Uranas (planeta)
 | |||
| Vid. atstumas nuo Saulės |
2870 972 220 km | ||
| 19,191 263 93 av | |||
| Perihelis | 2735 555 035 km | ||
| Afelis | 3006 389 405 km | ||
| Ekscentricitetas | 0,047 167 71 | ||
| Apskriejimo periodas | 30 707,4896 d. 84,07 metų | ||
| Sinodinis periodas | 369,65 d. | ||
| Greitis orbitoje, km/s | |||
| Pusiaujo skersmuo | 51 118 km | ||
| Paviršiaus plotas | 8,084×109 kv.km | ||
| Tūris | 6,834×1013 kub.km | ||
| Masė | 8,6832×1025 kg | ||
| Vidutinis tankis | 1,318 g/cm³ | ||
| Laisvojo kritimo pagreitis | 8,69 m/s² | ||
| Antrasis kosminis greitis | 21,29 km/s | ||
| Apsisukimo apie ašį periodas | 17 val. 14 min. 24 sek. | ||
| Pusiaujinis sukimosi greitis | 9320 km/h | ||
| Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą | 97,77 ° | ||
| Paviršiaus temperatūra, K | |||
| Palydovų skaičius | 27 | ||
| Atmosferos slėgis, MPa | 0,12 | ||
| Atmosferos tankis | |||
| Vandenilis (H2) | 83 % | ||
| Helis (He) | 15 % | ||
| Metanas (CH4) | 1,99 % | ||
| Amoniakas (NH3) | 0,01 % | ||
| Etanas (C2H6) | 0,00025 % | ||
| Acetilenas (C2H2) | 0,00001 % | ||
| Anglies monoksidas (CO) |
pėdsakai | ||
| Vandenilio sulfidas (H2S) |
pėdsakai | ||
Uranas – septinta pagal nuotolį nuo Saulės planeta ir pirmoji Saulės sistemos planeta, atrasta teleskopu.[1] 1781 m. kovo 13 d. planetą atrado anglas Viljamas Heršelis. Planeta pavadinta seniausiojo graikų dievo Urano vardu. Uranas – planeta milžinė – jos skersmenyje būtų galima išrikiuoti 4 Žemės dydžio planetas, o iš planetos masės padaryti 14 Žemės dydžio planetų. Uranas skrieja 6,8 km/s greičiu ir Saulę apskrieja per 84 mūsų metus. Orbita labai ištęsta – perihelyje Uranas būna 270 mln. km arčiau Saulės negu afelyje. Planetos pusiaujo posvyris į orbitą beveik 90° laipsnių, todėl Uranas rieda tartum kamuolys, atsukdama į Saulę tai vieną, tai kitą šoną. Vienoje pusėje būna ilga diena, kitoje ilga naktis.
Urano atmosfera susideda iš 82 % vandenilio, 15 % helio, 2 % metano, taip pat amoniako. Paviršių pastoviai dengia debesys. Jie sudaryti iš amoniako ledo, vandens ledo, metano ledo ir amonio hidrosulfido kristalėlių. Kadangi planeta skrieja 19 kartų toliau nuo Saulės negu Žemė, gauna 360 kartų mažiau šviesos ir šilumos. Išorinių debesų temperatūra siekia vos −218 °C Temperatūra planetos paviršiuje kur kas didesnė – 58 °C, tačiau beveik visame paviršiuje ji išsilaiko vienoda.
Viršutiniai Urano debesys sudaryti daugiausia iš metano kristalėlių. Metanas sugeria geltonuosius ir raudonuosius Saulės spindulius, todėl atspindėta šviesa atrodo melsvai žalia.
Pagal Urano sandaros teorinius modelius, po labai stora atmosfera slūgso 8000 km vandens, amoniako ir metano vandenynas, o po juo Žemės dydžio silikatinis branduolys. Temperatūra centre siekia 11000 K.
Iki šiol Uraną aplankė tik vienas erdvėlaivis “Voyager 2”. Dabar šis erdvėlaivis jau už Saulės sistemos ribų ir tęsia kelionę į žvaigždes. 1986 m. sausio 24 d. erdvėlaivis priartėjo prie Urano ir per 6 valandas padarė 4300 planetos, jos žiedų ir palydovų nuotraukų. Buvo nustatyta, kad planetos paviršiuje siaučia smarkūs vėjai (naujausių matavimų duomenimis - iki 900 km/h[2]), sužinota, kad į erdvę Uranas išspinduliuoja 13 % daugiau šilumos, negu jos gauna iš Saulės. Tai įrodo, kad planeta turi vidinį energijos šaltinį. Uranas taip pat turi magnetinį lauką, kuris yra 2 kartus silpnesnis už Žemės magnetinį lauką.
Uranas turi siaurų žiedų sistemą, kurios visas plotis yra apie 9000 km.[3] Žiedai buvo atrasti 1977 m. kovą Džeimso Ludlau Elioto, Edvardo V. Danhemo ir Daglaso Džono Minko. Iki 2005 pabaigos buvo identifikuota 13 Urano žiedų. Dauguma žiedų siauresni negu 10 km, sudaryti iš anglingų ~ 1 m dydžio uolienų. Dėl kai kurių palydovų gravitacijos yra kūnų, kurie visą laiką stovi vietoje.
