šį religijų mišinį išpažįsta 93 % šalies gyventojų). Daoizmo reguliuojamas kultas šių religijų komplekse vyrauja: iš 14 993 šventyklų visoje šalyje (2009 m.) net 9 202 buvo daoistinės. 4,5 % gyventojų yra krikščionys (krikščionybė ypač paplitusi aborigenų tarpe), 2,5 % išpažįsta kitas religijas. Dėl religinės laisvės gana įtakingos ir įvairios krikščionybės ar sinkretinių religijų sektos, pavyzdžiui, Iguandao.
Kultūra
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ „TAIWAN SNAPSHOT“. Nuoroda tikrinta 15 March 2020.
- ↑ 2,0 2,1 „Taiwan“. The World Factbook. United States Central Intelligence Agency. Suarchyvuotas originalas 2018-12-25. Nuoroda tikrinta 2019-09-06.
- ↑ „Statistics from Statistical Bureau“. National Statistics, Republic of China (Taiwan). Nuoroda tikrinta 15 October 2020.
- ↑ „World Economic Outlook Database, October 2020“. IMF.org. International Monetary Fund. Nuoroda tikrinta 23 October 2020.
- ↑ „GDP: Preliminary Estimate for 2020Q4 and Outlook for 2021“ (PDF). dgbas.gov.tw. Directorate General of Budget, Accounting and Statistics. Nuoroda tikrinta 7 May 2021.
- ↑ http://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/dokumentas.193.html Archyvuota kopija 2014-01-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Taiwan snapshot, Ministry of Foreign Affairs, Republic of China (Taiwan)
- ↑ „Growth in United Nations membership, 1945-present“.
- ↑ https://www.britannica.com/place/Taiwan/Early-Nationalist-rule
- ↑ „Office of President of the Republic of China (Taiwan)“. Nuoroda tikrinta 2015-07-15.
- ↑ Reid, Katie (2009-05-18). „Taiwan hopes WHO assembly will help boost its profile“. Reuters. Suarchyvuotas originalas 2013-10-15. Nuoroda tikrinta 2013-06-11.
- ↑ Chou, Chuing Prudence; Ho, Ai-Hsin (2007). „Schooling in Taiwan“. In Postiglione, Gerard A.; Tan, Jason (eds.). Going to school in East Asia. Greenwood Publishing Group. pp. 344–377. ISBN 978-0-313-33633-1. Suarchyvuotas originalas 2010-04-19. Nuoroda tikrinta 2019-10-23.
- ↑ Taivano teisinė padėtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ So, Alvin Y. Lin, Nan. Poston, Dudley L. Contributor Professor, So, Alvin Y. [2001] (2001). The Chinese Triangle of Mainland China, Taiwan and Hong Kong. Greenwood Publishing. ISBN 0-313-30869-1.
- ↑ Dou, Eva. „Solomon Islands Ends Diplomatic Ties with Taiwan, Stands by China“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2019-09-16.
- ↑ „Kiribati cuts ties with Taiwan in diplomatic switch to China days after Solomon Islands pivot“. Australian Broadcasting Corporation. 2019-09-20. Nuoroda tikrinta 2019-09-20.
- ↑ Fell, Dafydd (2006). Party Politics in Taiwan. Routledge. p. 85. ISBN 978-1-134-24021-0.
- ↑ Achen, Christopher H.; Wang, T. Y. (2017). „The Taiwan Voter: An Introduction“. In Achen, Christopher H.; Wang, T. Y. (eds.). The Taiwan Voter. University of Michigan Press. pp. 1–25. doi:10.3998/mpub.9375036. ISBN 978-0-472-07353-5. pp. 1–2.
- ↑ To niekur kitur Europoje neišvysi: Vilniuje atidaryta Taivaniečių atstovybė
Kita informacija
redaguotiNuorodos
redaguoti
Bendros nuorodos:
- taiwan.net.tw Archyvuota kopija 2020-08-28 iš Wayback Machine projekto.
Žemėlapiai:
