Vėjas

Vėjas – oro srautas greitai judantis paraleliai žemės paviršiui. Kitose planetose vėjas yra ten būdingų atmosferos dujų srautas judantis santykinai horizontaliai. Saulės sistemoje stipriausi vėjai yra Neptūne ir Saturne.

Vėjai daugiausia klasifikuojami pagal stiprumą, kryptį ir trukmę. Gūsiais vadinami trumpalaikiai (kelių sekundžių) ir stiprūs oro srautai. Stiprūs vidutinės trukmės vėjai vadinami škvalais. Ilgesnį laiką trunkantys vėjai, priklausomai nuo jų stiprumo vadinami brizais, audra, uranganais, taifūnais. Jų trukmė irgi yra skirtinga - audros gali užtrukti keletą minučių, brizas, priklausomai nuo reljefo gali pūsti kelias valandas.

Vėjo greitis matuojamas m/s (kartais – km/h), kryptis įvardijama pagal tai, iš kurios krypties jis pučia. Šiltesnis oras yra lengvesnis, todėl kyla ir sudaro žemo slėgio sritį. Šaltesnis oras sunkesnis, todėl leidžiasi ir sudaro aukšto slėgio sritį.

Atsiranda dėl Žemės paviršiaus temperatūrų skirtumo.

Charakteristikos

Vėjai būna labai įvairūs, besiskiriantys stiprumu, trukme ir priežastimis. Du pagrindiniai veiksniai, sukeliantys atmosferos cirkuliaciją, yra pusiaujo ir ašigalių temperatūrų skirtumas bei planetos sukimasis (Koriolio efektas).

Vėjas kyla, atsiradus skirtumui tarp dviejų oro masių slėgio: pagal termodinamikos dėsnius, vėjas pučia iš aukšto slėgio regiono link žemo slėgio regiono, kol abiejų oro masių slėgiai susilygina. Vidutinėse platumose vėjo krypčiai daro įtaką ir Koriolio efektas. Jei planetos paviršius įšiltų vienodai ir Žemės sukimasis nedarytų įtakos atmosferos cirkuliacijai, vėjai pūstų tik nuo pusiaujo į ašigalius viršutiniuose atmosferos sluoksniuose (šiltesnėms oro masėms kylant į viršų) ir nuo ašigalių link pusiaujo apatiniuose atmosferos sluoksniuose. Iš tiesų cirkuliacija yra daug sudėtingesnė. Vietinių, smulkaus masto (apimančių zonas iki šimtų metrų) vėjų egzistuojančiomis priemonėmis tiksliai prognozuoti neįmanoma.

Vėjai prisideda prie sausumos reljefo formavimo (erozija, mažų dalelių ir nuosėdų pernaša).

Vėjų klasifikacija

Supaprastintas vyraujančių vėjų modelis

Vėjai klasifikuojami pagal jų mastą, priežastis arba geografines vietoves, kuriose jie vyrauja.

Vyraujantys (reguliarūs) vėjai yra globalinio masių judėjimo apraiška. Šiai kategorijai priskiriami:

Pasatai (trade winds) – neskaitant tam tikrų vėjų Antarktikos bei Grenlandijos ledynuose, šie pusiaujo regiono vėjai yra patys pastoviausi planetoje. Šiais vėjais vadovaudavosi laivai, ankstyvosiose kelionėse iš Europos į Šiaurės ir Pietų Ameriką. Jie siejasi su Hedlio cirkuliacijos modeliu (Hadley cell). Šie vėjai pučia iš šiaurės rytų link pusiaujo šiaurės pusrutulyje ir iš pietryčių pietų pusrutulyje.

Vakariniai (westerlies) – vidutinių platumų vėjai, susiję su Ferelo cirkuliacijos modeliu (Ferrel cell) ir pučiantys link ašigalių: iš pietvakarių šiaurės pusrutulyje ir šiaurės rytų pietiniame pusrutulyje. Šie vėjai gali būti labai stiprūs, ypatingai pietiniame pusrutulyje (40–50 laipsnių platumose), kur yra mažiau vėjams kliudančios sausumos.