Palydovai
redaguoti„Voyager 2“ atrado 11 Urano palydovų. Dabar žinoma, kad planeta turi bent 27 gamtinius palydovus.[4] Dauguma jų pavadinti Viljamo Šekspyro arba Aleksandro Poupo kūrinių veikėjų vardais.[5] Iš Žemės galima pamatyti 5 didžiausius Urano palydovus – Mirandą, Arielį, Umbrielį, Titaniją ir Oberoną. Didieji palydovai sudaryti iš ledo ir uolienų, paviršius nusėtas tarpekliais ir krateriais. Urano palydovai yra mažiausios masės, lyginant su kitomis planetomis milžinėmis. Penkių didžiųjų Urano palydovų masė perpus mažesnė nei Tritono, didžiausio Neptūno palydovo.[6] Didžiausias palydovas, Titanija, yra aštuntas pagal dydį palydovas Saulės sistemoje. Jos skersmuo apie 1580 km, t. y., perpus mažesnis nei Mėnulio.
Įdomiausias yra Mirandos paviršius – čia gausu įvairiausių geologinių darinių – kraterių, gūburių, labai aukštų ir stačių skardžių, slėnių, lūžių, matomi keisčiausių formų dariniai, pavyzdžiui, tarytum plūgu išvagoti laukai.[7] Kai kurie astronomai teigia, kad prieš daugelį metų Mirandą sutrupino kitas kūnas, o vėliau jos dalys vėl susijungė, sudarydamos dabartinį kraštovaizdį.
Klimatas
redaguotiNors yra arčiau Saulės nei Neptūnas, Uranas yra šalčiausia Saulės sistemos planeta. Žemiausia temperatūra Urane užfiksuota tropopauzėje ir tėra 49 K.[8][9]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Uranas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 396-397 psl.
- ↑ Sromovsky, L. A.; Fry, P. M. (2005 m. gruodžio mėn.). „Dynamics of cloud features on Uranus“. Icarus. 179 (2): 459–484. arXiv:1503.03714. Bibcode:2005Icar..179..459S. doi:10.1016/j.icarus.2005.07.022. ISSN 0019-1035.
- ↑ Palmira Pečiuliauskienė, Alfonsas Rimeika. Fizika: išplėstinis kursas: vadovėlis 12 klasei. Vilnius: Logotipas, 2009, 236 p. ISBN 978-5-430-05444-1.
- ↑ Sheppard, S. S.; Jewitt, D.; Kleyna, J. (2005). „An Ultradeep Survey for Irregular Satellites of Uranus: Limits to Completeness“. The Astronomical Journal. 129 (1): 518. arXiv:astro-ph/0410059. Bibcode:2005AJ....129..518S. doi:10.1086/426329. S2CID 18688556.
- ↑ Faure, Gunter; Mensing, Teresa (2007). „Uranus: What Happened Here?“. In Faure, Gunter; Mensing, Teresa M. (eds.). Introduction to Planetary Science. Springer Netherlands. pp. 369–384. doi:10.1007/978-1-4020-5544-7_18. ISBN 978-1-4020-5233-0.
- ↑ Jacobson, R. A.; Campbell, J. K.; Taylor, A. H.; Synnott, S. P. (June 1992). „The masses of Uranus and its major satellites from Voyager tracking data and earth-based Uranian satellite data“. The Astronomical Journal. 103 (6): 2068–2078. Bibcode:1992AJ....103.2068J. doi:10.1086/116211.
- ↑ Smith, B. A.; Soderblom, L. A.; Beebe, A.; Bliss, D.; Boyce, J. M.; Brahic, A.; Briggs, G. A.; Brown, R. H.; Collins, S. A. (4 July 1986). „Voyager 2 in the Uranian System: Imaging Science Results“. Science. 233 (4759): 43–64. Bibcode:1986Sci...233...43S. doi:10.1126/science.233.4759.43. PMID 17812889. S2CID 5895824. Suarchyvuota iš originalo 2018-10-23. Nuoroda tikrinta 2018-10-23.
- ↑ Lunine, Jonathan I. (1993 m. rugsėjo mėn.). „The Atmospheres of Uranus and Neptune“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics. 31: 217–263. Bibcode:1993ARA&A..31..217L. doi:10.1146/annurev.aa.31.090193.001245.
- ↑ Pearl, J. C.; Conrath, B. J.; Hanel, R. A.; Pirraglia, J. A.; Coustenis, A. (1990 m. kovo mėn.). „The albedo, effective temperature, and energy balance of Uranus, as determined from Voyager IRIS data“. Icarus. 84 (1): 12–28. Bibcode:1990Icar...84...12P. doi:10.1016/0019-1035(90)90155-3. ISSN 0019-1035.
Nuorodos
redaguoti- „Ar žinai?“ portalo straipsnis Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |