Vaišnavizmas
Vaišnavizmas (sanskritu वैष्णव धर्म, IPA: [ʋəiˈʂɳəʋə ˈdhərmə]; vaišnava dharma) – viena pagrindinių hinduizmo šakų, kitos šakos būtų Šaivizmas, Smartizmas ir Šaktizmas. Ši hinduizmo srovė yra didžiausia. Ji sutelkta ties Višnaus garbinimu. Vaišnavų teologija gali būti apibūdinta kaip diferencijuotasis monoteizmas, kur Dievas yra vienas, bet turi daug įvairių pavidalų. Skirtingos vaišnavizmo atšakos garbina įvairius Višnaus pavidalus – avatarus – Krišną bei Ramą ir kitus; iš viso vaišnavizme minimi 10 pagrindinių avatarų[1] . Esama įvairių vaišnavizmo krypčių bei 5 filosofinės mokyklos, kurios skirtingai nusako dievo santykį su individualia siela ir materija. Vaišnavizme didelę reikšmę turi bhakčio – Dievo meilės – doktrina. Su vaišnavizmu susiję daugelis Indijos liaudies kultų.[2]
Vaišnavizmo tikėjimas ir praktika, ypač bhakti ir bhakti jogos koncepcijos yra daug pagrįstos Upanišadomis ir susijusios su Vedų ir Puranų tekstais, tokiais kaip Bhagavad-gita, Padma Purana, Višnu Purana ir Bhagavata Purana.
Vaišnavų Agamos aprašo Višnų kaip „aukščiausiąją esybę ir visos egzistencijos pagrindą“. Tai paaiškinta Katha Upanišadoje 2.2.13: nityo nityanam cetanas cetananam / eko bahunam yo vidadhati kaman, " Yra amžina viršiausia gyva esybė iš visų gyvų esybių, kuri išpildo visų kitų amžinų sąmoningų būtybių norus. "
Vaišnavizmo sekėjai vadinami vaišnavais arba vaišnavitais. Žinojimas apie šį tikėjimą, jo pripažinimas ir augimas už Indijos ribų paskutiniaisiais laikais gana žymiai padidėjo. Tradicijos Gaudija vaišnavų šaka žymiai padidino vaišnavizmo tarptautinį žinomumą nuo praeito amžiaus vidurio, daugiausiai per Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos, įsteigto Bhaktivedantos Svamio Prabhupados 1966 m., veiklą ir geografinę plėtrą, taip pat ir dar naujesniais laikais, per kelias kitas vaišnavų organizacijas, pamokslaujančias Vakaruose, kaip pvz., Šrilos Bhaktivedantos Narajanos Maharadžo „Pure Bhakti Yoga Society“ („Grynosios bhakti jogos bendrija“).
Vaišnavizmo teologinės srovės ir tradicijos
redaguotiVaišnavų sampradajos – teologinės srovės arba mokyklos, tradicijos – apibūdinamos keliais pagrindiniais bruožais: kas yra steigėjas (nuo kurio kyla sampradajos pavadinimas); kas yra pagrindinis ačarja (t. y. mokytojas, kuris moko savo pavyzdžiu); kokia yra filosofinė sistema; kokie Vedanta-sūtros komentarai parašyti sampradajoje; ir kokia garbinama dievybė. Pagal hinduizmo šventraštį Padma Puraną, yra keturios autentiškos pagrindinės sampradajos. Jos toliau išsišakoja į smulkesnes sampradajas. Tokiu būdu yra pakankamai nemaža vaišnavizmo tradicijų įvairovė.
| Sampradajos pavadinimas | Pagrindinis ačarja | Filosofinė sistema | Vedanta-sūtros komentaras | Garbinama dievybė |
|---|---|---|---|---|
| Brahma sampradaja | Šri Madhvačarja | Dvaita-vada (dualizmas) | Brahma-sūtra-bhašja, Anubhašja ir Anuvakhjana | Šri Bala-Gopala Krišna |
| Rudra sampradaja | Šri Višnusvami | Šudha-advaita-vada (tyras nedualizmas) | Sarvagja-sukti | Šri Nirsimhadeva |
| Šri sampradaja | Šri Ramanudžačarja | Višišta-advaita-vada (nedualizmas su ypatybėmis) | Šri bhašja | Šri Šri Lakšmi-Narajana |
| Sanaka sampradaja | Šri Nimbaditja | Dvaita-advaita-vada (dualizmas ir nedualizmas kartu) | Paridžata-saurabha bhašja | Šri Šri Rukmini-Dvarakadhiša Krišna |
Išnašos
redaguoti- ↑ [1] Archyvuota kopija 2006-10-29 iš Wayback Machine projekto. Apie vaišnavizmą glaustai.
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 12 t. MELI institutas, Vilnius.