Poliariniai rytiniai (polar easterlies) – vėjai, vyraujantys poliarinėse platumose, pučiantys nuo aukšto slėgio regionų ašigaliuose (į pietus šiauriniame pusrutulyje ir į šiaurę pietiniame). Jie yra paprastai silpni ir nereguliarūs.

Atmosferos sraujymės (jet stream) – tai palyginus siauros, vingiuojančios formos, nutrūkstančios oro srovės, greitai judančios atmosferoje maždaug 11 km aukštyje, dažniausiai iš vakarų į rytus abiejuose pusrutuliuose.

Sezoniniai vėjai – tai vėjai, kurie egzistuoja tik tam tikro sezono metu, pvz., Indijos musonai.

Sinoptiniai vėjai susiję su didelio masto reiškiniais, tokiais kaip šilti ar šalti atmosferos frontai, ir yra kasdieninių orų sudėtinė dalis. Prie šių vėjų priskiriami geostrofiniai (pučiantys išilgai izobarių, dėl slėgio gradiento ir Koriolio efekto sąveikos), gradientiniai ir ciklostrofiniai vėjai (uraganai, tornadai).

Vietiniai vėjai

Vietiniai vėjai susidaro ir pučia santykinai nedidelėje teritorijoje. Labiausiai paplitęs brizas, dar skiriamas fenas, bora, kalnų slėnių ir kiti vietiniai vėjai.

Brizas – vėjas, susidarantis dėl temperatūros skirtumo tarp sausumos ir vandens jūros arba didelių ežerų pakrantėse.

Dieną sausuma įšyla labiau nei vanduo, todėl virš jos formuojasi žemesnis slėgis negu virš jūros (ežero). Dėl to dienos brizas pučia iš jūros į krantą. Paprastai šis vėjas į sausumą prasiskverbia tik kelis kilometrus. Naktį sausuma atvėsta labiau nei vanduo, todėl virš jos formuojasi aukštesnis oro slėgis negu virš jūros (ežero). Dėl to nakties brizas pučia iš sausumos jūros link. Brizai juntami ramiu oru, kitaip juos užgožia kiti vėjai.

Fenas – sausas ir šiltas, dažnai smarkus, gūsingas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius. Jo susidarymo priežastis – nevienoda sauso ir drėgno oro temperatūros kaita keičiantis aukščiui. Kildamas priešvėjiniu šlaitu drėgnas oras vėsta mažiau, nei įšyla per kalnagūbrio keterą persiritęs ir besileidžiantis sausesnis oras. Žiemą pučiant fenui, staigus oro temperatūros šoktelėjimas sukelia atodrėkį bei sniego griūtis.
Bora – šaltas gūsingas vėjas. Susidaro tuo metu, kai šiltesnės jūros link judantis šalto oro srautas sulėtėja prie neaukšto kalnagūbrio. Persiritęs per jį vėjas dideliu greičiu plūsta į pakrantę. Bora būdinga Adrijos jūros rytų, Juodosios jūros šiaurės rytų pakrantėms.
Kalnų slėnių vėjas susidaro kalnuotose srityse. Dieną kalnų slėniais jis pučia aukštyn, o naktį nuo kalnų viršūnių dvelkia į slėnius.

Bendra informacija

Vėjai, atsirandantys tam kai kuriose vietovėse esant tam tikroms sąlygoms, yra vadinami įvairiais vardais, pvz., bora Adrijos jūros regione, mistralis, gregalis, sirokas ir tramontana Viduržemio jūroje, levantė ir ponientė Gibraltaro sąsiauryje, činukas Šiaurės Amerikoje, harmatanas Vakarų Afrikoje.

Vėjo kryptimi laikoma iš kur vėjas pučia, pvz., rytų vėjas pučia iš rytų į vakarus. Naudojami įvairūs prietaisai ir būdai vėjo krypčiai bei greičiui nustatyti – anemometras, vėtrungė ir kiti.

Vėjo galia naudojama vėjo jėgainėse elektros energijos gamybai.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikiteka: Vėjas – vaizdinė ir garsinė medžiaga