Tetrarchija
Tetrarchija (gr. Τετραρχία – keturvaldystė) – senovės Graikijos ir Romos valdymo sistema, įvesta imperatoriaus Diokletiano. Pagal ją imperijoje valdžią dalijosi 4 valdovai: 2 vyresnieji, turėję augustų titulus, ir 2 pagalbininkai, vadinti cezariais (įpėdiniai).
284−476 m. buvo senovės Romos valstybės periodas − Dominatas (imperijos forma, kai imperatorius tampa viešpačiu savo pavaldinių atžvilgiu). Prasidėjo nuo Diokletiano reformų. Jis nustūmė į šalį senatą, liaudies susirinkimą ir suėmė į savo rankas visą valdžią. Stengdamasis sustabdyti imperijos irimą, ėmėsi visapusiškos centralizacijos ir biurokratizacijos, valstybės kišimosi į ekonominius reikalus. Įvedė naują administracinės ir teritorinės valdžios padalinį − tetrarchiją, kurią sudarė 2 augustinai ir 2 cezariai (įpėdiniai).
Keturių tetrarchų sostinė buvo ne Roma, o kiti miestai, išsidėstę arčiau imperijos sienų:
- Izmitas, anksčiau Nikomedija.
- Sremska Mitrovica, anksčiau Sirmijus.
- Milanas, anksčiau Mediolanas.
- Tryras, anksčiau Augustas Treverorumas.
Nors tetrarchija gyvavo iki 313 m., daugelis jos funkcijų išliko ir vėliau.
